Kaip seniai, jūsų manymu, buvo 2018-ieji? Keistas klausimas, tiesa, bet vis dažniau girdimas millenialsų juokelis apie tai, kad 1970-ieji buvo prieš 30 metų ir taip liks visada, mane pačią dažnai priverčia sustoti ir vis paskaičiuoti. Šįkart tą daryti privertė du „Sirenų“ festivalio spektakliai, kurių premjeros vyko 2017 ir 2018 metais. Kaip greitai ir kaip smarkiai pasikeitė pasaulis per 4-5 metus? Tikriausiai daugiau, nei bet kada anksčiau, mat be technologijų spartinamo progreso, patyrėme ir neeilinių sukrėtimų, kaip pandemija, kurią greitai pasivijo karas ir vis nestabilesnė geopolitinė situacija. Sakoma, kad daug patyręs žmogus būna brandesnis. Matyt, šioje situacijoje tai būtų galima pritaikyti daug patyrusiai žmonijai. Žinau, dėl brandos kiekvienu atveju galima ir pasiginčyti...
Bet grįžkime prie datų ir pavadinimų: „Herojus 2.0 - spektaklių spektaklis“ (autoriai: Urošas Kaurinas ir Vito Weisas, Slovėnija, 2018) ir „Henrietta Lacks“ (rež. Anna Smolar, Lenkija, 2017). Stebėdama juos abu jaučiausi vis grįžtanti atgal, prisiminiau matytus darbus, klausiau savęs, kodėl šiandien tai matome tarptautinio festivalio kontekste, radau visus atsakymus sau, bet nežinau, ar jie tiks kitiems.
Teatrine raiška senesnis pasirodė slovėnų darbas, primindamas ir lietuviškas teatro kūrimo refleksijas, pradedant 2010 m. „Telefonų knyga“, 2013 m. - „Contemporary?“ ir vieną naujausių, 2020 m. - „The Final Final Final“. Visus juos jungia jaunos kūrybinės komandos, atlikėjai, kalbantys apie esamos sistemos absurdą, idealų (lyg Don Kichoto malūnų) vaikymąsi, viską įpindami į ironijos persunktą humorą. Žinoma, Kaurinas ir Weisas pasirinko labai konkrečią, šiuolaikinio aktoriaus ir jo individualumo temą. Spektaklio metu jie pabrėžia, kaip viskas yra konstruojama jų pačių jėgomis - nuo įspėjimo apie telefonų naudojimą iki operavimo šviesos ir garso technika. Tiesa, tarp kūrybinės komandos įrašyta ir dramaturgė Katarina Stegnar, padėjusi aktorių asmeninėmis biografijomis ir patirtimis grįstą pasakojimą perteikti universaliai.
Ne veltui būtent tarp žiūrovų buvę aktoriai ir jauni teatro kūrėjai „Herojuose“, atrodo, linksminosi daugiausiai. Atpažįstamos situacijos, visomis prasmėmis apnuogintas aktoriaus kūrybos procesas maloniai juokino, dažnai kiek užsitęsdamas, gal net pernelyg besidžiaugiant savimi. Iš vienos pusės, ėmiau priimti šį „spektaklių spektaklį“, kaip vakarą vadinamajai „festivalio publikai“, kai teatralai gali pasidžiaugti jiems artimu požiūriu ir humoru. Tik vis kilo abejonių, ar tiek turinio pakaks išlaikyti dėmesį.
Nuogi scenoje, už jos, tarp ir už žiūrovų, Kaurinas ir Weisas deklamuoja „monologų monologus“ ir atlieka „dialogų dialogus“, kaip įrodymus, kad iki šiol konstruotų teatro ir vaidybos klišių rinkiniai veikia nepaisant iš tiesų sakomo teksto, kuris, šiuo atveju, komentuoja patį (vėlgi) visomis prasmėmis pliką tekstą. Aktoriai išduoda ir apnuogina scenos paslaptis tol, kol „prisikasa“ prie savęs, prie Aš.
Slovėnų kūrėjai paliečia aktualią - sąmoningo kūrėjo teatre - temą. Priešindami valstybinių ir nepriklausomų teatrų sektorius, skaitydami savo diplominių darbų ištraukas, atlikdami studentiškus pratimus ir etiudus, aktoriai ieško savęs, o gal net bando išvalyti ir kurti tuščią, naują erdvę. Tapę „herojų herojais“, įveikę visus kitus, jie atras laisvę būti savimi? Spektaklis atskleidžia, kad tik pamiršę „herojus“ kūrėjai gali pradėti ieškoti savito „balso“.
