Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Lietuvos teatro menininkai bus apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais" - aukščiausiu Lietuvos teatralų apdovanojimu. Kultūros ministerijos įsteigtos premijos ir atminimo ženklai - Auksinis scenos kryžius ir Boriso Dauguviečio auskaras - šiemet bus teikiami Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje.
Lietuvos teatrų spektaklius vertino komisija, visos Lietuvos teatruose per metus žiūrėjusi 64 spektaklius. VŽ „Savaitgalis" du jos narius, teatrologus Vladą Kalpokaitę-Kručkauskienę ir Andrių Jevsejevą, pakvietė atsakyti į klausimus apie mūsų dabarties teatrą.
Vlada Kalpokaitė-Kručkauskienė
2014-2015 m. sezonas dar nesibaigė, tačiau jo kontūrus nubrėžti jau galima. Kaip vertintumėte, koks jis buvo?
Kalbant apie teatrą „Auksinių scenos kryžių" kontekste, reikėtų priminti, kad ši Kultūros ministerijos premija skiriama ne už teatro sezoną, trunkantį nuo rudens iki vėlyvo pavasario, o už praėjusius metus. Todėl komisija priversta turėti galvoje būtent metų kontekstą, priešingai nei teatralai, kurie mąsto sezono kategorijomis. Tarkime, apie Oskaro Koršunovo spektaklius „Jelizaveta Bam" ir „Kankinys" komisija ginčysis kitąmet, nors aktualiosios diskusijos vyksta čia ir dabar.
Apibendrinant paprasčiausiai būtų pasakyti, kad šiemet buvo nepaprastai sunku iš 64 peržiūrėtų dramos, muzikos, šokio, lėlių ir objektų spektaklių išrinkti tuos, kurie labiau nei kiti būtų verti apdovanojimų. Tenka susilaikyti nuo pakilumo ir skambių epitetų, kurių vis daugėja teatrų anonsuose, interviu su kūrėjais. Iš tiesų - galime išvesti formulę: kuo daugiau fanfarų teatrų komunikacijoje, tuo mažiau visa tai turi pagrindo skambėti objektyviai.
Kita vertus, nemanau, kad verta skelbti gedulą. Man regis, šiuo metu mūsų scenos menai yra tokiame raidos etape, kurį bus galima įvertinti tik iš laiko perspektyvos. Nes teatre, kaip ir bet kokiame kitame mene, egzistuoja normalios raidos dėsniai - pakilimai ir nuosmukiai, bangavimai. Joks reiškinys negali nei visą laiką būti savo išsivystymo pike, nei nukristi amžiams į dugną, kitaip jis nebus dinamiškas.
Kokias įvardytumėte šio sezono teatro aukštumas, spektaklius, aktorius, režisierius, kurie varytų teatrą į priekį, ryškintų vienas ar kitas jo tendencijas, pagaliau - kviestų rimtai diskutuoti visuomenę? Jei tokių nebuvo, - kodėl? Ko trūksta Lietuvos teatro scenai? Talentų? Idėjų? Pinigų? Kam skirtumėte šio sezono „avietę"?
Kalbant apie teatrą, ir ne tik šį sezoną, tam bangavimui būdingi ryškūs grįžimai atgal ir spiralės. Turiu galvoje jau ne pirmą sezoną akivaizdžią tendenciją: skirtingų kartų režisieriai - O. Koršunovas, Gintaras Varnas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus - grįžta į savo ankstesnius darbus: G. Varnas antrą sykį pastatė „Publiką", J. Jurašas grįžo prie „Barboros". E. Nekrošiaus „Jobo knygoje" nematau atviros revizijos, bet naujų ieškojimų nematau lygiai taip pat. „Jobo knyga" - nei naujas žingsnis, nei tęsinys. Juolab ne etapinis, o gana eilinis darbas.
O. Koršunovas grįžimą prie oberiutų atvirai deklaruoja su naująja „Jelizaveta Bam", o su M. von Mayenburgo pjese „Kankinys" grįžta prie etapų, kai buvo statoma naujoji dramaturgija ir taip formuluojama nauja teatro kalba.
