Virginija Petrauskienė
Pasirinkite, ką mieliau pasižiūrėtumėte: prancūzų aktoriaus Bruno Abrahamo Kremerio monospektaklį pagal kultinį Romain´o Gary romaną „Aušros pažadas", ar grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys" pasirodymą?
Kultūros sostine paskelbto Panevėžio kultūros darbuotojai prancūzų kultūrai skirtą mėnesį rinkosi linksmintis su „Antikvariniais Kašpirovskio dantimis". Ir su gausiomis vaišėmis bei gėrimais. Tokią programą miesto kultūrininkams jų profesinės šventės proga - Kultūros dieną - parinko Savivaldybės kultūros skyrius. Sako, kad pasitaręs su pačiais kultūrininkais.
„Spektakliui neužteko pinigų. Pasirinkome jaunus ir nebrangiai kainuojančius atlikėjus. O beje, manot, kad visi kultūrininkai eina į spektaklius? ", - kalbėjo miesto savivaldybės kultūros skyriaus vadovė. Todėl miesto kultūros darbuotojams buvo globėjiškai paplekšnota per petį: pavalgykit, išgerkit, pasikalbėkit, pasižiūrėkit kabareto, ir užteks.
Kai kurie šios šventės dalyviai tik po kelių dienų atsitiktinai sužinojo, kad praleido Paryžiaus teatro „Théâtre de l´Invisible" („Nematomas teatras") vieną iš vos dviejų Lietuvoje parodytų spektaklių. Nors alkūnes nusigraužk. Nes apie tai nebuvo jokios informacijos. Dalis Panevėžio kultūrininkų, ko gero, vis dėlto būtų pasirinkę nusipirkti apie 30 litų kainavusį bilietą ir pamatyti šitą spektaklį, o ne už dyką valdžios padovanotą „dantų" kabaretą.
Tuo tarpu B.A.Kremerio ir režisierės Corine´os Juresco spektaklis buvo rodomas pustuštėje J.Miltinio dramos teatro didžiojoje salėje. Į jį susirinko vos 50 žiūrovų. Du sezonus Paryžiuje sėkmingai rodytas spektaklis nei paprastų panevėžiečių, nei miesto kultūros elito dėmesio nesulaukė.
Nieko neturiu prieš „Antikvarinių Kašpirovskio dantų" linksmuolius. Atlikėjai rodo tai, ką geriausiai sugeba, o žiūrovai juos renkasi arba ne.
B.A.Kremerio vadybininkė prieš spektaklį vaikščiojo susiėmusi už galvos. Bet ne tik todėl, kad salėje sėdėjo apgailėtina saujelė žiūrovų. Ką padarysi, visiems scenos žmonėms kartais tenka išgyventi panašių nusivylimų, kai žiūrovai pasirenka kitą atlikėją, o ne tave.
Tačiau būna ypač skaudu, kai žiūrovai nesusirenka ne todėl, kad tu jiems neįdomus. O todėl, kad kažkas tinkamai neatliko savo darbo.
Reklamos apie būsimą spektaklį kultūros sostinėje Panevėžyje beveik nebuvo. Minimali teatro informacija - tai viskas, kam pasiryžo už reklamą atsakingieji. Jokios reklamos vietos žiniasklaidoje. O apie mieste iškabintus plakatus galima tik pasvajoti.
Todėl apie savo atvykimą į Panevėžį ir vienintelį pasirodymą geriausiai iš visų žinojo tik pats prancūzų teatro aktorius B.A.Kremeris, bei su juo atvykusi grupė. Deja, ne panevėžiečiai, potencialūs spektaklio žiūrovai.
Netikiu, kad Panevėžio teatro ir literatūros mylėtojai nebūtų susidomėję ar nepanorę susidaryti savo nuomonę apie tai, kaip atrodo į sceną perkeltas Lietuvoje gimusio ir mūsų skaitytojų pamilto populiaraus rašytojo, dviejų Gonkūrų premijų laureato R.Gary romanas „Aušros pažadas". Ši ne taip seniai, vos prieš keliolika metų lietuvių atrasto autoriaus knyga pas mus jau sulaukė penkių leidimų.Tačiau B.A.Kremerio vadybininkė skundėsi ne tik dėl reklamos ir žiūrovų trūkumo. Prancūzus pašiurpino ir nuvylė kai kurių teatro žmonių požiūris į darbą.
Mat prieš spektaklį paaiškėjo, kad teatre nėra nė vieno iš trijų scenos apšvietėjų. Du nepasirodė, o trečiasis, negalima skųstis, buvo atėjęs. Tačiau sukryžiavęs ant krūtinės rankas situacijos viešpačiu pasijutęs vyrukas prancūzams pareiškė: „O aš tai šiandien nedirbsiu, nes sergu". Jeigu serga, tai ko neguli lovoje? Svečiai išsižiojo iš nuostabos, bet taip ir liko nesupratę vietinės tvarkos.
Tiesa, teko girdėti, kad Vilniuje į Kamerinio teatro salę susirinko kur kas daugiau žiūrovų. Dalis jų po spektaklio pasiliko pasikalbėti su prancūzais, R.Gary „Aušros pažadą" scenai pritaikiusiais kūrėjais.
Dar prieš spektaklį Panevėžyje B.A.Kremeris pasidžiaugė, kad palyginti su 1994 metais Lietuva smarkiai pasikeitė. Tuomet pirmą kartą į mūsų šalį važiuodamas menininkas patyrė neįprastų išgyvenimų. Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje aktorius pasienyje praleido tris valandas. Prancūzui teko įrodinėti, kad jo viza tikrai nesuklastota. Iš visų aktoriaus argumentų mūsų pasieniečiams įtikinamiausias pasirodė 500 dolerių pakiša.
„Antrą kartą atvykęs į Lietuvą supratau, kaip jūsų šalis pasikeitė. Išlaisvėjo, tapo atvira", - taip praėjusią savaitę prieš vakarinį pasirodymą J.Miltinio dramos teatre pasidžiaugė aktorius. Kažin, kokios mintys lydėjo iš Lietuvos jau išvykstančius prancūzus?
Ir dar vienas klausimas man neduoda ramybės. O jeigu ta reklama vis dėlto būtų buvusi, kažin, ar daug panevėžiečių būtų atėję į „Aušros pažadą"?