Visa tai stebėdama šyptelėjau pamačiusi apšvietimo ir aktorinės raiškos priemones, skaudžiai priminusias Jokūbo Brazio „Equus“ atmosferą, tik slovėnų spektaklyje jie buvo pasitelkti ironiškai. Lygiai taip pat dviem vyrams scenoje beieškant savojo balso ir individualumo, galvojau apie vėlgi toje pačioje salėje užgimusias Lauros Kutkaitės „Sirenų tylos“ veikėjas. Kaip skiriasi jų problemos. Tik negalvokite, nieko nekaltinu; Kaurinas ir Weisas pasirinko kalbėti apie asmenines patirtis, tuo labiau, kad jas iškelia pirmiausia savo šalies kontekste, ir dėl to jie nėra neteisūs, tiesiog man atrodė, jog dar neaptarto aktualumo čia lieka vis mažiau, kaip ir motyvų būti tarptautinio festivalio programoje. „Herojų“ kūnas, nors ir būdamas svarbus įrankis, išliko lyg plakatas norimiems tekstams išrašyti.
Visiškai priešingai, A. Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“ pasirodė aktualus, tačiau kalbėdamas apie socialines problemas iš 2017 m. sąmoningumo perspektyvos, pats sau iškelia dilemą. Scenoje veikia meistriški ir tikslūs aktoriai Marta Malikowska, Sonia Roszczuk, Maciejus Pesta ir Janas Sobolewskis. Naudojantis brechtišku atsiribojimo efektu pasakojama medicinos mokslo ir pramonės išnaudotos juodaodės amerikietės Henriettos Lacks istorija, kuri Smolar spektaklyje iš šeštojo dešimtmečio JAV atkeliauja iki pat mūsų dienų ir net neapibrėžto, fikcinio laiko mūsų realybėje.
Pasakojimas pradedamas pokalbių šou imitacija, kurioje svečiuojasi avytė Dolly (Roszczuk) ir Vėžys, ar vėžinė ląstelė (Sobolewskis), lydimi daktaro (Pesta). Juos kalbinanti vedėja - Malikowska - kuria laidai „Nuo...iki“ prilygstančią atmosferą, klausdama panašiai „aktualių“ klausimų, kol absurdo situacija išsprogsta iki Sobolewskio stepo šokio, perkeliančio veiksmą į 1950-ųjų Ameriką. Laikmetį vizualiai atspindi tik kostiumai ir šukuosenos (Ann Met), liekantys ženklu to, kada ir nuo ko prasidėjo visa istorija. Žinant, kad iš Lacks paimtos ląstelės, pavadintos trumpiniu HeLa, dauginamos iki šiol, supranti, kad ir scenoje veikiantys žmonės yra šeštojo dešimtmečio, o tiksliau, jame gyvenusios moters dalis.
Kaip ir susiklosčiusiai istorijai, taip ir spektakliui, Lacks tampa pradžios, atspirties tašku. Jos tragedijoje kūrėjai talpina daugybę socialinių problemų ir, visų pirma, vaizduoja ją kaip bet kurią pasaulio moterį, kaip žmogų, kurį aplinkiniai vertina neadekvačiai. Kiekvieną kartą baltaodei aktorei scenoje kartojant, jog jos pristatoma juodaodė herojė ėjo juodaodžiams skirto ligoninės korpuso koridoriumi, skaudžiai pats sau kartoji ir tai, koks absurdas yra rasizmas, ir tai, jog jis vis dar neišnyko.
Ląstelių panaudojimo istorija savyje sutelkia daug neteisybės. Henriettos niekas niekada nepaklausė, ar galima imti ir naudoti jos ląsteles, jai niekas nepasakė, jog nuo vėžio gydymo ji liks nevaisinga. Tuo metu, kai gydytojas su jos ląstelėmis skraidė po įvairius miestus ir TV laidas, Lacks nieko nežinodama didžiuliuose skausmuose laukė mirties ligoninės lovoje. Henriettos niekuomet neaplankė jos ląsteles išplatinęs daktaras Gey, nors jis pats užsakė jos skrodimą, be giminės sutikimo, ir skubėjo taip, kad net nelaukė, kol jos kūnas atvės. Ir tai nėra beprecedentis atvejis. Galima prisiminti ilgą medicininių kankinimų istoriją, kai juodaodžiai vyrai buvo užkrečiami sifiliu, „atlyginant“ jiems šiltu maistu ir kelione mašina; plius 50 dolerių išmoka - jei jie mirtų. Kaip ir paslapčia juodaodėms moterims atliekamos „ginekologinės procedūros“, kurių metu studentai, naudodamiesi šiais kūnais, mokėsi atlikti sterilizaciją.
