Nicholas Ridout - britų teatro tyrinėtojas, Karalienės Marijos Londono universiteto profesorius, vienas iš nedaugelio teatro etikos lauko tyrinėtojų. Jo interesų ratas apima marksistines kultūros teorijas ir teatro sankirtas su filosofija, teatrą kaip kultūros produkciją, kuri tampa socialine organizacija. Barselonoje vykusioje konferencijoje „Teatras ir žiūrėjimas“ (Theatre and Spectatorship) jis kalbėjo apie teatro etiką. Šia tema ir buvo pratęstas pokalbis.
2009 m. pasirodė Jūsų nedidelė, bet svarbi knyga „Teatras ir etika“ (Theatre and Ethics, Palgrave Macmillan). Kaip trumpai apibūdintumėte, kas yra teatro etika?
Į teatro tyrimų lauką etikos klausimai atėjo per pastaruosius 15-20 metų. Iš dalies todėl, kad tam tikras mąstymas apie etiką leidžia suprasti, kad etika - tai ne normų ir taisyklių sistema, kuria remiantis galima nustatyti, kas yra etiškas elgesys ir kaip jis atsiskleidžia praktikoje. Etikos problema iškyla tada, kai susitinka žmonės, teatro atveju - tai atlikėjų ir žiūrovų susitikimas. Šis teatro ir etikos ryšio suvokimas tarsi kviečia įvertinti etines pasekmes, kurias sukelia toks susitikimas.
Tokių idėjų susiformavimui didžiulę reikšmę turėjo Emmanuelio Levino mintys, kurios, turėčiau pasakyti, buvo perduodamos ir Jacques´o Derrida tekstais apie Leviną. Levinas rašo apie etiką, kylančią iš žmonių susitikimų akis į akį. Trumpai ir galbūt kiek per įžūliai Levino koncepciją galimą būtų apibendrinti taip: tam, kad žmonių susitikimas būtų etiškas, turi būti visiška pagarba kito žmogaus, su kuriuo susiduri, kitoniškumui (otherness). Tai reiškia, kad nė vienas neturėtų stengtis sukurti tokio ryšio, kai vienas žmogus yra subjektas, kuris diktuoja sąlygas, pagal kurias kitas įvertinamas kaip objektas. Priešingai, tam tikras Kito (Other) nepažinumas susitikimo metu turi išlikti.
Panaši mintis, man atrodo, buvo išreikšta Alano Reado knygoje Teatras ir kasdienybė (Theatre and Everyday Life), pasirodžiusioje 1993 m. Joje autorius nagrinėjo konkretaus Pietų Londono teatro Lay Theatre atvejį. Kai kurie teatro projektai susidūrė su to rajono gyventojų, jų bendruomenės kultūriniu savitumu. Tačiau Lay Theatre tiesiog suvokė, kad žmonių santykis su teatro praktika gali būti skirtingas ir žmonių susitikimai priklauso nuo to, kaip jie priima vienas kito apibrėžtas tapatybes.
Mąstymas apie teatro etiką (bent jau maniškis) yra stipriai paveiktas leviniškos etikos, kuri tarsi siūlo mintį, kad teatras yra tai, kas gali įtraukti žmones į susitikimą. Ne veltui šioje konferencijoje tiek daug dėmesio buvo skirta žiūrovų įsitraukimui, tiesioginiam dalyvavimui spektakliuose. Manau, kad etikos klausimai dabar iškyla su nauja jėga. Kita vertus, atrodo, kad reiškiasi tendencija per daug pabrėžti etikos svarbą tokių susitikimų kontekste, užkrauti jiems per sunkią naštą, reikalauti iš jų per daug didelio emocinio ir etinio krūvio. Panašu, kad daugelis ima manyti, jog etinės problemos iškyla, kai tik įvyksta žmonių susitikimas. Mano manymu, toks Levino etikos supaprastinimas dar įžūlesnis negu tas, kurį siūliau aš.
Vadinasi, Jūs nesutiktumėte su mintimi, kad teatro etika aktuali kiekvienam spektakliui, nes kiekviename iš jų susitinka skirtingi žmonės?
Taip, manau, kad kai kurios diskusijos apie etiką teatre yra klaidinančios. Gali susidaryti įspūdis, kad susidūrimai akis į akį teatre tokie ypatingi, kad staiga jie įgyja didesnę etinę reikšmę nei kitos teatrinės situacijos arba tiesioginiai susitikimai kasdienybėje, pavyzdžiui, bankuose, parduotuvėse, autobusų stotelėse ir t.t. Tai rizikinga, nes terminas etika gali nebetekti savo reikšmės.
Gal galėtumėte išplėtoti spektaklių žiūrėjimo problemą teatro etikos kontekste? Ar nėra taip, kad skirtingi žiūrėjimo būdai tarsi suponuoja skirtingus teatro etikos klausimus?
