„Neišsigąskite, tai tik šviežias teatro kraujas!“ - tokiu šūkiu atsinaujinęs teatro judėjimas „No Theatre“ pasitiko aštuntą sezoną. Vieną tarpsnį užbaigęs spektakliu „Kaligula“, kitą etapą teatras pradėjo pasipildęs naujais nariais - trečio kurso Muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentais, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno auklėtiniais. Savo rezidencija pasirinkę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, jaunieji aktoriai aktyviai kviečia į spektaklius „Iliuzijos“ ir „Būtis Nr. 2“ pagal Ivano Vyrypajevo kūrybą bei „Sudie, idiotai!“ pagal Justo Tertelio pjesę. Atsinaujinus kolektyvui, keičiasi ir teatro strategija bei kūrybos kryptis, todėl kyla klausimas: kur link juda „No Theatre“?
Strategija: maištas
Pagalvojus apie „No Theatre“, pirmiausia prisimeni ankstesnius spektaklius, išsiskyrusius mūsų teatrinėje erdvėje. Kiekvienas jų buvo naujas įvykis, lydimas įdomių ir provokuojančių akcijų, išradingų pranešimų spaudai bei aktyvaus bendravimo su publika internete. „No Theatre“, jau vien pasivadindami „ne teatru“, norėjo tapti alternatyva tradiciniam teatrui. Pirma Gintaro Varno vaidybos studentų laida, vedama idėjinių lyderių Vido Bareikio ir Ainio Storpirščio, siekė išeiti už klasikinės dramaturgijos besislepiančio teatro rėmų. Ir tapo vienu ryškiausių postdraminio teatro pavyzdžių Lietuvoje.
Pagrindinė teatro judėjimo „No Theatre“ varomoji jėga - noras maištauti, priešintis sistemai ir atkreipti į save dėmesį. Po spektaklių „No Concert“ ir „Telefonų knyga“ 2012 m. kultūros baro „Kablys“ riedlenčių parke pasirodęs „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ - pagal Fluxus ir Jurgio Mačiūno idėjas sukurtas improvizacinių etiudų koliažas - priminė, kad Lietuvos teatre yra judėjimas, pretenduojantis palikti tokią pat ryškią žymę, kaip ir Fluxus.
Ieškodami naujų sceninės raiškos formų „No Theatre“ pavertė populiariosios kultūros terpę savo kūrybos dalimi. Jie statė Chucko Palahniuko gaivališkos jėgos, testosterono ir nihilizmo kupiną „Kovos klubą“. Po to „Nematomuose monstruose“ sceną pavertė filmavimo aikštele, o spektaklį tiesiogiai transliavo per „Delfi TV“. Pagaliau pasirinko egzistencialistinę Albert´o Camus dramą „Kaligula“, kurią papildė atpažįstamais grupės „The Cure“ hitais „Friday I´m in Love“ bei „Boys Don´t Cry“. Taip „No Theatre“ susikūrė drąsių teatro chuliganų įvaizdį ir sužadino atitinkamus lūkesčius.
„Restart“: šviežias teatro kraujas
Naujieji „No Theatre“ nariai drąsiai ir entuziastingai priėmė idėją atgaivinti teatro judėjimą. Jau suformuotas teatro vardas - tvirtas ramstis ir užnugaris, pritraukiantis publiką ir leidžiantis pristatyti iki tol LMTA auditorijose kurtus darbus. Naująjį „No Theatre“ repertuarą sudaro iš vaidybos egzamino eskizų pagal šiuolaikinę dramaturgiją gimę spektakliai.