Manau, kad pirmiausia tai yra režisierių noras revizuoti tai, kas padaryta, noras apsikuopti. Nenoriu sakyti, kad dabartyje jie neranda impulsų kurti toliau, bet kartais atrodo, kad jiems pritrūksta normalaus santykio su dabartimi. Atrodo, kad mūsų teatro kūrėjai įstrigo tam tikrame taške, iš kurio jie neranda išeičių, nemato, kurlink judėti į priekį. Tuomet kyla natūralus noras pažiūrėti, kas daryta anksčiau, kas galbūt įkvėptų. Visi šiuo metu žvalgosi per petį atgal.
Jeigu kalbėtume apie dailę, - kiek dailininkas nupiešia eskizų, visko prilaužo ir priplėšo, kol sukuria darbą. Arba - kiek juostos reikia sugadinti fotografui, kol padarys gerą kadrą. O režisierius negali beveik pastatyti spektaklį ir jo nerodyti. Atrodo, kad jis neturi teisės nei klysti, nei padaryti nevykusio darbo, nes yra susijęs su kolektyvu, atsakingas jam, ir nesvarbu, pavyko spektaklis ar ne, jį reikia pristatyti publikai. Šiuo požiūriu tai labai nedėkingas reikalas, kūrėjai neturi prabangos prieš premjerą nuspręsti, kad spektaklis nepavyko, ir jo nerodyti. Anksčiau tai buvo įmanoma, - ir E. Nekrošiui ne kartą taip buvo nutikę, bet dabartiniais laikais, su rinka, parduotais bilietais, iš anksto išreklamuotomis premjeromis, spėju, jie neturi kur dėtis. Teatras labai žiaurus menas.
Tęsiant temą apie reviziją kaip tendenciją, iš kurios galbūt po keleto metų režisieriams, kažko ieškantiems vakar dienoje, rasis kūrybinių impulsų, suabejočiau tuo. Gal ir rasis, bet kol kas tas kelias neatrodo produktyvus.
Kalbant apie teatrinį jaunimą - stipriausi lyderiai čia Artūras Areima ir Vidas Bareikis. Mano manymu, keliai jiems pakankamai atviri. Jie turi galimybes dirbti bet kur, statyti bet ką, gauti finansavimą, tačiau nežinau, ar ši situacija jiems patiems yra produktyvi. Žiauru sakyti, bet man įdomu, kokie būtų jų spektakliai, jeigu jiems tektų labiau kovoti dėl galimybės juos pastatyti.
Aišku, problemų yra, bet jiems nereikia sėdėti prieš žilagalvių senelių akademikų komisiją, kuri sakytų - man tavo ieškojimai yra per dideli eksperimentai. Priešingai, kaip tik jie jaučia spaudimą eksperimentuoti ir maištauti, bet kad iš tiesų tai darytų, - eksperimentuotų ir stiprai rizikuotų, - nepasakytum. Taip, A. Areimos „Ričardas II" yra drąsus spektaklis, yra ten visokių scenų, gal jos kažką šokiruoja, bet nieko tokio, kas priverstų publiką atsistoti ir išeiti, ten nėra.
Jie manęs gali nekęsti už tai, ką pasakysiu, bet pasakysiu, kad jiems šiek tiek per lengva. Ko maištauti, kai nėra prieš ką, ir dėl to tas maištas nelabai pavyksta. O jaunam nemaištauti yra keista. Nes kaip kitaip nuveiksi kažką kitokio negu tavo mokytojai akademijoje, jei nepaneiginėsi. O jie tai daro gana vangiai.
Kitas dalykas - režisieriaus vaidmuo teatre. Vis dar kalbame - Areimos teatras, Bareikio teatras, nes tarp jaunųjų jie lyderiai. Bet man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau jie tampa lyderias, kurie artikuliuoja idėjas spaudoje, administruoja reikalus, prisiima visą atsakomybę - vadybininko, gal direktoriaus. Bet esminė spektaklių gyvybė, ar „Kaligulos", ar „Ričardo II", yra ne režisūrinėse koncepcijose ir proveržiuose, o aktoriuose. Tai, kas Areimos ir Bareikio teatre yra įdomu ir gyva, yra būtent jų komandos. Sakyčiau, tai aktoriniai teatrai. Tai, kas jų spektakliuose yra silpna, yra būtent režisūra kaip koncepcija, kaip vienijanti stipri mintis, ji visada kelia daug klaustukų. Nekelia vaidyba, aktoriniai blyksniai. Tai, kas žavi, yra ansambliai, komanda, tai, kas susiję su aktoriais.
