Yra toks sovietinis filmukas, kuriame berniukas sutinka seną cirko arklį. Šis jam padainuoja liūdną dainelę: „Kadaise, kadaise, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis gražuolis arklys...“ Tai štai tarsi apie tai būtų cirko trupės iš Estijos „Big Wolf Company“ dviejų merginų Lizetha´os Wolk ir Grete´ės Gross spektaklis „Eternal dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“), kuriuo liepos 19 dieną buvo atidarytas Kaune jau ketvirtus metus vykstančio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ cirko miestelis Šilainiuose.
Scenoje įvyksta pietūs - susitinka dvi garbaus amžiaus akrobatės, praradusios visus šiam amatui būdingus fizinius duomenis. Jų kūnai sustabarėję, sustirę, raumenys nusilpę, oda suglebusi ir susiraukšlėjusi. Jos vangiai juda, kūnai nesiklauso ir nutinka kalnas komiškų dalykų - viena jų įdumba į kėdės be sėdynės ertmę, negeba pati nusivilkti palto ir nuolat lūžta negrabių rankų nesuvaldoma kabykla. Visa tai jos sprendžia originaliai ir intelektualiai, kaip ir turi būti gerame cirke. Jos naudojasi įvairiais daiktais, o svarbiausia - viena kitos kūnu.
Žvelgdamos į nuotraukų albume įamžintus šlovės laikus, jos grįžta mintimis į praeitį - apsivelka cirko kostiumus, įsisega į plaukus spalvingas plunksnas, ir pasirodymas prasideda! Pakilusios nuo žemės - ant lanko, kabančios lazdos ar šilko juostų, jos išdarinėja triukus, kuriuos stebinti salė aikčioja ir ploja. Mėlyno skliauto fone jos nardo tarsi vandeny, pakilusios aukštyje primena sinchroninį plaukimą, žuvis, delfinus, ar į gylį neriančius žvejojančius paukščius. Tačiau vos tik pradėjus joms artėti prie grindų, sugrįžta „realybė ir tikrasis amžius“ - kartais jos pakimba, įsipainioja, trankiai nusileidžia ant žemės, ir kaskart po pasirodymo palieka sceną.
Dažnai klounams, akrobatams ir žonglieriams žmonės sako: „taip, taip, cirkas tai be galo įdomu, o kokia tavo profesija?“. Yra gana sunku suprasti ir priimti tai, kad cirko artistas ir yra profesija. Juolab, kad cirkas, kaip ir šokis ar sportas, yra sritis, reikalaujanti gero fizinio pasirengimo, kuris su amžiumi silpnėja ir, daug greičiau negu kitų profesijų atstovams, kūno galimybės gali virsti nebegalimybėmis. Profesijos staiga nelieka, tačiau ir toliau norisi save išreikšti (o taip pat norisi ir valgyti). Galbūt ir pats artistas pasijaučia tarsi jis būtų tapęs nepritaikomu, nepanaudojamu žmogumi.
Cirko bendruomenės gyvenimo būdas (gastrolės, nuolatinės išvykos ir daug kasdienių treniruočių) yra toks, kad nėra lengva užmegzti ilgalaikę draugystę su ne cirko artistais, kurti šeimą, tiesioginiu kontaktu puoselėti santykius su artimaisiais. Ir dažnai uždarumas, atstūmimas, baimė susisieti kyla ne iš cirko atlikėjo, o iš „teisingai“ suvokiamą gyvenimą gyvenančių žmonių. Kartais belieka kurti ryšį su tokiu pačiu, kuris kartu keliaus, kuris kartu kabės palubėje žemyn galva, ir kurio kūnu, tarsi įrankiu, galės pasinaudoti, kai senatvėje bus sunku vienam judėti. Gal tai galimybė nesijausti vienišam ir nepritaikomam.
Panašią temą galima įžvelgti ir dieną prieš spektaklį vykusiose cirko dirbtuvėse Vilijampolės socialinės globos namuose, kurių metu Grete Gross, Lizetha Wolk , „Cirkuliacijos“ kūrybinė komanda, lietuvių šiuolaikinio cirko artistai, festivalio savanoriai ir apie 70 visuomenėje „nepritaikomų žmonių“ - neįgalių vaikų ir jaunuolių - kartu taikė būdus reikšti savo galimybes, naudojant cirko metodus ir ryšį su kitu. Buvo įspūdinga, kaip šių dirbtuvių metu per fizinį kontaktą, kai žmogus priimdavo žmogų ir padėdavo jam, negalimybės virto galimybėmis ne tik globos namų gyventojams, bet ir dirbtuvių dalyviams-pagalbininkams, anksčiau neturėjusiems net panašios patirties.
Tuomet galbūt tai, kas parodyta „Eternal dinner“ scenoje, gali vykti (vyksta!) ir tarp mūsų. O spektaklis - siūlymas atkreipti dėmesį į tai, ką vis dar didelė visuomenės dalis iš anksto, net ilgai nesvarsčiusi, nurašo. Nepriklausomai nuo to, ar tas žmogus neįgalus, ar senas, o galbūt neturintis profesijos ir darbo, jis visada turi savo jausmus ir norus, ir galimybes juos išreikšti. O visi kiti gali prisijungti ir padėti jiems tai padaryti, taip kaip prisijungtų valgyti kartu pietus. Ir būtų nuostabu, jeigu tie pietūs niekad nesibaigtų.
