Per pastaruosius du mėnesius teko daug žiūrėti Lietuvos dramos, muzikinių ir lėlių teatrų spektaklių. Gerų, profesionalių, įspūdingų spektaklių – mažuma. Jau minėjau, kad pusiau profesionalių municipalinių teatrų pridygo kaip grybų po lietaus. Juose dominuoja spektakliai, kurių režisieriai, o paskui jau ir visi kiti kūrėjai nesugeba išplėtoti nuoseklaus, logiško sumanymo, daro profesionalias klaidas. Tiesa, neseniai „7 meno dienų“ puslapyje Audronis Liuga man replikavo šia tema; atseit aš be reikalo priekaištavusi teatrui dėl meninio lygio nuosmukio, nes teatrai rodo tai, ką mėgsta, ką gerai suvirškina publika. Bet norėčiau pasiginčyti: juk yra ir labai reiklios, išsilavinusios publikos, ir teatrų, kurie pakelia kartelę aukščiau nei žemiausio ar vidutinio lygio žiūrovo poreikiai. Pagaliau teatras turėtų kviesti, vesti, kelti žiūrovą, o ne vilktis jam iš paskos.
 |
| „Daktaras Dolitlis“: krokodilas – žalias, arklys – rudas, pudelis – baltas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Savo kelionių įspūdžius pradėsiu nuo lėlių teatrų. Vilniaus „Lėlės“ spektakliai nuteikė neblogai, nors ir čia būta keistų dalykų. Augustino Griciaus „Daktaras Dolitlis“ pagal Hugh’ą Loftingą visą linksmai nusiteikusių žiūrovų salę privertė „žaisti“ drauge su šauniais aktoriais ir jų vaidinamais žvėreliais, karštai replikuoti jiems ir komentuoti įvykius. Tai jau didžiulis teatro laimėjimas! Ir nors man nelabai patiko skurdokas scenovaizdis su atversta knyga ar pernelyg realistiškai skuduriški lėlių-žvėrelių pavidalai, jų kostiumai ir kaukės (kai krokodilas – žalias, arklys – rudas, o pudelis – baltas ir t.t.), viską viską dailininkei Aušrai Bagočiūnaitei-Paukštienei atleidau pasižiūrėjus jos drauge su režisiere Nijole Indriūnaite sukurtas „Baltas pasakas“ H.Ch. Anderseno „Eglutės“ ir kitais motyvais. Neturintis Lietuvoje tvirtesnių tradicijų šešėlių teatras jaukioje mažojoje „Lėlės“ saliukėje man ir visiems tądien žiūrėjusiems spektaklį pasirodė tobulas: objektų proporcijos, siluetų grakštumas, apšvietimas, kalbos skaidrumas ir lyrinė tonacija (išvengta sentimentalumo!), judesių ritmai ir vaizdo kaita bei subtilus aktorių Almos Grybauskaitės ir Elvyros Piškinaitės vaidybos stilius jaudino iki ašarų. (Prisiminiau piktą maždaug prieš metus pasirodžiusią lėlininko Petro Mendeikos kritiką „Baltų pasakų“ adresu ir pagalvojau: ar ne iš pavydo?) Tokį vaidinimą galima rodyti visiems ir visur.
Panevėžio lėlių vežimo teatre žiūrėjome du spektaklius. Šio teatro nepažįstu, bet visuomet nujaučiau, kad jį sukūrė ne savo talentu ir sugebėjimais, o alkūnėmis prasimušęs žmogus, žmogus, kuriam sekasi apdumti akis naivuoliams...
Krislas aky. Vidudienį žiūrėtus „Stebuklingus batelius“ kūrė jau gražiuoju minėtos viešnios – vilnietės Nijolė Indriūnaitė ir Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, panaudodamos paprastą vaikų žaidimo principą: aktoriaus ranka kilnojamos ir tarsi šachmatų figūros stumdomos mažytės barokinės lėlytės miniatiūrinėje medinio teatrėlio scenoje tiko sutrumpintos, mažiesiems adaptuotos N. Indriūnaitės pjesės pastatymui. Čia viskas būtų buvę gerai, jeigu ne prologe pasirodę ir vėliau su lėlėmis vaidinę teatrališkai kostiumuoti aktoriai, kurie nesiteikė nei nusigrimuoti, nei sukurti šukuosenų, o paliko mums atvirus, pilkus, kasdieniškus veidus. Tai lyg krislas aky. O ir vaidino šiurkštokai, neatsižvelgdami į kuriamo lėlių pasaulio stilių. Profesionalas neleistų sau tokių dalykų. Profesionalui teatre privalu ir muzikalumas, ir skonis, ir sąmoningas, atsitiktinumų vengiąs veikimas.
