Man norisi tylos. Ir būtent kulminacinėse vietose, kai skamba muzika. Suprantu, kad tai padaryti yra labai sunku. Tokios tylos kartais neįmanoma nei suvaidinti, nei išauginti. Atrodytų, psichologiškai turi būti tyla, ji „girdisi“, bet ji negali būti buitiška. Jei buitiška, vadinasi, reikia, kad ji suskambėtų nebuitiškai - garsais, vienu garsu... Štai krinta žvaigždė - čia yra visas jos grožis. Bet nežinom, krinta ji ar kyla - mes matom, kad krinta, o ten - galbūt kyla...
Faustas Latėnas
Lapkričio 4 d. nutilo Fausto Latėno muzika. Nebeliko harmonijos, kurią jis siekė išskleisti, padalinti žmonėms ne tik savo kūryba, bet ir esybe. Jis buvo priskiriamas itin ryškiai Lietuvos kompozitorių kartai, kadaise vadintai „naujaisiais romantikais“. Į tai Faustas ne kartą atsakė: „Man patinka būti romantiku - romantikai tokie nekonkretūs, plaukioja, svajoja.“
Už Fausto praeities, kurios jis nemėgo prisiminti, - daugiau nei trys šimtai spektaklių, kuriems kūrė muziką, kelios dešimtys filmų, TV spektaklių, apie pusšimtį kūrinių orkestrui, solo instrumentams, vokalui ir chorui. Kompozitoriaus kūryba teatre, kine, akademinės muzikos kompozicijos įvertintos daugybe apdovanojimų ir premijų. Atkūrus nepriklausomybę, kai tapo aišku, jog menininkai turi aukotis ir integruotis į politinį Lietuvos gyvenimą, Faustas ryžosi ne tik vadovauti vienam, vėliau kitam teatrui, bet nepabūgo ministerinio ar vyriausybinio darbo. Fausto buvo visur daug, jis skambėjo visur ir beveik kiekvieną vakarą. Paskui save jį kvietė daugelis Lietuvos režisierių, kurie kūrė spektaklius pačiuose įvairiausiuose Lietuvos teatruose. Ir visur Faustas, Faustas... O paklausus, kodėl „ir vėl Faustas“, jie čia pat atšaudavo: „O kas taip gali daugiau, jei ne jis?“
Kad Faustui buvo skirta ledlaužio dalia, faktų apstu: dar 1979 metais Vitalijus Mazūras ėjo į Kultūros ministeriją, prašydamas, kad būtų įsteigtas naujas Muzikos skyriaus vedėjo etatas - vien dėl to, kad teatre pasirodė neįtikėtino darbštumo kūrėjas. Faustas buvo vienas pirmųjų praktikų, atsigręžęs į politiką, suprasdamas, kad tik savo rankomis gali kažką nuveikti realiai. Šiandien tai nieko nestebina, bet praėjusio amžiaus pabaigoje tai buvo tam tikras iššūkis, nors menininkams visada buvo patogiau likti opozicijoje. Prieš dešimtmetį, kai Latėnui Maskvoje buvo įteiktas prestižinis rusų teatro apdovanojimas - tarptautinė Konstantino Stanislavskio premija, plačiai pasklido žinia, kad Rusijoje teatrinis apdovanojimas, kurį gauna ryškiausios rusų ir užsienio teatro asmenybės, taip pat pirmą kartą bus skiriamas kompozitoriui. „Teatras - jo kraujyje, buvo rašoma apie Latėną laureatus pristatančiame leidinyje. - Šis nuostabus kompozitorius sugeba ne tik sukurti spektaklio atmosferą, bet ir pabrėžti jo prasminius akcentus, suteikti spektakliui polėkį. Jis lengvai įlieja į spektaklio audinį įvairiausių muzikos stilių, suderina klasikines parafrazes ir atonalius pasažus, orkestrinius fragmentus ir gamtos garsus - jūros ošimą, vėjo šnaresį, žmogaus atodūsį.”
