Nesibaigiančių pietų galimybė

Agnė Cesiulė 2018-07-23 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Eternal dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“). Donato Ališausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Eternal dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“). Donato Ališausko nuotrauka

aA

Yra toks sovietinis filmukas, kuriame berniukas sutinka seną cirko arklį. Šis jam padainuoja liūdną dainelę: „Kadaise, kadaise, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis gražuolis arklys...“ Tai štai tarsi apie tai būtų cirko trupės iš Estijos „Big Wolf Company“ dviejų merginų Lizetha´os Wolk ir Grete´ės Gross spektaklis „Eternal dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“), kuriuo liepos 19 dieną buvo atidarytas Kaune jau ketvirtus metus vykstančio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ cirko miestelis Šilainiuose.

Scenoje įvyksta pietūs - susitinka dvi garbaus amžiaus akrobatės, praradusios visus šiam amatui būdingus fizinius duomenis. Jų kūnai sustabarėję, sustirę, raumenys nusilpę, oda suglebusi ir susiraukšlėjusi. Jos vangiai juda, kūnai nesiklauso ir nutinka kalnas komiškų dalykų - viena jų įdumba į kėdės be sėdynės ertmę, negeba pati nusivilkti palto ir nuolat lūžta negrabių rankų nesuvaldoma kabykla. Visa tai jos sprendžia originaliai ir intelektualiai, kaip ir turi būti gerame cirke. Jos naudojasi įvairiais daiktais, o svarbiausia - viena kitos kūnu.

Žvelgdamos į nuotraukų albume įamžintus šlovės laikus, jos grįžta mintimis į praeitį - apsivelka cirko kostiumus, įsisega į plaukus spalvingas plunksnas, ir pasirodymas prasideda! Pakilusios nuo žemės - ant lanko, kabančios lazdos ar šilko juostų, jos išdarinėja triukus, kuriuos stebinti salė aikčioja ir ploja. Mėlyno skliauto fone jos nardo tarsi vandeny, pakilusios aukštyje primena sinchroninį plaukimą, žuvis, delfinus, ar į gylį neriančius žvejojančius paukščius. Tačiau vos tik pradėjus joms artėti prie grindų, sugrįžta „realybė ir tikrasis amžius“ - kartais jos pakimba, įsipainioja, trankiai nusileidžia ant žemės, ir kaskart po pasirodymo palieka sceną.

Dažnai klounams, akrobatams ir žonglieriams žmonės sako: „taip, taip, cirkas tai be galo įdomu, o kokia tavo profesija?“. Yra gana sunku suprasti ir priimti tai, kad cirko artistas ir yra profesija. Juolab, kad cirkas, kaip ir šokis ar sportas, yra sritis, reikalaujanti gero fizinio pasirengimo, kuris su amžiumi silpnėja ir, daug greičiau negu kitų profesijų atstovams, kūno galimybės gali virsti nebegalimybėmis. Profesijos staiga nelieka, tačiau ir toliau norisi save išreikšti (o taip pat norisi ir valgyti). Galbūt ir pats artistas pasijaučia tarsi jis būtų tapęs nepritaikomu, nepanaudojamu žmogumi.

Cirko bendruomenės gyvenimo būdas (gastrolės, nuolatinės išvykos ir daug kasdienių treniruočių) yra toks, kad nėra lengva užmegzti ilgalaikę draugystę su ne cirko artistais, kurti šeimą, tiesioginiu kontaktu puoselėti santykius su artimaisiais. Ir dažnai uždarumas, atstūmimas, baimė susisieti kyla ne iš cirko atlikėjo, o iš „teisingai“ suvokiamą gyvenimą gyvenančių žmonių. Kartais belieka kurti ryšį su tokiu pačiu, kuris kartu keliaus, kuris kartu kabės palubėje žemyn galva, ir kurio kūnu, tarsi įrankiu, galės pasinaudoti, kai senatvėje bus sunku vienam judėti. Gal tai galimybė nesijausti vienišam ir nepritaikomam.  

Panašią temą galima įžvelgti ir dieną prieš spektaklį vykusiose cirko dirbtuvėse Vilijampolės socialinės globos namuose, kurių metu  Grete Gross, Lizetha Wolk , „Cirkuliacijos“ kūrybinė komanda, lietuvių šiuolaikinio cirko artistai, festivalio savanoriai ir apie 70 visuomenėje „nepritaikomų žmonių“ - neįgalių vaikų ir jaunuolių - kartu   taikė būdus reikšti savo galimybes, naudojant cirko metodus ir ryšį su kitu. Buvo įspūdinga, kaip šių dirbtuvių metu per fizinį kontaktą, kai žmogus priimdavo žmogų ir padėdavo jam, negalimybės virto galimybėmis ne tik globos namų gyventojams, bet ir dirbtuvių dalyviams-pagalbininkams, anksčiau neturėjusiems net panašios patirties.

Tuomet galbūt tai, kas parodyta „Eternal dinner“ scenoje, gali vykti (vyksta!) ir tarp mūsų. O spektaklis - siūlymas atkreipti dėmesį į tai, ką vis dar didelė visuomenės dalis iš anksto, net ilgai nesvarsčiusi, nurašo. Nepriklausomai nuo to, ar tas žmogus neįgalus, ar senas, o galbūt neturintis profesijos ir darbo, jis visada turi savo jausmus ir norus, ir galimybes juos išreikšti. O visi kiti gali prisijungti ir padėti jiems tai padaryti, taip kaip prisijungtų valgyti kartu pietus. Ir būtų nuostabu, jeigu tie pietūs niekad nesibaigtų.

Komentarai
  • Ką apie ego gali pasakyti „Piteris Penas“?

    Šio spektaklio stiprybė slypi ne žinomoje istorijoje. Tikroji galia atsiskleidžia preciziškai tiksliai įgyvendintoje teatrinėje formoje, kuri pasikliauja antiiliuziškumu.

  • Iš mūsų vaidybų (XXV)

    Mano laiškas vėluoja. Tačiau taip dažnai nutinka po premjerų – įspūdžiai dar nesugula į žodžius, o tam tikros idėjos tekstui pasiveja netikėtose vietose, kur po ranka neturi nei rašiklio, nei klaviatūros.

  • Plaukimo rankovės

    Ir vis dėlto, kažkas ne taip, kaip visada. <...> Kur kas dažniau šiųmečiame festivalyje „Materia Magica“ teko ne įsisukti į įvairiausių atgijimų, žaidimų, transformacijų sūkurį, o priešingai – sustoti.

  • Mūsų gyvenimas scenoje

    Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!

  • Apie meilę ir muziką

    Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.

  • Iš bloknoto (54)

    Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.

  • Laudacijos „Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatams

    Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.

  • Sezono pusiaukelė

    Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?