Šokas. Popietė. Sėdim žiūrovų salėje ir laukiam teatro vadovo režisieriaus Antano Markuckio spektaklio – Elenos Mezginaitės pasakos „Sidabrinis mėnulio šuo“ – pradžios. Blausiai apšviestoje salėje pasirodo nevalyvai apsirengusi moteris su plastikiniu maišu „Maxima“ ar „Iki“. Ji čia renka tuščius butelius. Ir jų nemažai randa! Nusiūbuoja iki scenos, ten irgi sėkmingai ieško taros už kulisų, scenoje. Prasideda vaidinimas... Veiksmas vyksta sąvartyne, kurį linksmai dainuodami „suorganizuoja“ aktoriai – personažai. Grubūs pokalbiai, gatvinės intonacijos, tipiški benamių kivirčai. Pasirodo baltas šunelis (lėlė) viena užmerkta akim; kaip paaiškėja – žmonių suluošintas, viena akim aklas. Čia jį vėl skriaudžia varnai ir žmonės. Šuo dingsta. Paskui – moters, rinkusios butelius, „meilės“ scena su senu „bomžu“. Mane ima pykinti. Netrukus pasirodo dar vienas šunelis, regis, ano, dingusio, vaikas; čia jį purto, daužo, spardo įširdę benamiai, kol pribaigia. Bet neliūdėkit: iš viršaus nuleidžiamas jau trečias, dar mažesnis šunytis su baltais angelo sparnais; jis, už kančias nusipelnęs dangaus karalystę, lėtai keliamas aukštyn, ant jo beriamas tuminiškai gražus baltas sniegas, ratu sustoję „bomžai“ dainuoja dangišką lopšinę...
Mane ištiko šokas nuo bjaurasties ir absurdo, kuris kiaurai persmelkė visą spektaklį – jo „apie ką“ ir jo „kaip“.
Nesu skaičiusi poetės E. Mezginaitės pjesės, tad nežinau, kas ir kaip ten parašyta. Teko girdėti nuomonę, kad dabartinis teatras vaikams turi rodyti viską, kas mus supa, be pagražinimų. Esą vaikai ir taip viską mato... Na taip, juk ir Jonas Biliūnas parašė „Kliudžiau“... Tačiau Markuckis – ne Biliūnas.
 |
| „Indų pasaka” Klaipėdos lėlių teatre. Nuotrauka iš www.leliuteatras.ku.lt |
„Kelionė į nakties pakraštį“ – rodos, taip lietuviškai skamba dar jaunystėje purviname GITIS bendrabutyje skaityto Celine’o romano pavadinimas... O mes keliaujame į Lietuvos pakraštį – į Klaipėdos lėlių teatrą (užsimezgusį Klaipėdos universitete ir neseniai išsikovojusį profesionalaus statusą) žiūrėti spektaklio „Indai“. Teatras reikalavo dėmesio, ir Aukso kryžių komisija ryte sėdo į tam skirtą autobusiuką, o 14 valandą, perėjusi nykius Žvejų rūmų triumus – koridorius, jau sėdėjo saliukėje drauge su vaikais, atėjusiais žiūrėti vaidinimo. Pavadinimas nereiškė nieko kita – mums tikrai rodė vaidinančius puodukus, puodus, arbatinukus, šiukšliadėžes... Dar jaunystėje sužinojau, kad kiekvienas daiktas ar paprasčiausia lazda lėlių scenoje gali tapti personažu, jeigu tą daiktą animuoja, kitaip tariant, suteikia jam sielą, padaro „gyvą“ talentingas aktorius – įkvėpėjas, animatorius. Beje, ir daiktas turi būti jautriai parinktas. Matytame vaidinime, deja, nė vienas daiktas neperžengė pirminės savo paskirties ribų, personažu netapo. Maža to, į šiurkštų buitinį vaidinimą įvelti bibliniai Marijos ir Kristaus gyvenimo epizodai skambėjo kaip kvailos parodijos, nes aktorius netyčiom vartė indus – personažus, o nudegęs pirštą besukdamas puodą – Erodą, keliskart nusikeikė rusiškai. Sumanymo nykumas, skurdi vaizduotė, profesinis nevalyvumas (pamatytumėt „scenovaizdį“ iš išardytų sovietmečio virtuvinių spintelių!) verčia stebėtis: kaip tie „profesionalai“ nemato savo klaidų, savo bejėgiškumo ir verčia vaikus žiūrėti tokį niekalą. (Ir mes važiavom per visą Lietuvą žiūrėti Jūsų 40 minučių trunkančio spektaklio, mes vis dėlto kažko tikėjomės, nes juk ne trukmė lemia kokybę. Paskaičiuokit žmonių laiko, energijos, nervų, benzino, padangų sąnaudas...) Nėra pinigų? Ne, gerbiamieji, nėra meilės tam, ką darot, ir nėra išradingumo.
