Teatrui skirtuose spaudos puslapiuose daug rašoma apie režisierius, rečiau - apie aktorius, pasitaiko - apie teatro dailininkus, kompozitorius, tačiau niekada - apie teatrų literatūrinės dalies vedėjus. Anksčiau jais dirbo ir rimti eruditai, pavyzdžiui, Šiaulių dramos teatre - Tomas Venclova, Panevėžio J. Miltinio dramos teatre - a.a. Giedrius Gabrėnas. Dabar kai kurie valstybiniai teatrai tokios pareigybės jau nebeturi, o ir šių tarsi viešai nematomų žmonių darbo turinys pasikeitęs. Literatūrinės dalies vedėjai, nors tiesiogiai nedalyvauja kuriant spektaklius, tačiau teatruose atlieka daugybę įvairių darbų: rengia kūrybinių projektų paraiškas dėl finansavimo, ruošia spektaklių anonsus (sąžiningi stebi repeticijas, kalbina kūrėjus; tingesni paprasčiausiai perrašo literatūros istorijos knygas, pristatydami pjesės autorių; o Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas Gintaras Grajauskas, rengdamas pranešimus spaudai apie premjeras, remiasi... net kino istorijos žiniomis!), sudarinėja programėles ir teatro istorijos leidinius, prižiūri teatro archyvą, flirtuoja su žiniasklaida... Liūdnomis dienomis rašo nekrologus išėjusiems menininkams (deja, paskutiniais metais mūsų redakcija gavo nemažai valdiškai parengtų „spaudos pranešimų"; sykį kone infarkto negavau, kai atsakingas vieno teatro asmuo pasitikslino, o kiekgi už parengtą tekstą apie išėjusį artistą mūsų redakcija... sumokės! Beje, neprisimenu, kad kada kultūrinėje spaudoje dėl kurios nors menininko netekties būtų užuojautą pareiškusi Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija!).
Literatūrinės dalies vedėjai - savotiškos teatro „ausys", „akys" ir „liežuvis" vienu metu. Jie smalsūs teatro naujienoms, skaito įvairiausią savo teatrui galinčią praversti lektūrą. Kai kurie dar galėtų būti ir „smegenys", bet ne viskas nuo jų priklauso... Kartais iniciatyvūs literatūrinės dalies vedėjai kokiomis nors teatro akcijomis sukelia tokį publikos susidomėjimą, kurio net teatro nauji spektakliai nesulaukia (Daivos Šabasevičienės Nacionaliniame dramos teatre, Ingridos Daunoravičiūtės Valstybiniame jaunimo teatre, Jurgos Knyvienės Kauno valstybiniame dramos teatre kuruoti renginiai)!
Žinoma, bepigu dirbti teatre, kai jis gyvena pakilimo laikotarpį, kai jame triūsia stiprūs režisieriai. O jei teatrui - kritinis laikas? Jei teatre - stiprūs vidiniai konfliktai, valdžios permainos, kūrėjų tarpusavio pavydas ir intrigos? Jei publika prastai lanko spektaklius? Jei teatro vadovas - ne režisierius, o ambicingas administratorius, ūkininkas, ant kurio darbo stalo rasi ne kokius nors užsienyje leidžiamus solidžius teatro leidinius, o, tarkim, greitam vartojimui transporto priemonėse skirtas mūsiškes „16 minučių"? Profesinė sąžinė, jautrumas teatro problemoms literatūrinės dalies vedėjams gali sukelti ir ilgalaikį stresą (kadaise juokavome su vieno teatro darbuotoja, jog reikia kurti kokį „Teatrų literatūrinės dalies vedėjų psichologinės pagalbos centrą"...). Vis dėlto, jei literatūrinės dalies vedėjas, keičiantis teatro pirmiesiems asmenims, dešimtmečiais išsaugo pareigas, tai liudija ypatingą jo diplomatinį talentą, o gal ir vidinio stuburo „lankstumą"...
Prisimenu, kaip prof. Irena Aleksaitė per paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje linkėjo teatrologijos studentams, kurie galbūt ateityje dirbs ir literatūrinės dalies vedėjais, būtinai stebėti repeticijas, fiksuoti jas raštu - negali žinoti, kaip šie liudijimai pravers ateityje. Keletą metų teko dirbti Vilniaus senamiesčio teatre, vadovaujant tragiškos lemties režisieriui Valdui Pranuliui (1965-2006). Buvo sudėtingas šiam keistam teatrui laikas: normalių patalpų vaidinti spektaklius nėra, lėšų naujiems pastatymams - mizeris, repertuaro - pššš, ryšio su publika - taip pat, aktoriai iš algelių nevalioja išgyventi... Taigi, prisimindamas profesorės žodžius, į kai kurias repeticijas ateidavau su užrašais, tyliai įsitaisydavau kamputyje ir laukdavau tų įstabių režisieriaus žodžių savo artistams, kurie galbūt, o šventas naivume, ateityje pasitarnaus kam nors rašant „Lietuvių teatro istorijos" kokią penktą ar šeštą knygą... Ir tada išgyvenau turbūt vieną šiurpiausių atradimų: įstabių žodžių, kurie padarytų perversmą režisūrinės minties istorijoje... gali ir nebūti. Užrašų knygutė - tuščia. Nors režisierius „karščiuoja", kažin ką aistringai marmaliuoja sau po nosimi, bet artistai tuo tarpu sėdi atsilošę, paslapčia kuris ir žiovauja... Nėra jokio teatro stebuklo. Ką ten stebuklo - net normalios repeticijos... Žinoma, teatre būna visokių dienų.
Kai daug vėliau trumpai dirbau Vilniaus teatre „Lėlė", fragmentiškai stebėjau, kaip spektaklį „Eglė žalčių karalienė" repetuoja mūsų lėlių teatro maestro Vitalijus Mazūras. Nustebino keli dalykai. V. Mazūras spektaklį buvo „išnešiojęs" savo galvoje, jo žodžiai aktoriams profesijos požiūriu buvo itin konkretūs, sykiu žadinantys emocinę bei kultūrinę atmintį (teko diktofonu kartą slapčia įrašyti lėlių teatro meistro monologą-atsivėrimą; slapta, nes supratau, kad antros tokios progos, kai kūrėjui norėsis išsikalbėti, nebus...). Skirtingai nei tradiciniame dramos teatre, lėlių teatro aktoriai dailininko spektaklyje tuo pačiu patys yra ir kūrėjai, ir plastinio vaidinimo „kūrybinė medžiaga", daiktų animatoriai. Repeticijų psichologinė atmosfera labai priklauso nuo tarpusavio pagalbos, geranoriškumo, nes fiziškai ir emociškai nuvargus, koks nors ne laiku subliuškęs oro maišas gali išprovokuoti kone visuotinį repetuojančiųjų emocijų sprogimą, paskatinti „kaltų ieškojimą", nutraukti kūrybos procesą...
Taigi literatūrinės dalies vedėjai - ir savotiškos teatrų atminties „saugyklos". Esu pagalvojęs sykį, jog apie ryškias, kūrybiškas asmenybes ir kokią knygą būtų galima parengti. Nematomi teatro žmonės - jie to verti...
