Agniaus Jankevičiaus „Reformos“ žiūrovai Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje per daugiau nei dvi valandas turi pasikartoti tai, ką stebi jau ne vienus metus. Spektaklyje verda gyvenimas iš realybės ir iš įvairių portalų žinių. Tai satyrinis socialinis teatras, trokštantis kalbėti iškart apie viską – pakritikuoti, pašaržuoti ir padainuoti. Idėja pilietiška: Jankevičius teatru bando pasakoti apie tai, kas kiekvienam žmogui aktualu, matoma plika akimi. Daug kas mėgsta ir kuria tokį socialinį teatrą. Trys darbo netekusios mokytojos – aktorės Edita Gončarova, Božena Aleksandrovič ir Gabrielė Baubaitė – greitakalbe „perbėga“ per vienos provincijos ugdymo įstaigos istoriją bei visos Lietuvos švietimo sistemos skaudulius ir į uždarytą mokyklą sulipa pro langus. Pjesės tekstą režisierius parašė pats, lyg dedikuodamas jį savo gimtajam miesteliui (norėdamas temų universalumo, Skapiškį spektaklyje vadina Skakiškiu)
Kalbėti apie vieną ląstelę, kuri tampa bendratimi, – misionieriška, tačiau užduotis nėra lengva, nes teatro kūrinys lengvai virsta teatro beletristika, juo labiau kad režisierius į spektaklį prikaišioja įvairių „aktualijų“. Aktorės tokiomis aplinkybėmis tampa nesikeičiančiais tipažais. Jos greitakalbe sako ilgus tekstus, personažų „kelionių“ čia nėra ir nereikia, tad jų misija – tiesiog kuo raiškiau sukurti kiek groteskiškas, „mašinines“ būtybes, atsisakant bet kokio žmogiškumo.
Troškioje salėje veiksmas gerokai prailgsta, gana arti žiūrovų įrengtoje aikštelėje supiltas smėlis dulka, vos tik viena ar kita aktorė joje krusteli. Jankevičiui patinka „žaisti“ – ne tik rašant tekstus ar repetuojant su aktoriais, bet ir su žiūrovais. O šie tampa spektaklio įkaitais, nes privalo išklausyti subjektyviausias režisieriaus mintis, kartais ir užslėptą moralą. „Reforma“ pretenduoja tapti ne savarankišku meno kūriniu, bet režisieriaus „pašnekesiu“ su visuomene – tik ne su ta, į kurią nukreiptas spektaklio turinys.
Jankevičius, būdamas socialinio teatro kūrėjas, nebandė kurti užbaigto spektaklio, kurio kokybė būtų iš anksto užprogramuota. Jis pats kaip režisierius keičiasi, eksperimentuoja, jam įdomi bet kokia kaita, bet kokie nežinomieji.
„Reforma“ savaip pratęsia Mariaus von Mayenburgo dramos „Kankinys“, kurios premjera įvyko dar vėlyvą pavasarį, temas. „Reformoje“ režisierius pasakė tai, ko nespėjo pasakyti „Kankinyje“. Iš dvidešimt septynių gana trumpų ir konkrečių scenų sudėliota pjesė primena kino scenarijų: vyksta idėjų kova, svarstoma apie ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Aistringai, kartais su humoru dramaturgas atskleidžia vakarietiškos visuomenės prieštaravimus.
Struktūriškai tai pjesė, itin tinkanti Jankevičiui. Nors režisierius į įvairių apmąstymų sklidiną medžiagą pridėjo įvairių papildymų, spektaklis – majenburgiškas. Šis dramaturgas šiandien jau ne toks įdomus kaip prieš gerą dešimtmetį (pjesė parašyta 2012 m.), nes visos „aktualijos“ jau apkalbėtos ir niekur nedingusios. Teatras nepajėgus ko nors pakeisti, jam belieka tik konstatuoti. Jankevičius bandė aktualizuoti radikalizmo temą, kuri stebima visais lygiais – politiniu, socialiniu, meniniu. Ir jam pavyko.
Gana schematiška spektaklio struktūra tapo gyva dėl subtilaus režisieriaus santykio su aktoriais. O jie yra tikri scenos meistrai. Jie vis dar laikosi, vis dar turi kuo nustebinti, nors jau seniai „pasodinti ant suoliukų“, – mažųjų formų spektakliai spektakliukai dažniausiai tik „eksponuoja“ vieną ar kitą aktoriaus talentą, nesuteikdami galimybės jiems tobulėti, patiems sau atrasti netikėtų vaidybos rakursų. Šiandien „Kankinyje“ matyti Valentiną Krulikovskį, Jevgeniją Gladij, Viačeslavą Lukjanovą, Valentiną Novopolskį ir kitus buvo labai įdomu, nes aktoriai patikėjo režisieriumi ir augino savo vaidmenis. Nors šie visi dramaturgiškai gana schematiški, aktoriams kartu su režisieriumi pavyko sukurti įdomius personažus.
Kiekvienas Krulikovskio Direktoriaus pasirodymas – lyg mažas benefisas. Nesistengdamas soluoti, aktorius tiesiog „maudėsi“ savo vaidmenyje, apdovanojo jį tokiomis savybėmis, kurios būdingos įvairių tipų direktoriams.