Faustas buvo ryškiausias teatro kompozitorius. Tai - visiškai išskirtinė meno šaka, reikalaujanti visiškai kito įdirbio ir atsidavimo, nei individualus darbas privačiose studijose, ruošiantis koncertams. Juk būtent teatras, dar intensyviau atveriantis, žadinantis, provokuojantis vaizduotę, fantaziją, gali tapti sudėtingiausių išgyvenimų žeme. Gal dėl to Latėnas nuo pat savo kūrybos pradžios nepaliko teatro - jį pasirinko kaip pagrindinę savo kūrybos žemę. Nors Lietuvos teatrui rašo daugiau kaip trisdešimt kompozitorių, tačiau Latėno muzikos garsinis koloritas visada išsiskiria sodrumu, jo muzika emocionali, be įkyrių intonacijų, labai vaizdinga. Iš kur toks pojūčio jautrumas? Pasak teatrologės Irenos Aleksaitės, „visos teatrinės priemonės, kurias naudoja Latėnas, tampriausiu būdu susisieja su dramaturgijos medžiagos specifika, ryškinant konfliktuojančius kontrapunktus arba juos derinant su dramaturginės medžiagos specifika. Latėno spektakliai atveria ir naujas muzikos erdves, įjungdamas šį komponentą kaip būtiną ir labai efektingą, turintį savą paskirtį ir funkciją spektaklyje.“ (Iš Irenos Aleksaitės rankraščio, kurį teko perspausdinti, rengiant rekomendaciją Faustui dėl Nacionalinės premijos.)
Faustas Latėnas yra pagrindinė figūra šiuolaikinės teatrinės muzikos pasaulyje. Jo pirmtakai Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, nors ir suformavo savarankišką teatro kompozitoriaus „statusą“, tačiau savo prioritetais laikydami „rimtuosius“ žanrus, po truputį nuo teatro atitrūko. Faustas liko jam ištikimas. Paradoksas: kurdamas lyrišką, o kartais ir melancholišką muziką, lyg poetiniais rašmenimis jis teatro muziką išaukštino, jai suteikė išskirtinę vietą spektaklio struktūroje, tačiau tuo pačiu nukėlė ją nuo elitizmo bokšto. Kompozitoriui tapo svarbu, kad ji būtų išgirsta kuo plačiau. Muzika teatre, kaip savarankiškas vienis, įsigalėjo lygiagrečiai su Latėno kūryba. Plačiajai publikai buvo reikalingi ne tik spektakliai, kuriuos žiūrovai sugebėtų suprasti, bet ir tokie, su kuriais jie galėtų augti, vystytis. Latėno muzika vienodai įtaigiai skamba didžiulėse teatrų erdvėse ir pačiose mažiausiose auditorijose.
Tarp Lietuvos teatro aukso fondą sudarančių spektaklių - „Pirosmani, Pirosmani...“, „Dėdė Vania“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Trys seserys“, „Hamletas“, „Otelas“ (rež. Eimuntas Nekrošius), „Čia nebus mirties“, „Vyšnių sodas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Revizorius“, „Maskaradas“, „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas) - rikiuojasi spektakliai, pastaraisiais metais intensyviai kurti pačiose įvairiausiose Lietuvos teatrų scenose. Be Latėno muzikos sunkiai įsivaizduojamas ne tik mūsų teatro grandų - režisierių Tumino ir Nekrošiaus kūrybinis kelias, bet ir lėlių teatro raida - visi be išimties pastarųjų metų Vitalijaus Mazūro spektakliai sukurti kartu su Faustu Latėnu. Jo konceptualūs, originalumu, kūrybine laisve ir ekspresija trykštantys muzikiniai darbai prisidėjo prie Lietuvos teatro meno įsitvirtinimo Europos teatro kultūros kontekste.
Teatre „Lėlė“ Faustas kūrė muziką ne tik „Trims paršiukams“, bet ir „Raudonligei“. Jam nebuvo svarbu pavadinimai ir temos, jam rūpėjo kokybė ir medžiagos autentiškumas. Darbas buvo atliekamas taip intensyviai, kad, tarkim, „Raudonligės“ atveju muzikos buvo tokia gausa, kad ji vėliau nukeliavo į Mažojo teatro spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“.
1991 m. prasidėjusi Fausto Latėno ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro kūrybinė partnerystė meninės kokybės ir profesionalumo ženklu pažymėjo visą Mažojo teatro veiklos laikotarpį ir drauge su Tumino režisūra bei teatro dailininko Adomo Jacovskio scenografija nubrėžė savitą Lietuvos teatro estetinę kryptį, didele dalimi lėmė svarbiausias kelių dešimtmečių lietuvių teatrinės minties metamorfozes.
