2021-ųjų rudenį teatro bendruomenė socialiniuose tinkluose pradėjo dalintis lenkų teatrologo Łukaszo Drewniako tekstu „Vade, nevesk mūsų į Vilnių!“ (Wodzu, nie prowadź nas na Wilno!). Autorius rašė apie aukščiausias pozicijas Europos festivaliuose prarandančius Lietuvos teatro meistrus ir apie jaunų talentų stygių. Tiksliau, apie netinkamas sąlygas jiems skleistis: teatrologas kritikavo didelį lenkų režisierių pastatymų Lietuvoje skaičių teigdamas, kad kaimyninės šalies kūrėjams atiduodama erdvė ir pinigai, kuriuos kur kas prasmingiau būtų investuoti į vietinius jaunus režisierius.
Po kurio laiko LRT.lt pagal teksto ištraukas parengė straipsnį, tad dalis teatrologo idėjų pasiekė platesnę lietuviakalbę auditoriją. Portaluose ir socialiniuose tinkluose pasirodė pasakojimų ir diskusijų apie tai, kad jauni režisieriai teatruose patiria prastas darbo sąlygas, mobingą, gauna itin mažus atlyginimus. Atsakingų už konkrečius atvejus niekas neįvardijo - kalbėta abstrakčiai, vengta minėti teatrų pavadinimus ir žmonių pavardes.
Pradinė šio teksto idėja buvo rasti jaunų režisierių, kurie išdrįstų atvirai papasakoti ir paviešinti savo istorijas, atskleisdami, kokiuose teatruose jos nutiko ir kurie žmonės atitinkamai elgėsi. Tai svarbu, nes abstraktūs pasisakymai galiausiai lieka nepatikrinamais gandais, interpretacijomis, skundais dėl skundų. Juos paprasta sukompromituoti, paprašius nurodyti situacijos dalyvius ir konkrečiai pasakyti, kaip buvo šnekama ar pasielgta. Neįmanoma kalbėti apie problemą apie ją nekalbant.
Sumanymo įgyvendinti nepavyko, nes neatsirado pakankamai žmonių, pasiryžusių pasisakyti viešai ir nieko neslepiant. Keli režisieriai (siekdama anonimiškumo, visus respondentus įvardysiu vyriškąja gimine) teigė valstybiniuose teatruose patyrę puikias sąlygas ir susidūrę tik su nesunkiai išsprendžiamais nesklandumais. Didesnė dalis tvirtino turintys ką papasakoti. Keletas jų galiausiai atsisakė kalbėtis, keletas atsakė abstrakčiai, o dalis apibūdino konkrečius nutikimus, tačiau neleido jų viešinti tekste. Visi įvardijo tą pačią priežastį - baimę supykdyti teatrų vadovus ir uždaryti sau duris į valstybines scenas. Iš vieno apklaustųjų netgi sulaukiau kaltinimo, esą prašydama konkretumo statau jaunus režisierius, silpnąją situacijos grandį, į pavojų netekti darbo.
Tokią baimę nesunku suprasti. Viešumoje perskaitęs ar išgirdęs teatre įdarbintą žmogų jį kritikuojant, vadovas greičiausiai iškvies pasiaiškinti. Vadinasi, atvira kritika prives prie konflikto. Laisvai samdomi, t. y. neetatiniai, teatro menininkai konfliktą suvokia kaip potencialią grėsmę: supykę vadovai gali neberodyti jau pastatytų režisierių spektaklių, nebekviesti imtis naujų ir netgi nutraukti jau prasidėjusius kūrybinius darbus. Tiesa, vos vienas iš keturiolikos atsakiusiųjų teigė, kad dėl pykčių su teatro administracija buvo nuimtas jo spektaklis. Dalis likusiųjų sakė nerimaujantys, kad taip gali atsitikti, tačiau negalėjo įvardyti nei savo, nei iš šalies girdėtų pavyzdžių.
