Šis sezonas teatrui buvo kupinas įvykių. Rodos, po pandemijos jau pilna koja sugrįžome į savo nenutrūkstamą rutiną, vos spėjame paskui skandalus, festivalius, spektaklius. Galbūt pandemija prilėtino mūsų ritmą, galbūt po jos viskas šuoliais lekia į priekį ir pralenkia mus pačius. Tačiau pažvelgę iš laiko perspektyvos ir šiek tiek apsivalę nuo emocijų, galime pamėginti pasivyti, prisiminti ir įvertinti, koks buvo 2022-2023 m. teatro sezonas - geras, blogas ar vis dėlto eilinis?
Teatrai ir dramos
Turbūt sukelčiau dar vieną skandalą, jeigu sezono apžvalgos nepradėčiau nuo (meno) vadovų skandalų. 2022 m. gruodį iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovo pareigų buvo atleistas režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, „atleidžiamas“ jis buvo jau antrą kartą. Pirmąjį kartą Oskaras Koršunovas buvo paprašytas atsistatydinti, kai 2022 m. kovą davė interviu LRT radijo laidai „Performansas“ galbūt būdamas neblaivus. Tąsyk prašymas ar pasiūlymas atsistatydinti nebuvo priimtas, tad antrą kartą Koršunovas buvo atleistas. Tiesa, tokia skandalinga buvo ne vieno teatro aplinka - 2023 m. vasario pradžioje Lietuvos Respublikos kultūros ministerija paskelbė, kad konkursą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo pareigoms eiti laimėjo dabartinė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. Tai sukėlė itin audringas reakcijas LNOBT bendruomenėje, kurios virto gedulo akcijomis. Tačiau tiek laidotuvių maršas prieš kiekvieną vakarinį spektaklį, tiek gedulo žvakės prie LNOBT įėjimo, tiek daugiau nei pusės darbuotojų pasirašyta peticija parodė, kiek daug nuveikti net ir valstybinėje institucijoje gali susivienijęs kolektyvas. Kaip kuriančių žmonių branduolys nori išlaikyti naujai susiformavusį santykį ir atmosferą savo teatre, nes tai ne tik jų darbas, bet ir jų namai. Tačiau visas šis šurmulys parodė ir tai, kiek nedaug visų šių įvykių fone tegali ir tenori galėti Kultūros ministras Simonas Kairys. Tylėjimas taip pat yra pozicija, kartais netgi stipresnė nei tam tikros pusės palaikymas ar bandymas išsiaiškinti, dėl ko šios dvi pusės apskritai ėmė konfliktuoti. Prisitaikymas yra išlikimo būdas.
Tuo metu kitame teatre kiek džiugesnį triukšmą sukėlė naujai išrinkti trys jauni meno vadovai, kuriais tapo režisieriai Kamilė Gudmonaitė, Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė. Tiesa, kolegos ir visuomenė pasigedo jaunųjų krypties ir vizijos, tačiau jie įlipo į jau važiuojantį traukinį, kurio niekas nesiruošė sustabdyti, tad priimdami juos „avansu“, dauguma tikisi, jog permainos vyks „kelyje“.
Spektakliai ir žmonės
Spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2022) režisierė Eglė Švedkauskaitė tapo antrąja moterimi režisiere apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią režisūrą - tikrai yra kuo pasidžiaugti. Labai džiugu ir dėl Manto Zemlecko Doriano vaidmens („Dorianas“, rež. Robertas Wilsonas; Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022) - jis (pagaliau!) tapo geriausiu metų aktoriumi. Dar vienas džiugesys: spektaklio „Laukys“ (Juozo Miltinio dramos teatras, 2022) aktorių ansamblis ir apskritai jau kelerius metus iš eilės neišnykstanti aktorių ansamblio nominacija. Tai tik liudija, kad komandinis aktorių darbas tampa tokia pat svarbia teatrine raiška kaip ir atskirų vaidmenų kūrimas. Keičiasi požiūris ne tik į aktorių darbo vertinimą, bet ir į spektaklį kuriančių aktorių kolektyviškumo svarbą. Žinoma, ir dar vienas „pagaliau“: šįmet „Boriso Dauguviečio auskaru“ apdovanota „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova. O populiariausiu 2022-ųjų dramaturgu tapo ir LATGOS prizą gavo Marius Ivaškevičius. Tiesa, dramaturgas pats save dar prieš Kryžius pavadino „garsiausiu iš gyvųjų Baltijos šalyse“, tad apdovanojimas tai tik patvirtino. Tačiau šiek tiek surimtėjus ir sugrįžus galbūt ne prie tokių garsių, bet išties svarbių dalykų, norisi paminėti savo teatrinę kalbą dar tik atrandančio Gedimino Rimeikos spektaklį „Gyvenimas - tai sapnas“ („Meno ir mokslo laboratorija“, 2023). Tai ryškus ir drąsus žingsnis teatro sapno link.
Sezonui besibaigiant į lietuvių kalbą išversta ir „Apostrofos“ išleista Heinerio Goebbelso knyga „Nebuvimo estetika“ (vertė Rūta Jonynaitė; Vilnius: Apostrofa, 2023) neabejotinai padės į teatrą pažvelgti kiek atviresniu žvilgsniu. Tai dovana ir teoretikams, ir praktikams, ir tiems, kurie dar tik ateina į teatrą iš kitur.
Mažas, bet svarbus įvykis - Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Įstrigę“, parodytas Vilniuje. Tai spektaklis apie teatrą ir teatrui, tad suradęs savo laikinus namus Vilniaus senajame teatre, rodos, jis tapo tikra dovana teatro žmonėms.