Jokių aukštumų neįvardyčiau, nes viskas pakankamai lygu. Į tą „kodėl", regis, jau atsakiau, - tai natūrali raida.
Mūsų teatro ypatybė yra ta, kad istoriškai jis stiprus tik tada, kai jame yra stiprių režisierių. Gerų aktorių turime visada, bet vargu ar vien dėl jų užsienio prodiuseriai ir kritikai važiuotų žiūrėti mūsų spektaklių ar kviestų juos į festivalius.
Kitas dalykas - „Menų spaustuvės" infotekoje rengiami mūsų Nepriklausomybės teatro istorijos vakarai, ruošiu jiems diskusiją apie Lietuvos teatrą nuo 1997 iki 2003 m. Kai pasižiūri, kokių tuomet spektaklių pastatyta, matai: šedevras ant šedevro.
Pvz.,1997-ieji. E. Nekrošiaus „Hamletas", J. Vaitkaus „Tėvas", „P.S. Byla O.K.", R. Tumino „Maskaradas", G. Varno „Publika" ir t. t.
Noriu štai ką pasakyti: tais metais aš taip pat gyvenau, bet neprisimenu, kad būtume buvę nuolat apimti euforijos nuo tų spektaklių. Bet dabar, kai žiūri į tai per 10 m. prizmę, galvoji, Dieve, kokie mes buvom laimingi, kad ištisai buvo tokių nuostabių premjerų.
Kad įvertintum, kas vyksta, reikia laiko. Jam praėjus ims ir pasirodys, kad šį sezoną, arba praėjusį, kurį mes įvardijam kaip visišką duobę, pilkumą, neįdomumą, buvo kažkokių labai svarbių reiškinių. Galbūt svarbių tuo, kad iš jų kažkas išsirutulios, bet dabar mes to nežinom. Tai apie tą natūralią raidą: yra taip, kaip yra, ir nemanau, kad yra blogai.
Ir dar vienas dalykas. Su komisija mes apvažiavom visos Lietuvos teatrus, juose kontekstas daug liūdnesnis nei Vilniuje ar Kaune. Kad teatras normaliai vystytųsi, reikia normalios masės sąžiningai, kūrybiškai padarytų spektaklių. Tokio paprasto, gero, profesionalaus teatro Lietuvoje yra nedaug, o būtent jų reikia, kad atsirastų tie kūrybiniai pikai.
Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje žiūrovų pilna, žmonės į teatrą ateina kaip kokie prisukti kareivėliai, ploja po visiškai nepavykusių spektaklių. Ir apsidžiaugi, kai pamatai bent kažkokį profesinį padorumą scenoje, bet tai neturėtų būti norma.
Palyginkite šiuolaikinį Lietuvos ir Europos teatrą. Ar smarkiai juos lenkiame minties skrydžiu? O cituojant teatrologą Vaidą Jauniškį - ar lietuvių teatrai netampa paskutiniais pagonimis kasdien besikeičiančioje Europoje?
Man atrodo, kad mūsų teatras nelabai turi galimybų būti Europos kontekste. Lietuvoje užsienio teatrų matome mažai, iš mūsų teatrų gastroliuoja tik OKT ir „Meno fortas", kadaise pralaužę tuos kelius, - taigi natūralios abipusės apytakos nėra.
Svetur žiūrėti spektaklių važiuoja nedaug žmonių, daugiausia tai jauni teatro kritikai, savo lėšomis keliaujantys į Lenkijos, Vokietijos teatrus. O būtų gerai, kad važiuotų jauni ar jau baigę mokslus režisieriai, aktoriai, scenografai. Tada galėtume svarstyti, kaip mes atrodome Europos kontekste. Dabar sunku pasakyti, ar Lietuvos teatras jame išvis yra.
Taip, yra tarptautinis „Sirenų" festivalis, bet jam vienam sunku atspindėti tai, kas vyksta Europoje ir pasaulyje.
Pas mus nebūna, kad dienai dviem po premjeros atsiverstum kokį dienraštį (ar svetainę) ir rastum kad ir neilgą, bet teisingai sukaltą recenzija, kuri padėtų orientuotis žiūrovui. Kodėl? Ko trūksta? Intensyvaus teatrinio gyvenimo ar profesionalios kritikos? Gal dar ko nors?
