Jau aštuonetą metų nemažą būrį Europos operos teatrų (apie 120) vienija tarptautinė „Opera Europa" draugija. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kaip ir Latvijos bei Estijos nacionalinės operos, taip pat priklauso šiai asociacijai. Ne vienas tarptautinis LNOBT pastatymas susijęs su naryste joje.
Spalio 13-15 d. Varšuvoje Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungoje proga vyko „Opera Europa" konferencija. Jos tema - „Pridėtinė vertė". Apie šį renginį bei „Opera Europa" tikslus ir veiklą pasakoja Nicholas Payne´as - nuo 2003 m. vykdomasis asociacijos direktorius. Iki tol jis daugiau nei 40 metų vadovavo įvairiems Jungtinės Karalystės teatrams, tokiems kaip Anglijos nacionalinė opera, Londono karališkoji opera, „Opera North" Lydse, Velso operos teatras.
Kokie yra „Opera Europa" tikslai?
Svarbiausias „Opera Europa" tikslas - suburti operos teatrus iš visos Europos naudingam tarpusavio bendradarbiavimui. Šią mintį prieš 20 metų pasiūlė jau seniau įsikūrusi „Opera America" draugija, tačiau opera Senajame žemyne veikia kitaip nei už Atlanto, tad po kurio laiko panorome atsiskirti. Iš pradžių veikė keletas mažų, ne itin efektyvių asociacijų. Prieš 8 metų įkurta „Opera Europa" vienijo jau 48 narius, o šiandien jų yra beveik 120 (įskaitant vieną teatrą iš Japonijos, vieną iš Kinijos ir vieną iš Turkijos). Žinoma, tai nėra visi Europos operos teatrai, tačiau atstovaujamos 36 šalys. Mūsų nariai - tiek didieji operos teatrai (Paryžiaus, Vienos valstybinė, Londono karališkoji opera ir pan.), tiek nedidelės trupės bei operos festivaliai.
Kai pradėjau dirbti 2003-aisiais, buvo ypač svarbu įtraukti ne vien Europos Sąjungos kraštus - tai buvo kaip tik ES plėtros laikas (kaip žinome, praeito dešimtmečio viduryje Europą praturtino dvi plėtros bangos). Tai, kad žemyno Pietų ir Šiaurės, Rytų ir Vakarų teatrai gali dalytis patirtimi, vieni kitiems padėti, yra nepaprastai svarbu. Paskutinius dvejus ekonominės krizės metus, daugeliui pasaulio kraštų susidūrus su biudžeto problemomis, nerimavau, kad „Opera Europa" plėtra gali ne tik sustoti, bet ir smukti. Iš tiesų praradome kai kuriuos narius. Bet galiausiai atsitiko atvirkščiai. Kodėl? Bene vienintelis paaiškinimas yra tas, kad sunkumų metą naudingiau yra vienyti pastangas ir bendradarbiauti. Kurti bendrus pastatymus arba dalytis patirtimi rinkodaros, finansų valdymo, lėšų pritraukimo ir kitose srityse. Mūsų darbas išties gali būti naudingas asociacijos nariams. Siūlome konsultavimo paslaugas, pavyzdžiui, aš labai daug važinėju po operos teatrus siūlydamas, jei to reikia, pagalbą sprendžiant vienokias ar kitokias problemas. Rengiame konferencijas, kurios yra puiki proga visiems susitikti. Antai šį kartą Lenkijoje dalyviai galėjo daugiau sužinoti apie „brendingą" (vadinamojo prekės ženklo kūrimą), muzikos teises, konfliktų valdymą ir daugelį kitų dalykų. Vis dėlto didžiausias tokių susitikimų privalumas yra tiesioginio bendravimo galimybė: didžiuma geriausių dalykų įvyksta ne formalių sesijų metu, bet per kavos pertraukėles, pietus ar vakarienes. Pavyzdžiui, šios konferencijos metu Lenkijos nacionalinė opera surengė nuostabią vakarienę Karalių rūmuose: ilgoje požemio galerijoje žmonės, prisėdę prie vieno ar kito stalo, galėjo neformalioje aplinkoje bendrauti, galbūt sutarti dėl būsimo bendro projekto arba sužinoti naudingų dalykų. Vakar išties buvo labai ilga, intensyvi diena, tačiau kaip puiku buvo vėlų vakarą matyti tiek daug laimingų veidų!