Paradoksalu, kad tuo metu rasizmo persmelkta medicina iš tiesų naudojo iš juodaodės moters gautas ląsteles tolesniems tyrimams atlikti ir gydymui sukurti. Gydymui, kurio metu, techniškai, net rasistas gautų dalelę juodaodžio. Vis dėlto spektaklyje, neatsitiktinai remiantis Lenkijos kontekstu, žymiai stipriau išryškinamas išnaudojamos ir nevertinamos moters portretas. Kai vaidinamoje TV laidoje imamas interviu iš avių, ląstelių, bet ne iš joms gyvybę galėjusios suteikti moters, supranti, kad Smolar ir jos komandai šis darbas byloja ir apie požiūrį į abortą, kuomet ląstelių rinkinys vertinamas labiau nei žmogus. Tikriausiai todėl sunku nesižavėti Malikowska, scenoje tampančia kiekviena moterimi, kuriai kada nors skaudėjo, kuri turėjo išlikti stipri ir norėjo savosios laisvės.
Tokia buvo ir Henrietta Lacks, kurios asmenybės detales, aprašytas bestseleriu tapusioje Rebeccos Skloot knygoje „Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas“, į savo pasakojimą subtiliai ir pasitelkdami vaizduotę įtraukia lenkų kūrėjai. Visuomet raudoni nagai, svetingumas, gera nuotaika ir išorinė tvirtybė. Žavu, kad spektaklyje komanda randa vietos ir scenai, ironizuojančiai „istorijos herojų“ apropriaciją. Čia komisija sprendžia, kokios gi spalvos kryžių Lenkijoje pastatyti garsiai moteriai. Bet ar tikrai Smolar ir jos komanda nepraleidžia to paties įvairovės pripažinimo aspekto?
Ir čia yra ta akimirka, kai aš prisimenu, kad spektaklis sukurtas 2017 metais. Nuo to laiko judėjimas Black Lives Matter mums galutinai įkalė į galvas, jog negalime kalbėti kitų vardu, negalime atimti jų balso. Taip šiame spektaklyje gimsta labai keistas įspūdis, kai besimėgaudama techniškai kruopščiu ir jautriu darbu savęs vis dėlto paklausiu: ar tikrai čia viskas gerai? Neabejoju, kad aš pati, matydama šį spektaklį 2017 m., nekelčiau sau klausimų, bet šiandien susimąstau apie reprezentaciją. Istorijoje, kurios esmė yra rasizmas, ignoravimas ir individo balso atėmimas, nematyti ir negirdėti ne baltųjų veidų ir balsų. Ir tai neliečia pačių aktorių vaidybos, personažų perteikimo ar bet kokių kitų meninės raiškos priemonių. Tai susiję su mažumų reprezentavimu iš esmės: bet kokiame darbe, susijusiame su jų istorija ir balsu, neįtraukiant realių balsų. Gali būti, kad ir kūrėjai tuo metu nebuvo užtektinai sąmoningi, tad kylantį nepatogumą raminu laikų pokyčiais.
Vis dėlto visoje šioje istorijoje pravingiuoja ir simboliškas momentas, kai trupei nusprendus imtis Lacks istorijos, Oprah Winfrey atsisakė suteikti teisę į knygos turinį, kurį pati įsigijo (tada dar tik būsimo) daug liaupsių sulaukusio filmo (ekranizacijos) scenarijaus rašymui. Kita vertus, toks susidūrimas šiandien įrodo, kiek daug pasaulyje pasikeitė. Kaip juodaodė moteris šiandien galėjo nusipirkti teises į istoriją tam, kad (šalia naudos sau) galėtų parinkti, kam suteikti balsą perpasakojant juodaodžių patirtį. Sakysite, juk knygą parašė baltaodė moteris? Taip, tačiau visą dešimtmetį ji dirbo ir nuolat konsultavosi su jauniausia Lacks dukra Deborah, o knygos finansinė sėkmė leido įkurti Henriettos Lacks vardo fondą, iš kurio paramos sulaukia ne tik Henriettos artimiausi šeimos nariai, bet ir nukentėjusieji nuo Tuskegee sifilio studijų programos. Dar daugiau, išleidus knygą, du Lacks provaikiai buvo pakviesti tapti JAV Nacionalinio sveikatos instituto komiteto, kuris sprendžia, kam suteikti prieigą prie HeLa ląstelių, nariais.
Pasaulis bando tobulėti ir keistis, nors šiuo metu tuo patikėti darosi vis sunkiau. Kadaise bandomaisiais indais tapdavę kūnai ir balsai atgauna savo tikrąją vertę, kuri, kaip ir kiekvieno mūsų, turėtų būti neįkainojama kitiems.