Įvykiu tapo ir šį pavasarį sostinėje parodytas paskutinis Oskaro Koršunovo „Hamletas“. Penkiolika metų trukusi kelionė baigėsi - taip paprastai, vieną kovo vakarą. Džiugu, kad spektaklis „baigiasi“ dar savo žydėjime, netgi įgydamas naujų prasmių. Džiugu, kad neteko matyti jo išsivadėjimo. Džiugu, kad pavyko stebėti jo kelionę per pasaulį.
Turbūt vienos ryškiausių šio sezono premjerų - Árpádo Schillingo „Barbarai“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2023) ir Oliverio Frljićiaus „Metamorfozė“ (LNDT, 2023). Nors jie labai skirtingi, tačiau tai yra spektakliai apie šiuolaikinę sąmonę, apie žmogų baimės akivaizdoje. Beje, abu šie režisieriai norėjo imtis to paties Coetzeeʼės apsakymo, tačiau tokio sutapimo jau būtų buvę per daug.
Kritika ir kritikai
Šią skiltį rašau itin subjektyviai - juk rašau apie savo kolegas. Tad mano pasirinkta šio sezono kritika atspindi ne mano simpatijas aprašomiems spektakliams ir ne simpatijas rašantiems, o simpatijas išskirtinai jų tekstams, žodžiams, konkrečių objektų pavadinimams.
Ieva Tumanovičiūtė, parašiusi tekstą „Išslystanti prasmė“ apie Antano Obcarsko „Raganosius“, uždavė taiklius klausimus spektaklio kūrėjams ir žiūrovams: „Forma, kuriai buvo skiriama daug dėmesio, nebepateisino turinio. Gal šis ir yra antraeilis? Gal svarbi meno formų plėtotė?“. Tai klausimai, kurie glumina žiūrintįjį ir turėtų bent šiek tiek erzinti kuriantįjį. Tikiuosi.
Tokiu pat taiklumu pasižymėjo ir Aušros Kaminskaitės tekstas „Kaip teisingai bijoti karo?“ apie spektaklį „Dievų aušra“. Tai yra spektaklis, kuris lankėsi Avinjone, taip pat spektaklis, kuris buvo vienas pirmųjų atgarsių į karą, tačiau karo metaforos jame buvo stipresnės už teatrą.
Ramunė Balevičiūtė recenzijoje „Ką reiškia būti žmogumi?“ rašo: „Panašus pojūtis neapleido ir po Sergejaus Loznicos „Erinijų“, ir po Árpádo Schillingo „Barbarų“. Noriu prasibrauti į šių spektaklių pasaulį, nes man įdomu, rūpi tai, apie ką kalbama, bet jie tarytum neįsileidžia, tarsi išspjauna lauk.“ Balevičiūtės tekste jaučiu, kad jai rūpi teatras ir kad jai svarbu būti jo viduje tam, kad galėtų jį visiškai suprasti. Tai tekstas, kuris privertė mane šiek tiek kitaip pažvelgti į ką tik matytą spektaklį.
O ką tik paminėtą Sergejaus Loznicos spektaklį „Erinijos“ labai tiksliai apibūdina Daivos Šabasevičienės recenzijos pavadinimas „Toli nuo teatro“. Visame tekste justi tai, kas skaudžiai, bet tiksliai apibūdina būseną po Sergejaus Loznicos „Erinijų“. Tai ne šių dienų spektaklis, o veikiau praėjusio laiko teatras.
Kaminskaitės recenzija apie „Sirenų“ užsienio programos spektaklį „Sausasis sezonas“, pavadinta „Vyrai nekalti, kaltas vyriškumas“ išjudino stereotipus, kurių apstu pačiame spektaklyje. Tai tikras kritikės žvilgsnis į temas, kurias sunku kritikuoti, kurioms turi pritariamai patylėti ar palinksėti galva. Tačiau aštrus, „neatsargus“ tekstas tikrai leidžia pasijusti esant ne vienam tame spektaklyje, kuriame buvo išties mažai to, kam būtų galima pritariamai linksėti ir palydėti šypsena.
Dovilės Zavedskaitės reakcija į užpultą visą kritiką vietoj keleto kritikų, tekste „Kritika kritikai Nr. 2 #reakcija“, kelia pritarimo ir atpažįstamumo reakcijas, tą besišypsantį linksėjimą, kurio neišprašė „Sausasis sezonas“.
Taip pat buvo įdomu skaityti ir Godos Dapšytės tekstą „Mechanizmas teatras“ - taip taikliai apmąstantį ir spektaklį, ir tą, kuris jį matė kažkada ir mato šiandien. Polemizuodama su savo kolegomis, Goda priartėja prie pačios savęs, stebinčios šį spektaklį, ir savęs tos, kurią tik bando prisiminti.
Labai įdomiai ir godžiai perskaičiau ir bene vienintelės apie operą taip nuosekliai rašančios Rimos Jūraitės straipsnį „Vaidybos problema operoje“.
Žinoma, tai tik maža dalis tekstų apie teatrą ir atrinkti jie gana subjektyviu žvilgsniu. Tai tik maža dalis teatro įvykių, žmonių, reiškinių, šįmet sūpavusių mus į įvairias išgyvenimų ir emocijų puses. Praėjo skandalai, festivaliai, spektakliai, praėjo dar vieneri metai, pilni teatro ir pilni mūsų teatre.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
