Teatro kritikės Vidos Savičiūnaitės mirtis netrenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Pastaraisiais mėnesiais ji žinojo, kad mirs - ji, kaip niekas kitas, suprato mirties greitį. Žinojome ir mes, bet nieko negalėjome padaryti. Vida seko, silpo, bet skubėjo, norėdama palikti ne tik pertvarkytą „Kamanę" (pakeičiant ir jos pavadinimą), bent šiek tiek aptvarkyti ir a. a. Rūtos Staliliūnaitės archyvą. Dalindama jėgas kiekvienai minutei, ji laiką skirstė racionaliai, galvodama apie savo pradėtų darbų tąsą. Jau nebeturėdama jėgų atvykti į Vilnių, ji ieškojo būdų, kaip prisidėti prie kai kurių Kultūros ministerijos rengiamų įstatymų. Vida niekada formaliai neatliko jokio darbo, todėl ir paskutinį paraiškų Kultūros rėmimo fondui etapą ji priėmė skausmingai, matydama, kiek daug neteisybės slypi popieriuose ir ką būtina keisti, kad nebūtų didinamos properšos tarp įvairių kultūros sričių. Ar spėjo - nebesužinosime.
Vida mirė viena. Vienatvė - pažįstamas jausmas teatro kritikui. Ji buvo tiesi, nešiojo tokią „kaukę" dėl to, kad būtų lengviau išsakyti savo išjaustą tiesą. Tokią ją atsimenu iš studijų laikų. Į tuometinį Leningradą ji atvažiuodavo du kartus per metus, nes mokėsi neakivaizdiniame Teatro, kino ir muzikos instituto Teatrologijos fakulteto skyriuje. Kartu lankėme vakarinius užsienio teatro seminarus, kuriuos vesdavo šviesios atminties akademikas Levas Gitelmanas. Vida visada sėsdavosi šone, bet būtinai į pirmą eilę. Tokia ji buvo ir gyvenime: nematoma, bet visada pirma. Iš Kauno į Vilnių tik iš Vidos skriejo pirmieji spektaklių įspūdžiai, pirmosios replikos, pirmoji analizė. Jos parengti tekstai, straipsniai, interviu dar jai gyvai esant tapo svariais mokslininkų ramsčiais. Ilgai dirbusi Kauno lėlių, vėliau - dramos teatre, Vida tapo ir šių teatrų siela. Natūralu, kad šalia Vidos buvo ir pačios stipriausios teatro asmenybės. Todėl jos vienatvė nebuvo nepakeliamai skausminga. Iki paskutinės akimirkos ją lankė artimos dvasiai teatro pasaulio sielos.
Vida gyveno Kaune. Šis miestas ją yra apdovanojęs, tačiau daug didesnį apdovanojimą miestui paliko pati Vida: be jos sunkiai įsivaizduojama pastarųjų kelių dešimtmečių Kauno teatro, o ir apskritai kultūros raida. Kol Vida rašė, buvo ramu, kad pagrindiniai įvykiai bus apžvelgti laiku ir profesionaliai. Vida buvo ištikima ir savo mokyklos nuostatoms, ir savo asmeniniam požiūriui į teatrą. Ta ištikimybė vertė ją būti negailestinga savo rašiniuose.
Valentinas Masalskis senokai savo pokalbius pradeda nuo frazės: „Anksčiau galėdavau kalbėtis tik su Vida, nes ji vienintelė žino, ką aš noriu pasakyti". Vida gyveno šalia Soboro, viršutiniame namo aukšte, o jos darbo kambario langai vėrėsi beveik į dangų. Ji mylėjo, netgi dievino gamtą, bet kultūrinio gyvenimo pulsą sekė iki paskutinės minutės. Į gamtą važiuodavo tada, kai paleisdavo medicina, kai nereikdavo važiuoti leistis kokios chemijos. Su taksi - nuo durų iki durų. Kaip ir josios geriausia draugė Rūta Staliliūnaitė, su kuria dažnai susitikdavo toje pačioje onkologinio skyriaus palatoje. Rūtai savo draugės teko laukti neilgai.
Vida, kaip ir Rūta, pasitikėjo tik oficialiąja medicina. Paskutinis jai nebūdingas bandymas buvo išvyka pas „burtininką" į miškus. Grįžusi kandžiai pasakojo: „Sėdi diedas, o šlepetės visiškai susmirdusios. Tai kaip jis dar gali kažką gydyti? Važiavau tik šiaip pasižiūrėti." Nors vilties nebeturėjo, meilę gyvenimui ypač brangino.
Apie Vidą rašyti sunku - ji visa savo rašiniuose. Toks yra kritikų gyvenimas. Palikusi savo straipsnius, savo pradėtus darbus jauniems žmonėms, Vida niekur neišėjo - tik kiek kitaip dabar gyvens tarp mūsų.