Tokie nuogąstavimai perša išvadą, kad jauni menininkai jaučiasi lengvai pakeičiami, neįdomūs, grubiai tariant - tarsi įnamiai teatruose, kur visas pasaulis sukasi aplink vietinius darbuotojus ir patyrusius kviestinius režisierius. Daug apklaustųjų pasakojo patyrę teatrų administracijų poziciją, kad jaunieji čia mažiausiai svarbūs, todėl būtent jie turėtų prisitaikyti prie teatro keliamų sąlygų, t. y. itin taupyti lėšas, netriukšmauti, kai už sienos repetuoja meistras, laukti kitais spektakliais užimtų aktorių ir scenos darbuotojų tiek, kiek reikės. Įdomu, kad dauguma režisierių sakė tiesiogiai tokių reikalavimų neišgirdę: susitikimuose teatrų vadovai kalbėjo abstrakčiai, minėjo kitus svarbius projektus ir žymias pavardes, tačiau ką tai turėtų reikšti jaunesniems kūrėjams tiesiogiai neįvardijo. Vadinasi, menininkai išvadas (iš, jų akimis, akivaizdžių nuorodų) pasidaro patys. Paklausti, ar su vadovybe tikslinosi, ką girdėtieji perspėjimai reiškia, atsakė to nedarę, nes patys supratę, apie ką kalbama.
Tokiose situacijose režisieriai teigė teatrų vadovus ar administracijų darbuotojus suvokę kaip esančius galios pozicijoje, t. y. kaip darbdavius, kurie bet kada gali jų atsisakyti ir pakeisti kitais. Tai jauniems kūrėjams reikštų ne tik finansines - vadinasi, išgyvenimo - problemas, bet ir kūrybines prastovas. Retas galėjo pagrįsti baimę patirtimi, dažniausiai išryškėdavo nepasitikėjimas savo jėgomis. Vienas pašnekovų teigė darbo teatre pamokas išmokęs studijų laikais, kuomet iš vadovo ar scenos darbuotojų teko girdėti tokius dalykus kaip „dėl jūsų mes čia tikrai nesistengsim“ arba „jūs studentai, tad pinigų tikrai nemokėsim“ (nors bilietai į spektaklį buvo pardavinėjami). Kaip bebūtų, dalis režisierių jaučiasi taip, tarsi juos priimantys teatrai darytų jiems paslaugą, o ne lygiavertiškai bendradarbiautų.
Pokalbių metu pradėjau nujausti, kad su niekinančiomis pastabomis dažniau susiduria režisierės - tai minėjo 57 % atsakinėjusių moterų ir 38 % vyrų, dar 25 % sakė, kad matė tai patiriant savo komandų narius vyrus. Nors procentinė išraiška seksizmo neatskleidžia, pati neabejoju, kad ši problema Lietuvos teatruose egzistuoja, tačiau ji reikalauja atskiro tyrimo.
Svarbi problema, kurią akcentuoja jaunieji kūrėjai, nors nedrįsčiau teigti, kad su ja susiduria tik jie, yra raštiškai neįtvirtinami susitarimai, t. y. laiku nepasirašomos sutartys. Tokia praktika grindžia baimę, kad pradėtas statyti spektaklis bus atšauktas. Vienas kūrėjas teigė net du kartus skirtinguose teatruose susidūręs su situacija, kai pradėjęs (ne teatro patalpose) repetuoti sutartą spektaklį nebesulaukė vadovo atsakymo ir galiausiai sužinojo, kad visgi nėra priimtas. Nepasirašius sutarčių, jokių garantijų nėra, o artėjant premjerai nervingus nepatyrusius režisierius įtikinti sutikti su bet kokiomis sąlygomis greičiausiai bus nesunku. Kita vertus, tokia situacija pavojinga ir teatrui, taip pat neužtikrintam, jog kuris nors kūrybinės komandos atstovas neatsisakys iki galo atlikti savo darbo. Visgi jaunų režisierių atveju nerašytos taisyklės daugiau garantijų teikia teatrams, o ne kūrėjams. Pastaruosius pririša jų pačių įsitikinimai ir baimės, greičiausiai sąmoningai pakurstomos juos samdančių žmonių.
Iš kelių respondentų teko išgirsti, kad jau pastatyti jaunų režisierių spektakliai rodomi labai retai arba neparodomi nė karto per visą sezoną, nors figūruoja teatrų, pagal savo įstatus privalančių pristatyti jaunų menininkų kūrybą, metinėse ataskaitose. Sunku pasakyti, kuo tokia situacija iš esmės problemiška jauniesiems režisieriams, kurie savo darbą jau yra atlikę. Vienas paaiškinimų - nerodant spektaklių nėra kaip prisistatyti visuomenei ir kitų teatrų vadovams, nespėjusiems pamatyti premjerų. Žinoma, kūrėjai susirūpinę ir savo pastatymų tobulėjimu, o tam juos būtina rodyti reguliariai, tačiau šiame tekste kalbama ne apie spektaklių, o apie jaunų režisierių augimo problematiką.