„Būtis nr. 2“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę - tai liudijimas apie informacijos pertekliaus iškankintos sąmonės būseną ir vienatvės jausmą, kai esi diagnozuojamas bepročiu tarp dar didesnių bepročių. Dramaturgą spektaklyje vaidina Povilas Jatkevičius, tikinantis, kad pjesę parašė ne jis, o Antonina Velikanova. Greta Šepliakovaitė kuria šizofrenija sergančią buvusią matematikos mokytoją, kurią kamuoja klausimas: „ar yra kažkas daugiau?“ Apie tai ji diskutuoja su ekscentrišku, ant spintos įsitaisiusiu Dievu (Raimondas Klezys), kuris greičiausiai yra tik jos vidinis demonas. Spektaklį papildo fetišizmu ir pornografija dvelkiantys intarpai, atliekami Andriaus Alešiūno, kuris atrodo kaip pogrindžio erotinių žaidimų ir striptizo klubo idėjų generatorius. Statydami „Būtį nr. 2“ kūrėjai pasirenka inscenizacijos principą ir, veikdami pagal išradingas dramaturgo taisykles, lieka saugioje zonoje. Žaismingą, iš dalies edukacinę funkciją atliekančią Vyrypajevo teksto iliustraciją stebėti įdomu. Tik kyla klausimas, ar dėl paties teksto, ar dėl spektaklio formos? Šiuo atveju, manau, tirštas tekstas nugali formą.
Justo Tertelio pjesė „Sudie, idiotai!“, kurioje veikia jaunas vaikinas, nenorintis taikstytis su primetamomis normomis, atrodo gerokai artimesnė dvidešimt kelerių metų aktoriams. Dingus Martyno (Mantas Bendžius) draugei Miglei (Greta Šepliakovaitė), vaikinui pateikiami kaltinimai, o posėdžio metu bandomi atkurti dienos, kai jis paskutinį kartą matė merginą, įvykiai. Kaltinamasis sėdi salės centre, apsuptas žiūrovų ir tardytojų (Marius Gotbergas, Aistė Zabotkaitė, Matas Dirginčius, Deividas Breivė, Motiejus Ivanauskas, Jurga Maskoliūnaitė), kurie jį provokuoja nesmagiais ir kartais nieko bendra su merginos dingimu neturinčiais klausimais. Kupinas baimės ir netikrumo Bendžiaus Martynas neranda vietos ir nuolat yra įsitempęs. Personažą lengva atpažinti, nes aktorius tiksliai perteikia maištaujančio, gatvės mokyklą išėjusio jaunuolio manieras. Tardytojai, savo ruožtu, išlaiko šaltumą, taip sukurdami distanciją tarp savęs ir Martyno.
Dėl dinamiškos įvykių kaitos spektaklis „Sudie, idiotai!“ primena filmą; posėdžių salė staiga virsta bendrabučio kambariu, miesto aikšte ar dėstytojo namais, o tardytojai tampa Martyno dėstytojais, gatvėje sutiktomis merginomis bei kitais veikėjais. Kitaip nei „Būties nr. 2“ atveju, nekyla klausimas dėl to, kas įtraukia: tekstas ar spektaklio forma, nes „Sudie, idiotai!“ nėra tik inscenizacija. Spektaklis turėtų būti artimas jauniems žiūrovams dėl jiems aktualių ir artimų patirčių.
Paleisti iš naujo
Nežinau, ar tai, ką kuria Vido Bareikio auklėtiniai, galima būtų laikyti „No Theatre“, ypač kol dar gyvas paskutinis senosios kartos spektaklis „Kaligula“, kuris įkūnija tai, kuo buvo teatro judėjimas, maištavęs prieš tradicijas, išėjęs iš saugumo zonos ir ieškojęs naujų formų. Kol kas atsinaujinusio „No Theatre“ spektakliai yra mokymosi proceso rezultatai, turintys namus ir tvirtą dramaturginį užnugarį. Teatro pavadinimas įpareigoja jaunus, energija bei pozityvumu trykštančius aktorius. Neabejoju, kad naujoji karta turi savo idėjų. Tad „No Theatre“ pavadinimą jie gali pasilikti, o istoriją teks tęsti patiems atrandant savo tapatybę bei tampant kažkuo „šviežiu“, o ne bandant paleisti iš naujo tai, kas jau likę praeityje.
