Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis ´13" vyko kritinio rašymo projektas „Šokis žodžiu - ne[w]kritika". Spausdiname jo dalyvių atsiliepimus apie festivalyje rodytus spektaklius.
Laura Švedaitė
Pameni, susitarėm niekada neatsisveikinti.
O dabar negalim laužyti priesaikos.
Esame per maži nesilaikyti žodžio, tad tylime.
Per amžius.
Du tylintys kalnai, du tylintys vaikai, du tylintys šunys, du tylintys dievai, du tylintys debilai.
Fantazija Nr. 1
Kai išsijungia salės šviesos ir tamsa apgaubia scenos kvadratą, vienintelė pasaulio dalelė, likusi su manimi, yra ta, kurią regiu, girdžiu ir užuodžiu prieš save. Be žodžių, be buities, be telefono skambučių. [Dabar belieka neužsimanyti į tualetą, nepaspringti savo pačios seilėmis ir neužmigti.] Dabar prieš mane glaudžiasi Jis ir Ji. Ieva ir Adomas. Romeo ir Džiuljeta. Tristanas ir Izolda. Gražuolė ir pabaisa. Ir t.t. Dabar aš esu padalijama į vyrą ir moterį. Jie turi tiek daug ką vienas kitam pasakyti. Jie nežino, kaip tai daroma. Niekas nežino. Čia ir prasideda judesys. Judesys po judesio, randasi kombinacijos ir dėsniai. Randasi judesio stichija.[Užuodžiu jų kvapus. Matau, kaip ištiesiu savo ilgą ranką ir pirštų galiukais prisiliečiu.]
Fantazija Nr. 2
Šokis visų pirma yra kūno reikalas. Ne choreografija, ne scenografija, ne dramaturgija, ne kostiumai, ne... Kūnas turėjo būti pirmas. Neįmanoma nepastebėti šokančių Jos krūtų. Neįmanoma nepastebėti šokančio Jo šlapio sprando. Neįmanoma nepagalvoti ir daugiau. Dabar jie labai arti vienas kito, ir ne tik fiziškai. [Dabar labai aiškiai matau juos nuogus, lygiai taip pat, kaip kartais matau nuogą kunigą, nuogą apkūnią pardavėją, nuogą piktą policininką. Dabar negalvoju apie choreografiją, scenografiją, dramaturgiją, kostiumus.] O dabar labai aiškiai matau juos nuogus, lygiai taip pat, kaip kartais pati jaučiuosi nuoga - ne fiziškai.
Fantazija Nr. 3
[Taip tylu. O jeigu dabar atsistočiau ir surikčiau kokią nesąmonę. Pavyzdžiui: „Roy Assaf, 6 years is nothing!"] O jeigu reiktų kažką pasakyti apie spektaklio choreografiją, sakyčiau, jog jie juda, it lietų akvarelę.
Fantazija Nr. 4
Tik dabar susivokiu, jog skamba Mėnesienos sonata. Bethovenas gerai žinojo, kaip į garsą sudėti visą pasaulio ilgesį. Girdisi kiekvienas jo pustonis. Stebiu Jos veidą. Ji kartais užsimerkia. Stebiu Jos rankas. Nesvarbu, ar Ji myli Jį. Nesvarbu, kad po šešerių metų. Stebiu Jo veidą, Jis kartais lengvai nusišypso, Jo rankas. Nesvarbu, ar Jis myli Ją. Nesvarbu, kad po šešerių metų. Dabar abiejų įkvėpimai ir iškvėpimai pasako viską apie ilgesį. Ilgesį sau, vienas kitam, gyvenimui, judesiui. Ilgesį - pačiam ilgesiui.
Fantazija Nr. 5
[Dabar jų pėdos purvinos nuo šokio, o drabužiai sūrūs nuo prakaito.] Plojimais bandoma užpildyti sceną. Plojimai daro stebuklus - jie kaip mat pradangina Jį ir Ją. Dabar jau Hadar Yonger - Harel ir Roy Assaf žemai lenkiasi žiūrovams ir jų fantazijoms. [Įdomu, koks bus pirmas dalykas, apie kurį jie kalbėsis kulisuose. Įdomu, kur bus kitos scenos, kuriose jie vėl ir vėl susitiks po šešerių metų.]