Pradėkime nuo „dar ko nors". Kokia žiniasklaidos priemonė turi nuolatinę rubriką teatro ar kokios kitos meno srities kritikui?
Duokit žmogui normalų honorarą, stabilumą, ir jis rašys. Dabar kritikai užsiima teatro kritika laisvu laiku nuo pastangų užsidirbti sau pragyvenimui.
Andrius Jevsejevas
2014-2015 m. sezonas dar nesibaigė, tačiau jo kontūrus nubrėžti jau galima. Kaip vertintumėte, koks jis buvo?
Tas sezonas, esu tikras, tėra kokių dešimties pastarųjų metų teatrinės minties natūrali tąsa ir dėsningas rezultatas. Nesmalsus, nuolankus, neambicingas, perdėm priklausomas nuo literatūros - dažniausiai apsiribojant vadinamąja „mokykline" programa. Kalbant vaizdingai, mūsų teatras (su pernykščiu sezonu) man primena prie didžiulio sunkvežimio vairo užmigusį vairuotoją, nesuvokiantį, kad lygiai taip pat, kaip po jo ratais traiškomi likimai, jo vežamas „krovinys" gali suteikti impulsą naujai gyvybei, naujam gyvenimo turiniui ir mąstymo kokybei. Toks, mano galva, šis sezonas ir yra: inertiškas, pasidavęs savieigai, belaukiantis visagalio atsitiktinumo. Daugeliu atvejų visiškai bergždžiai.
Kokias įvardytumėte šio sezono teatro aukštumas, spektaklius, aktorius, režisierius, kurie varytų teatrą į priekį, ryškintų vienas ar kitas jo tendencijas, pagaliau - kviestų rimtai diskutuoti visuomenę?
Apie kokias nors aukštumas šį sezoną kalbėti nesiryžčiau, o norint judėti į priekį reikia turėti kryptį ir būti sąmoningam. Iš aibės eilinių, jokios „pridėtinės vertės" neturinčių vaidinimų išskirčiau vos kelis. Eimunto Nekrošiaus „Jobo knygą" - kaip nuoseklų, kryptingą žaidimą už (ar greta) literatūrai vergaujančio teatro smėlio dėžės. Įdomi atrodo Karolinos Žernytės plėtojama pojūčio teatro akliesiems idėja ir jos realizacija, Beno Šarkos naujai atrastas poli(ly)tiškumas, deja, per retai rodytame spektaklyje „Sirėnos negali nekaukėti", vos sykį rodytas Simonos Biekšaitės bei Marit Sirgmets socialinis madų šou „FeastFashion".
Tai turbūt ir viskas, kas šį sezoną iškrenta iš mūsų pilkšvo kasdienio teatro formato. Tiesa, tikiuosi, kad naują postūmį ir taip palyginti įdomiai bei spalvingai gyvenantiems Klaipėdos nevalstybininkams suteiks pernai duris atvėręs „Kultūros fabrikas".
Jei tokių nebuvo, - kodėl? Ko trūksta Lietuvos teatro scenai? Talentų? Idėjų? Pinigų?
Lietuvos teatro scenai trūksta daugelio dalykų - apie tai ne kartą kalbėta. Bet pradėti, manyčiau, reikėtų nuo sisteminių dalykų, t. y. nuo daugiau nei dešimtmetį keičiamo, bet taip ir nepakeisto Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo, nes būtent dabartinė jo redakcija reglamentuoja ir įteisina daugelio teatrų (ypač valstybinių) nevaisingą egzistenciją.
Kad reforma įvyktų, reikia savo kuruojamoms meno įstaigoms neabejingos ir už jų darbo rezultatus atsakingos Kultūros ministerijos.
Tada galima kelti ir kitus klausimus. Pvz., kodėl pas mus statomos pjesės, o ne spektakliai, kodėl mūsų teatralų „facebook´e" rasi visko - kačiukų, šuniukų, pusryčių lėkščių ar atostogų kalnuose nuotraukų, bet beveik niekada nepamatysi, kad kas pasigirtų perskaitęs įdomią knygą, pavažiavęs užsienin pasižiūrėti įdomaus spektaklio, apsilankęs parodoje, konferencijoje ar klausimų sukėlusiame kino filme.