Lėlininkas Rimas Driežis kelyje mus ramino, sakė, kad Klaipėdos lėlių teatre yra geresnių spektaklių, profesionalesnių aktorių. Negaliu suvokti, kaip po to paties teatro stogu „sugyvena“ to paties režisieriaus, tų pačių aktorių vienas kitą paneigiantys spektakliai. Juk tas pat pastebėta ir Nacionaliniame dramos, ir Juozo Miltinio, ir Šiaulių teatruose... Ir kitur.
 |
| „Lėlių namų” noros ir barbės. Tomo Lopatos nuotrauka |
Regis, prabėgomis apžvelgiau lėlių teatruose matytus spektaklius, bet kyla pagunda sąrašą praplėsti ir pridėti Kauno mažojo teatro spektaklį „Lėlių namai“. Neleidžia sąžinė pridurti tradicinių žodžių „Ibseno motyvais“, nes jokių Ibseno motyvų čia beveik nėra. Yra tik primityviausiu būdu panaudotas siužetas. Visi personažai paversti Barbėmis ir Barbinais, kurie „eksploatuoja“ Ibseno visai kitokiame visuomeninio gyvenimo kontekste keliamus pinigų ir meilės klausimus. Tačiau Ibsenui, be tų dviejų, dar rūpi visą jo dramaturgiją skrodžiantys moralinės atsakomybės, pareigos, žmonių troškimų ir orumo klausimai, tuo tarpu režisierius Vytautas Balsys dėl jų savo „barbiniečiams“ nesuka galvos. Romualdas Juknevičius, Jonas Vaitkus ir daugybė pasaulio režisierių mąstė, kodėl sugriūva Noros ir Helmerio meilė, suko galvas, kaip išspręsti finalą, kai Nora išeina iš „lėlių namų“, kur ji išeina?
Suprantu, kad mūsų laikais satyra, nukreipta prieš dabartinę, vis labiau „barbėjančią“ visuomenę, gali skambėti labai aktualiai ir tam galima panaudoti bet kurį autorių, tačiau, kuriant tokią parodiją, derėtų viltis, kad publika yra skaičiusi Ibseno kūrinius (o čia jau girdžiu man sakant: „zachotela!“), taip pat kad aktoriai suvoks, ką ir kodėl daro. Dabar man pasirodė, kad aktorės, vaidinančios Norą ir fru Lindę (Lina Kaladytė ir Asta Steponavičiūtė), pačios išsirito iš Barbių pasaulio. Vyrai joms „pritaria“. Tada visa vaidinimo prasmė apsiriboja tuo, kad Nora visokiais būdais bando prasimanyti pinigų ir maivosi, klausydama gašlių Helmerio užuominų: „Nora nenori?“ O prisiminkit Rūtą Staliliūnaitę, vaidinančią Ūbienę; argi kam nors galėjo pasirodyti, kad gašli karaliaus žmona ir aktorė, kad jos abi yra tos suūbėjusios visuomenės dalis? Taigi norom nenorom vėl atsiremiam į profesionalumo klausimą; nei režisierius, nei aktoriai nesugebėjo pakilti į koncepcijos lygmenį, o kai nėra koncepcijos, vaidinimas neišvengiamai subyra į atskiras dalis, į sunkiai paaiškinamus epizodus, kaip antai, Noros ir daktaro Ranko (Saulius Bagaliūnas) santykių linija. Jis kalba apie savo mirtį, o „subarbėjusi“ publika juokiasi. Vadinasi, Ibseno tekstas priešinasi tokiai lėkštai personažų santykių interpretacijai. Tikiuosi, kad, šimtui metų po mirties praėjus (2006), Ibsenas jau nebemato mūsų...
