Numirti – nenumirštant

Audronė Girdzijauskaitė 2024-04-18 satenai.lt, 2024-04-15
Režisierius Rimas Tuminas (1952-2024). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Režisierius Rimas Tuminas (1952-2024). Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Jis mėgo sakyti: man patinka va taip kažkaip repetuoti nerepetuojant, atostogauti neatostogaujant, skubėti neskubant. Taip Jis ir mus visus paliko tarsi nepalikdamas, kažkur svečioj šaly, lyg atsitiktinai. Ir visas tas dešimt dienų, atrodė, laukėm ne urnos su Jo pelenais, o paties Rimo atvykstant. Prie Mažojo teatro vitrinos gerbėjai kelias dienas klojo gėles, degė žvakutes. Tikriausiai Jam patiko vyksmas be pabaigos, ne visai įvardintas, visuomet galintis kisti, mainytis. Tad suprantama, kodėl viena iš Jo kūrybinių aistrų buvo improvizacija – scenoje ir gyvenime. Kartą Torunės tarptautinio teatro festivalio metu po Tumino spektaklio teatro fojė susirinkę teatralai džiaugėsi susitikę su Mažojo teatro talentingais kūrėjais; Tumino paprašyta papasakoti spektaklio atsiradimo istoriją, bet užduotą klausimą režisierius praleido negirdomis ir žiūrėdamas į tolį ėmė kalbėti apskritai apie teatrą: teatras, sako, turėtų būti vadinamas moterišku vardu, pavyzdžiui, TEATRA, nes teatre sukaupta tiek nuostabių moters bruožų – gerumo, švelnumo, grožio ir permainingumo. O paskui netikėtai perėjo prie temos apie mirtį: „Va jūs čia sėdit, rūkot, geriat vyną, kalbatės lyg niekur nieko ir negalvojat, kad XXI amžius – mūsų visų mirties amžius. Nė vieno iš čia esančių neliks.“ Visi Jo sodrūs gyvenimiškų istorijų pasakojimai išvirsdavo į noveles, į komiškus kino mikroscenarijus: apie tai, kaip vyrai rūkė žuvį, visi laukė vakarienės, o žuvis sudegė, apie studijų metus ir kita.

Jam patiko improvizuoti repetuojant – žaisti vaidmens ar viso epizodo turiniu, pateikti jį taip ir kitaip, gilinantis ir ryškinant jo prasmę ir esmę. Daugiausia apie tai galėtų papasakoti Jo mokiniai, aktoriai ir tarpininkaujantys vertėjai, kai Jis dirbdavo užsienyje. Viena jų, islandė Ásdís, man prisipažino, kad Tumino repeticijų kalbėjimai, čia ir dabar improvizuojami tekstai ją nepaprastai jaudino, tarsi elektros srovėm tekėdavo kraujagyslėmis, skverbėsi į visą jos esybę, ir kaip sunku būdavo tiksliai perteikti aktoriams tai, ko Jis prašo. Kelias repeticijas yra tekę stebėti ir man, matyti, kaip viena Jo įskelta žiežirba keičia paprastą situaciją į puikią, iškalbingą, pikantišką, svarbiausia – kviečia ja sužaisti kartais utriruojant, kartais ironizuojant, praskleidžiant potekstę.

Bendrų atradimų džiaugsmas suartina žmones. O tų atradimo džiaugsmo akimirkų Rimo Tumino kelyje būta tūkstančiai. Sceninis veiksmas Jo spektakliuose, sumanytos mizanscenos, pati personažo judėjimo kreivė dažnai ne tik pavaduodavo autoriaus tekstą, bet ir išplėsdavo bei prisodrindavo jį, sutvirtindavo autoriaus mintį. Ir net pateikdavo skirtingą nuo autoriaus siūlomo režisūrinės interpretacijos variantą. Toks, kupinas režisieriaus išmonės ir žaismės, buvo „Revizorius“. Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį ir suliedinti, suauginti jį su personažu. Todėl ir mes, žiūrovai, pamilstame personažą, o sykiu ir jį kuriantį aktorių, iki skausmo įsimename ir metų metais negalime jo pamiršti.

Rimui Tuminui nebuvo „mažų“, nereikšmingų vaidmenų, „mažų“ aktorių, nes kiekviename matė jo spalvą, jo gebėjimą; režisieriaus kūrinio niuansuotų jausmų lauke ši spalva tapdavo įtikinamai reikalinga. Kai nujautė, kad kuris nors iš aktorių neranda savo rakto, sukurdavo jam tokią aplinką, kuri provokuodavo ir skatindavo jį tam tikru būdu veikti. Daugelis Jo ugdytų, su Juo dirbusių aktorių jau iškeliavo Anapilin, o tie, likę, jau niekada nebesuvaidins tokių turtingų, gyvenimo tiesa trykštančių, nepakartojamai žavių vaidmenų, nes retas režisierius šiandien geba išskleisti žmogų, kaip tai gebėjo Rimas Tuminas.