Kam skirtumėte šio sezono „avietę"?
Šio sezono anti-apdovanojimą „geriausio meilės trikampio nominacijoje" ir vėl skirčiau Kultūros ministerijos, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro kūrybinių darbuotojų ir teatro direktoriaus Romualdo Vikšraičio penktus metus besitęsiančiai kamasutrai. Tokius ilgalaikius santykius reikia ypač vertinti.
Palyginkite šiuolaikinį Lietuvos ir Europos teatrą. Ar smarkiai juos lenkiame minties skrydžiu? O cituojant teatrologą Vaidą Jauniškį - ar lietuvių teatrai netampa paskutiniais pagonimis kasdien besikeičiančioje Europoje?
Daugiau ar mažiau kompetentingai galiu kalbėti tik apie mūsų kaimynių - Lenkijos, Latvijos ir Estijos - teatro dabartį. Apie lenkų ar estų teatrą nė nekalbėsiu, nes tuoj pat sulauksiu kontrargumentų, jog, tarkime, Lenkija yra gerokai didesnė šalis, jų teatrinė kultūra gerokai senesnė, o estai tiesiog maudosi valstybės skiriamose dotacijose. Tačiau net ir Latvijoje itin efektyviai ir įdomiai dirba Naujojo teatro institutas, vyksta palyginti aktyvi leidybinė, edukacinė, festivalių, kūrybinių dirbtuvių organizavimo veikla, greta vietos teatro milžino Alvio Hermanio dygsta jauni, autentišką teatrinę kalbą plėtojantys kūrėjai, atrandamos ir kūrybiškai apgyvendinamos vis naujos Rygos erdvės ir pan. Lietuvoje tuo pasidžiaugti beveik negalime. Perfrazuodamas kolegą Vaidą Jauniškį, sakyčiau, kad lietuvių teatras - tai paskutinė kasdien besikeičiančios Vakarų Europos davatka, kurią nupurto vien mintis, kad jos lovūgalyje kabanti šventojo Stanislavskio karikatūra gali būti ne vienintelis gyvenimo kelrodis.
Pas mus nebūna, kad dienai dviem po premjeros atsiverstum kokį dienraštį (ar svetainę) ir rastum kad ir neilgą, bet teisingai sukaltą recenzija, kuri padėtų orientuotis žiūrovui. Kodėl? Ko trūksta? Intensyvaus teatrinio gyvenimo ar profesionalios kritikos? Gal dar ko nors?
Ne, profesionalios teatro kritikos Lietuvoje nėra. Bet ne todėl, kad nėra aukšto profesinio lygio kritikų ar kokybiškų, įžvalgių publikacijų. Dėl apverktinos kultūrinės spaudos - bent jau tokios, kurioje teatras užima tam tikras pozicijas, - padėties teatro kritika tapo ne pačiu prasmingiausiu hobiu, kuriuo užsiimama kuo toliau, tuo rečiau ir pasyviau. „Literatūros ir meno" teatro rubriką visiškai pakeitė Visockaičių šeimyninio verslo projektas, į „7 meno dienas" rašo bene vienintelė autorė (ačiū jai už tai), nes dėl buvusio ar amžino-šešėlinio vyriausiojo redaktoriaus Lino Vildžiūno tam tikrų reveransų nemažai kritikų ant šio leidinio „padėjo kryžių". Dėl Teatro sąjungos abejingumo šįmet turbūt nesulauksime nė vieno „Lietuvos scenos" numerio ir t. t.
Dar prisiminkime menką kultūrinės žiniasklaidos skaitomumą, maždaug vienos sąskaitos už pietus vidutinio lygio restorane dydžio honorarus, faktą, kad absoliuti dauguma profesionaliai (tebe)rašančių žmonių telkiasi sostinėje, o išvykos į premjerą kitame mieste kaina dažniausiai yra didesnė nei atlygis už būsimą recenziją. Galiausiai, pridėkime daugelio teatrų suinteresuotumą, kad jų premjeros apskritai nepakliūtų į kritikos lauką. Rasti vidinę motyvaciją rašyti kartais sunkoka. Apskritai esu įsitikinęs, kad teatro kritikos ir teatrinės spaudos esama padėtis yra gana tikslus teatro dabarties atspindys.