Tikėjimas teatru kaip tam tikra religija įrodo, jog teatro muzika tapo esmine Fausto Latėno gyvenimo dimensija. Kurdamas polifonišką spektaklių muziką, jis nevengė ir skirtingų muzikinių jungčių, tam tikros eklektikos. Plėtodamas pagrindinę muzikos dramaturgiją, kompozitorius visada išryškino kulminacinius jos taškus. Todėl jo muzika, kokia skirtinga ir įvairi būtų, kiekvieną kartą sugebėjo atskleisti temą, prabilti tiesiai į žiūrovą jam suprantama kalba.
Kompozitorius ne kartą prasitarė, kad ilgesys, nuolat išnyrantis jo kūryboje, yra savaiminis, kitaip tariant, paveldėtas. Jis neafišavo savo talento. Jo kūrybos santūrumas daugeliui režisierių tapo svarbiu įrankiu, leidžiančiu laisvai naudoti gausybės įvaizdžių pripildytą muziką.
Įvaizdžių ir patirties kompozitorius sėmėsi iš dramaturgija prisodrintų dalykų. Jis mėgo žiūrėti, kaip mėsininkai skerdžia gyvulius, mėgo pirosmaniškus žmones, kurie spinduliuoja liaudišką išmintį, mėgo turgaus šurmulį. Jam buvo reikalingi paradoksai. Nors Faustui Latėnui pagal įvairias pareigybes kartais ir reikėjo dėvėti „pilką kostiumą“, kaip pareiškė vienas „virtualus“ klausytojas, jo muzika pilkos spalvos neturi „anė ruoželio“.
Mane asmeniškai du kartus nutvilkė mirties nuojauta: pirmą kartą, kai 2016 metais pažiūrėjau labai jautriai ir Faustui Latėnui tiksliai sukurtą Eglės Monikos Juozapavičiūtės dokumentinę apybraižą, kurioje filmuojamas herojus su sklandytuvu pakilo virš Lietuvos ir nenusileido. Mes girdėjome tik ramų, lėtą, kiek vibruojantį, o tai reiškia, tikrą Faustą. Jis žėrė išmintį: „Harmonijos rūkas, su jos obuoliais ir žvaigždėmis danguje. Juos atiduoti žmonėms... Maksimaliai rodyti meilę artimam, net jeigu tu pamatysi atsisukusį piktą jo veidą. Nebijoti paliesti žmogaus ranka, padrąsint, pajuokaut... Maksimaliai būt geram aplinkiniams, visiems be išimties. - Tai yra pagrindinis dalykas. Tai yra labai sunku. Kai tai įvyksta, kai tai pavyksta, kai tai priimama, tada jauti, kad ir tu apsivalai nuo kažkokio tai negerumo, tiesiog pats tvirtėji. Kaip ir toj muzikoj - norisi, kad jos norėtųsi, kad gera būtų ją klausyti, kaip ir žmogaus - kad gera būtų jį susitikus... Tai, ką mes girdėjom šimtą kartų, kitam yra tik pirmas kartas.“
O prieš porą metų (2018-11-08) programos „Lietuvos teatro amžius“ viename iš renginių - susitikime su kompozitoriais, kuris vyko Vilniaus mažajame teatre, Faustas dalyvavo pasitempęs, itin geros nuotaikos. Jis atsisėdo centre ir ėmė visiems dėkoti. Jis nuolat šypsojosi. Jo kolegos net nustėro. Jis kalbėjo tiesą, ne asmeniškumus. Tarkime: „Tuo laikotarpiu, apie kurį kalbame, buvo trys mokytojai, trys muškietininkai, arba, „mohikanai“, pripažinti mūsų, Europos, pasaulio. Tai buvo trys tuo metu dar jauni žmonės, šalia kitos savo muzikos kūrę teatrui. Tai Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras ir Osvaldas Balakauskas. Man buvo žymiai lengviau pradėti savo kelią teatre, kai turėjau tokius pavyzdžius. Labai gaila, kad čia nėra mano mokytojo Giedriaus Kuprevičiaus, kuris tuo metu į kūrybą teatrui taip pat buvo labai įsitraukęs. Esu Jums labai dėkingas, Feliksai ir Broniau. Noriu Jums padėkoti, kad mane pastūmėjote į šį kelią...“
Ženklų daug, ir jų, kaip krintančių lapų, mes nesurinksim. Lapkritis - vėlių metas. Kažkada tokiu laiku, tokio pat amžiaus mirė jo mokytojas Eduardas Balsys; prieš devynerius metus, lapkričio 4-osios naktį, mus paliko Jūratė Paulėkaitė. Nors liūdesys plečiasi, tyla nugalėta: Fausto muzika teatre skambės dar ilgai.