Buvote Varšuvos konferencijos programos autorius? Kodėl pasirinkta „Pridėtinės vertės" tema?
Man talkina nedidelė 3 žmonių komanda, reziduojanti Briuselyje. Paprastai konferencijas stengiamės rengti kontrastingose vietose: po šios konferencijos Lenkijoje kita pavasarį vyks Vakarų Europoje, Prancūzijoje. Programą deriname su teatru, kuris kviečiasi dalyvius. Pridėtinė vertė buvo pirma sąvoka, išsikristalizavusi prieš metus pradėjus kalbėtis su Lenkijos nacionalinės operos atstovais konferencijoje Miunchene. Tai buvo atsakas į teatro pageidavimą parodyti įvairius aspektus - baletą greta operos, jaunų menininkų akademiją. Taip pat juos domino „brendingas" ir pan. Varšuvos opera yra didžiulis teatras su daugiau nei 1000 darbuotojų. Tai - Lenkijos nacionalinis turtas, tad klausimas yra toks: kaip visaverčiai eksploatuoti šį turtą, kad publiką (ir mokesčių mokėtojus) meninis rezultatas įtikintų kaip neabejotinai vertingas. Visa tai sueina į pridėtinės vertės sąvoką. Svarbu bendradarbiauti. Konferencijų metu įsiklausau, ką sako žmonės. Kritika yra naudinga. Žinoma, žmonės dėkoja ir pan., bet taip pat gerai, kai pasako, kad štai šita sesija buvo neįdomi, neaktuali, pasako, ko jiems reikėtų. Jau šiandien svarstome kovą vyksiančios Liono konferencijos programą.
Tad kokia bus Liono konferencijos tema?
Būsiu nediskretiškas ir atskleisiu temą, kurią šiandien sugalvojau: „Kokia yra įgūdžių išlaikymo kaina?". Esmė yra ta: ekonominis verslo pasaulis per pastaruosius 3 metus pakito. Jei norite būti labai pesimistiškas, galite sakyti: pasikeitė į blogąją pusę - vyriausybės mažina švietimo, kultūros sferos finansavimą ir pan. Kai neturite pinigų, esate priverstas būti nepopuliarus ir kirpti biudžetą. Bet galite būti optimistas ir sakyti: gerai, turime keisti verslo modelį, galbūt keisti finansavimo balansą tarp valstybės ir privačių lėšų, arba pajamų, gautų iš bilietų pardavimo, reklamos ir pan. Galbūt krizė yra proga reformai. Lenkijos biudžeto komisaras ES Januszas Lewandowskis šiandien citavo krizės apibrėžimą iš XVIII a. dr. Johnsono žodyno: „krizė - tai taškas, kuriame pacientas arba miršta, arba atsigauna gyvenimui." Taigi galite teigti, pavyzdžiui, „Lietuvos nacionalinė opera patiria sunkmetį", arba šiuo sudėtingu periodu imtis netipiškų sprendimų, kurie padės išsilaikyti antrąjį XXI a. dešimtmetį. Reikia susivokti, kas iš tiesų svarbu mano teatrui, mano publikai, mano valstybei.