Itin jautrus buvo erdvei, laikui, garsui, spalvai, ypatingą dėmesį skyrė iškalbingam, dažniausiai senam, visko mačiusiam daiktui – objektui scenoje. Senų lagaminų krūva, senobinis suolas su atlošu, koks galėjo būti geležinkelio stoties laukiamajame, autentiška kapo tvorelė, atrasta sąvartyne už kapinių tvoros, ažūrinis lieto ketaus Vilniaus geto gonkų stogelis, sena kepurė, koks kartūzas ir daugybė kitų daiktų, skleidusių ypatingą scenos atmosferą, personažo biografiją, epochos spalvą. Atmintyje išliko epizodas, kai kartą su Rimu nuvykom į mūsų sodą, sėdėjom verandoje, gėrėm vyną ir šnekučiavomės; staiga Rimas, pamatęs pro praviras duris po stalu stovinčio lagamino kampą, paklausė: „Kas ten per daiktas?!“ Aš paaiškinau, jog tai mano senelio knygnešio Izidoriaus lagaminas, su kuriuo amžiaus pradžioje išvyko į Ameriką, nes jau buvo persekiojamas žandarų. Išėmiau iš lagamino savo plokštelių kolekciją ir su džiaugsmu padovanojau jį Rimui. Žinojau, kad Mažajame ras savo vietą.

Neatsitiktinai su Rimu Tuminu ilgą laiką bendradarbiavo talentingi žmonės – dailininkas Adomas Jacovskis, kompozitorius Faustas Latėnas, o vėliau ir Giedrius Puskunigis, kartu lipdę spektaklį kaip kokį kregždės lizdą. Tuminas mylėjo ir gerbė savo bendradarbius. Neskirstė rangais. Ir Jį mylėjo daugybė žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Islandijoje, Rusijoje, Izraelyje, Graikijoje, Škotijoje, Švedijoje, o va kinų aktoriai net į Italiją atvyko su Juo repetuoti. Jį mylėjo visur, kur Jis kūrė savo teatrą. Savo. Jam vienam būdingą. Jo teatras ar TEATRA kvietė mylėti, mokė būti atlaidų, dėmesingą. Todėl Jo spektakliuose nėra neigiamų personažų, negerų žmonių. Blogiausiu atveju jie buvo juokingi.

Paskutinį kartą Rimą aptikau Paryžiuje, Jis čia laukė atvykstant gastrolių savo „Anos Kareninos“ iš Izraelio, buvo geros nuotaikos, itin džiaugėsi Tel Avivo „Gesher“ teatre atradęs „genialų aktorių“, kuris ten suvaidino Sirano de Beržeraką. Sakė netrukus skrisiąs į Italiją, ten repetuos su kinais. Vėl prisiminė mūsų žiemos pokalbius apie Antaną Škėmą, apie ketinimą Lietuvoje kurti spektaklį pagal kažkuo viliojančius jo tekstus, bet tai būsią negreit. 

Mirtis įvairiais pavidalais gyveno ir veikė daugelyje Tumino spektaklių („Vyšnių sodas“, „Maskaradas“, „Madagaskaras“, „Don Žuanas“, „Ana Karenina“, „Karas ir taika“). Apie mirtį galvodamas, vis įdėmiau įsižiūrėdamas į žmogų, svarstė jo likimą. Sakė, kad, statydamas Vachtangovo teatre „Karą ir taiką“, gilindamasis į kūrinį, atvėręs sau kažkokią paslaptį – ypatingą būdą, kaip teatre kalbėti apie žmogų. Sakė atradęs tai, ko visą gyvenimą ieškojo.

Greta mirties, apsikabinęs mirtį Rimas Tuminas vaikščiojo ir intensyviai dirbo keliolika metų. Jis jos tarsi nebijojo, nekreipė į ją dėmesio. Ji gi žiūrėjo į Jį iš arti ir, stebėdamasi Jo elgesiu, delsė. O šį pavasarį, kovams jau parskridus, priėjo ir stipriai Jį apkabino.

satenai.lt

Komentarai
  • Laudacijos „Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatams

    Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė („Teksto raktas“) ir Paulius Markevičius („Meno raktas“).

  • Sezono pusiaukelė

    Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?

  • Ceremonija bėgte

    Nominacijų sąrašai tampa kompasu. Kad ir ką parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?

  • Pažvelgti į akis Dionisui

    Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save? Nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIV)

    Krystiano Lupos teatras [net iš nufilmuoto spektaklio – vaizdo įrašo „Slėptuvė“] suteikia malonumą lukštenti intelektualias veikėjų pokalbių nuorodas ir sekti subtilius jų santykių bei jausmų niuansus.

  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.