Biologijos, chemijos ir geografijos mokytoją Eriką Rot suvaidinusi Gladij išsiskiria natūraliausia vaidyba. Gal tai priklauso ir nuo filosofinio žmogaus nusiteikimo. Gladij Mokytojos sakomi tekstai ir visas plastinis piešinys įtikina paprastumu. Kartais atrodo, kad aktorei net kalbėti nereikia. Jos buvimas scenoje labai taikliai pasakoja Mokytos istoriją, kurios atspindžių gausu šiuolaikinėje mokykloje.
Sodrų sceninį charakterį iš subtilių niuansų sukūrė Lukjanovas. Paradoksaliai skirtingų disciplinų – istorijos ir kūno kultūros – mokytojas Markusas Diorflingeris toks ir liko: tvarkingas pragmatikas, tačiau savo atpažįstamumu net šmaikštus. Novopolskio tikybos mokytojas kunigas Dyteris Menratas – įsikūnijęs demoniukas. Aktorius neutriravo savo vaidmens, bet buvo įdomu stebėti ir galvoti apie religijos fanatikus, sugretinant juos su kraštutiniais politiniais „teisuoliais“. Tiems, kam buvo sunkiau suprasti tokį ramiai neaiškų Kunigą, padėjo kartais pasirodančios raudonos kojinės.
Įdomi scena, kai režisierius šiuos keturis tipus – Direktorių ir tris mokytojus: Rot, Diorflingerį ir Menratą – susodina scenoje vieną greta kito. Jie ramiai sėdi, kalba, o žiūrovai iškart prisimena režisierės Dalios Tamulevičiūtės vaidybos mokyklą, pagrįsta gilia psichologija.
Mayenburgo pjesės centre – visų smegenis „nuodijantis“ berniukas Benjaminas Ziūdelis, kurį vaidina Igoris Abramovičius. Didelis, verkšlenantis vaikas, o iš tiesų – gyvas nacis, Šventąjį Raštą paverčiantis aplinkinių kankinimo priemone. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš evangelijų, o menkas pastoriaus autoritetas ir silpna ideologinė dvasininko pozicija tampa nuolatinių ginčų objektu. Bene žiauriausia spektaklio scena, kada nuteisiama mokytoja, o prakaituojantis mokinys išsprogusiomis akytėmis aplinkinių išteisinamas. Rot, metusi jam iššūkį, pradėjusi gilintis į Bibliją, sulaukia žiauraus mokinio keršto. Pasitelkdamas dramaturgą, režisierius Jankevičius taikliai parodo ir silpnos visuomenės infantilumą. Dramoje rodoma vertybių sistema aiški, o spektaklio kūrėjams svarbu atskleisti mechanizmą, kaip ji kas minutę maitojama. Laisvamaniška „sisteminių“ vertybių interpretacija pasaulį paverčia kankinančiu chaosu, ir tą pasaulį ima valdyti dogmatikai.
Abramovičiaus Benjaminą taikliai papildo, praplečia mokyklos draugas Georgas Hanzenas, kurį atsidavusia širdimi vaidina Arturas Svorobovičius. Neseniai šis aktorius „iššovė“ „Kaliguloje“, suvaidinęs patį Kaligulą. Georgas – Kaligulos priešingybė, Svorobovičiaus sukurtas labai taikliai. Jis viena koja raišas, tačiau jo bandymai suprasti ir paklusti draugo iššūkiams lieka atstumti ir žiauriausia forma sutrypti.
Anastasija Špakovskaja (Benjamino Motina) ir Edita Gončarova (Mokinė) pasitelkia kiek kitokią stilistiką, palyginti su Gladij: Špakovskaja daugiau gestikuliuoja, atvirai sielojasi, Gončarovos kiekvieną mintį užtvirtina jos sodrus balsas.
Šio spektaklio žanras – muzikinė drama. O programėlėje apie muziką ar kompozitorių neužsimenama. Ir be reikalo, nes muzikinė dalis labai įtaigi, gyva, profesionaliai atlikta. Muzikaliausias ir gyviausias – jaunasis aktorius Ainis Kazlauskas, kuris ir Kristianą puikiai suvaidino. Kiti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai – Gabrielė Baubaitė, Ignas Antanas Giniotis, Simonas Goptaitis, Mila Ivanova, Karolina Kildaitė, Elina Kuprijaškinaitė, Gabija Minkevičiūtė, Žygimantas Vainauskas, Gustas Vičkačka – sukūrė spektaklį spektaklyje, kuris papildė visumą, kamerinį kūrinį paversdamas plačiaformačiu. Jų vokaliniai intarpai spektaklio visumos nesuardė, bet praplėtė gana schematišką Mayenburgo pjesę.
Dailininkė Laura Luišaitytė jau ne pirmą kartą scenovaizdį kuria iš realių, o kartu ir menamų daiktų. Grindyse kampu įsmigę šaldytuvas, viryklė, viršuje – mokyklą simbolizuojantis įstrižai kabantis mokyklinis suolas ir pan. Aktorių ir gyvų muzikantų daug, tad scenovaizdis suformuotas iš pavienių segmentų, tam tikrų užuominų. O kostiumai įvairūs: vieni sukurti kruopščiai, apgalvojant įvairias detales (pvz., Kunigo), kiti – itin paprasti (pvz., Mokytojos Erikos Rot).
„Kankinys“ – penktasis Jankevičiaus režisuotas spektaklis Vilniaus senajame teatre: anksčiau sukurti „Prakeikta meilė“ (2010), „Gronholmo metodas“ (2013), „Ledas“ (2015), „Idiotas“ (2018). Akivaizdu, kad šis teatras režisieriui labiausiai tinka, nes jo sėkmės garantas – talentingi aktoriai.