Apskritai teatre žiūrovai paprastai kviečiami apmąstyti etinius klausimus, kurie gali būti susiję su bet kokia tema. Kita vertus, žiūrovo ryšys su teatriniu įvykiu arba jo dalyviais beveik a priori yra neetiškas, nes žiūrėjimas kažkodėl suvokiamas kaip kažkas negero. Manau, už tokį požiūrį iš dalies atsakinga psichoanalitinė kino teorija. Čia žiūrovas suvokiamas kaip esantis nepagrįstos galios pozicijoje arba neteisėtai pasyvioje padėtyje, nors iš tikrųjų jo santykis su pasauliu yra aktyvus. Taigi žiūrėjimo klausimas etiniu atžvilgiu yra problemiškas.
Apskritai idėjas apie žiūrėjimą iš etikos perspektyvų vertinu labai atsargiai. Iš dalies todėl, kad manau, jog pasirinkimas kalbėti apie santykių teatre etiką gali sudaryti sąlygas nekalbėti apie jų politiką. Atrodo, kad etikos klausimas gali tapti būdu socio-politinius klausimus pakeisti tokiais, kurie lieka tik tarpasmeninių susitikimų klausimais arba, kas būtų dar blogiau, virstų klausimu, kaip konkrečiais atvejais tam tikri individai jaučiasi - gerai ar blogai. Toks individualistinis požiūris, man atrodo, užkerta kelią bet kokiai įdomiai minčiai apie žiūrėjimo politiškumą.
Levinas kalbėjo apie susitikimą su Kitu (Other). Jūs savo knygoje pastebite, kad teatre mes susitinkame tokį patį (the same), nes esame žmonės ir turime daug panašumų. Tačiau juk taip pat esame skirtingi. Ar nėra taip, kad teatre susiduriame su kitoniškumu (otherness) ir panašumu (sameness) tuo pačiu metu?
Taip, manau, tai labai geras pastebėjimas. Knygos „Teatras ir etika“ pabaigoje rašiau, kad jeigu teatre bandytume visiškai pritaikyti leviniškosios etikos koncepcijas, tai susitikimai, apie kuriuos kalbėtume, turėtų būti tokie, kuriuose susiduriame su visišku kito kitoniškumu. Tokios teatrinės situacijos neturėtų priminti nieko panašaus, ką jau esame patyrę, apie ką jau žinome. Tik tokie atvejai gali sukurti tokį etinį ryšį, apie kurį kalbėjo Levinas. Rašydamas apie tai, viena vertus, norėjau pasakyti, kad daugybė patiriamų susitikimų iš tikrųjų nėra susiję su etiniais klausimais. Kita vertus, norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad Levino požiūris į etiką yra absoliutizuojantis ir kad tokio požiūrio taikymo teatre rezultatas atrodytų būtent taip. Tačiau tai nėra vienintelis kelias mąstyti apie etiką.
Konferencijos pranešėjai, analizuodami konkrečius spektaklius, pastebėjo, kad pastarieji tam tikrais aspektais siejasi su etiniais klausimais, tačiau giliau neanalizavo. Kaip galima būtų tirti etiką teatre ne svarstant apie tai teoriniame lygmenyje, o nagrinėjant praktinius pavyzdžius?
Man norėtųsi ištraukti etiką iš tokių tyrimų lauko. Teatro tyrimai yra tiek svarbūs, kiek jie sugeba paskatinti mus mąstyti apie pasaulį. Todėl, mano įsitikinimu, vertėtų stengtis atlikti tyrimą, kuris liudytų ne apie konkretaus spektaklio etiką, jame rodomą etinį turinį, skleidžiamas etines normas, bet greičiau leistų mums suprasti, pavyzdžiui, kaip etika ir etinės situacijos gali būti suvokiamos konkrečioje visuomenėje konkrečiu istoriniu laikotarpiu ir kaip teatro praktika, t.y. teatro kūrimas ir suvokimas, gali prisidėti formuojant tam tikrą supratimą apie tai, kas galėtų būti etika.
Taigi mane labiau domina ne tai, ar koks nors spektaklis yra etiškas, ar jis iškelia etines problemas, o tai, kaip tokią teatrinę situaciją konkrečiame socialiniame ir istoriniame kontekste galiu suvokti kaip etinę. Man atrodo, kad etika apskritai tarsi siūlo tarpistorinių vertybių visumą, kuri taikoma visokiais skirtingais istoriniais laikotarpiais. Todėl, viena vertus, Levino etika sunkiai įsivaizduojama kaip istoriška. Kita vertus, juk Levino etikos koncepcija, susitikimo su kitu ir kitokiu idėja (bent jau kaip daug tyrinėtojų mano) perduoda žinutę „nežudyk“ - tokia etikos samprata kilo iš labai konkrečios XX a. vidurio situacijos, kurią suformavo genocido patirtis. Taigi, kadangi teatras egzistuoja visuomenėje, natūralu, jis priklauso nuo istorinio konteksto. Todėl galbūt galima svarstyti ir apie tai, kaip teatras lemia tam tikros koncepcijos apie etiką formavimąsi konkrečioje socialinėje ir istorinėje situacijoje.