Visi juntame tai, apie ką kalbėjome „Opera Europa" Tarybos susitikime, kad valstybinis teatrų rėmimas menksta. O juk daugelis Europos operos teatrų bent iš dalies finansuojami valstybės, tai reiškia, kad pinigai paimami iš gyventojų sumokėtų mokesčių. Žinoma, visuomeninio susitarimo pagrindu: vyriausybės renkamos demokratiniu būdu, o visuomenės pageidauja turėti gerai išplėtotą visuomeninių paslaugų - sveikatos apsaugos, visuomeninio transporto, švietimo, kultūros - sektorių. Visa tai, ką turi civilizuota visuomenė (juk yra ir Trečiojo pasaulio valstybių, kuriose žmonės badauja, nėra visuomeninio transporto, švietimo ir t. t). Europoje bene visos valstybės gali sau leisti visuomeninių paslaugų sistemą. Manau, kiekvienas remiamas teatras turi sau pasakyti - OK, gaunu pinigus iš mokesčių mokėtojų, bet turiu mainais pasiūlyti kažką vertinga. Čia susiduriame su specifine visuomeninio subsidijavimo situacija: operą remia ne tik tie, kurie ja mėgaujasi (jei mėgstu operą, labai džiaugiuosi, kad valstybė ją remia, nes tada moku mažiau už bilietą), bet ir tie, kurie nėra operos gerbėjai. Aš - laimingas žmogus, esu sveikas ir nesinaudoju ligoninių paslaugomis, bet man patinka, kad mano valstybė remia ligonines ir žmones, kurie nėra tokie sveiki, kaip aš. Panašiai yra ir su kultūra.
Ką manote apie gana paplitusią dramatišką „operos mirties" metaforą ir raginimus imtis priemonių, kad opera nevirstų sustabarėjusia „muziejine vertybe"?
Manau, nuolat reikia dėti pastangas atsinaujinti. Tačiau apie operos ateitį negalvoju pesimistiškai. Šiandien operos menas yra prieinamas nepalyginti didesniam žmonių skaičiui nei bet kada anksčiau istorijoje. Sakykime, XVII a. publikos, kuri galėjo išvysti operos spektaklį, buvo labai maža: turtingi žmonės, dvariškiai. Vienas iš demokratinio socializmo privalumų (kalbu ne apie Karlo Marxo doktriną, o apie XX a. pokyčius vadinamajame kapitalistiniame pasaulyje) buvo supratimas, kad paveikslai, knygos, muzika, teatras turi būti prieinami plačiam žmonių būriui. Tai yra visuomeninio kultūros finansavimo pateisinimas. Žinoma, opera yra mažumos interesų centre. Bet pasaulį apskritai sudaro daugybė skirtingų mažumų, net futbolas yra mažumos (nors ir didelės) reikalas! Šiandien pasaulyje statoma žymiai daugiau spektaklių, nei bet kada anksčiau. Neseniai naujas operos teatras atvėrė duris Omane, prieš keletą metų didžiulis operos teatras atidarytas Pekine. Žmonės nestatytų naujų pastatų, jei nesižavėtų opera.
Tačiau opera iš tiesų nėra vien didingas muziejus, kur jūs, lyg stabteldami prie Rembrandto, Piero della Francescos ar kitų dailininkų garsiųjų drobių, galite tiesiog grožėtis Mozarto, Verdi, Wagnerio ir kitų autorių didžiais kūriniais. Opera savo prigimtimi yra gyvas menas, patiriamas teatre. Kiekvieną kartą kūrinys gimsta iš naujo. Tad jei spektaklis scenoje dvelkia rutina ir yra toks pat, kaip ir prieš 15 ar daugiau metų, jis tiesiog neatlieka savo funkcijos. Pavojus čia yra tas, kad praeities palikimas jau nebeatrodo toks didis, kaip anksčiau. Kūrybingų menininkų - dainininkų, instrumentininkų, režisierių, dailininkų - darbas yra įpūsti gyvybės tiems kūriniams. O vadybininkų darbas - sudaryti sąlygas kuriantiems menininkams užmegzti ryšį su publika.