Regis, dauguma anksčiau aprašytų bėdų egzistuoja sunkiai apčiuopiamame lygmenyje - žmonių galvose. Tai situacijos, kurias kiekviena pusė gali suprasti savaip, tad klausant iš šalies įvardyti „nusikaltėlius“ ir „aukas“ vargiai įmanoma. Drauge tokios situacijos analizė reikalauja teatrų vadovų apklausos - kaip jie ir jos mato padėtį, kokiais principais vadovaujasi, kviesdami dirbti jaunus režisierius? Visgi po pokalbių su jaunaisiais menininkais nesijaučiu pasiruošusi to daryti dėl jau minėtos priežasties - beveik neteko išgirsti konkrečių pavyzdžių, kuriuose vadovai savo veiksmais ar konkrečiais žodžiais, o ne abstrakčiais pamąstymais menkintų kūrėjus. O to, ką sužinoti pavyko, neleista naudoti. Vadinasi, nėra medžiagos konkretiems klausimams. Iš principo prasminga būtų vadovų klausti apie bendras vertybes ir nuostatas, tačiau neturint kontrargumentų iš anksto paruošti jų atsakymai prilygtų eiliniam pranešimui spaudai.
Apmaudu, kad situacijose, kuriose problemomis įvardijami balso tonas ar tiesiogiai neišsakytas, bet juntamas pažeminimas, jauni kūrėjai neretai jaučiasi bejėgiai kalbėti(s). Šiuo atžvilgiu jokie sisteminiai pokyčiai nepadės, nes siaurame rate ir žmogiškame lygmenyje dalykai sprendžiami būtent kalbantis, klausiant, derantis, o jei reikia - ir agresyviau pakovojant. Natūralu, kad daugiau gyvenimiškos ir profesinės patirties sukaupusieji situacijose orientuojasi geriau, vadinasi, turi daugiau šansų pasiekti savo nei pradedantys jaunesnieji. Ne visi vyresniųjų metodai gali būti etiški; kovoti su šia problema egzistuoja bent du būdai: asmeninis nepageidaujamą elgesį patiriančiųjų susitvarkymas su situacija arba viešumas, kurį pasitelkus paaiškėtų visuomenės dalies pozicija konkrečiu klausimu. Tai gali daryti įtaką svarbius postus užimančių asmenų elgesiui ir sprendimams.
Svarbu paminėti, kad tarp apklaustųjų buvo žmonių, kurie teigė statydami teatruose nė karto nesusidūrę su žeminančiu elgesiu ar laikui bėgant pasikeitusiomis finansinėmis sąlygomis. Keletas tokių atvejų prisiminė, tačiau sakė sugebėję patys išspręsti kilusias problemas. Kai kurie tvirtino, kad ilgainiui savo darbu ir prisitaikymu prie teatrų vadovybių diktuotų sąlygų užsitarnavo jų pasitikėjimą, todėl vėliau patyrė pagarbą ir gavo geresnes sąlygas nei anksčiau.
Čia norisi įterpti perfrazuotą vieno iš pašnekovų mintį. Lietuviai ilgai gyveno sistemoje, kurioje darbo jiems buvo duodama - baigę studijas kūrėjai gaudavo paskyrimą dirbti kuriame nors teatre. Šiandien šalis atvira iniciatyvoms ir pasiūlymams - taip veikia daugybė įstaigų, - tačiau kai kurie tokiame pasaulyje bando veikti remdamiesi senuoju mąstymu: kvieskite mane, siūlykite man didžiąją sceną. Čia pat išgirdau kūrėjo klausimą: kiek mūsų yra prašę didžiosios salės ir jos negavę? Papildyčiau: o jei negavo, dėl kokių priežasčių taip nutiko, kokie buvo vadovų argumentai?
Pokalbiuose neteko išgirsti apie situacijas, kuriose didžiosios salės prašiusiems kūrėjams būtų griežtai atsakyta. Yra bent du pavyzdžiai, kai remdamasis ankstesnėmis patirtimis teatro vadovas suabejojo jauno režisieriaus galimybėmis suvaldyti didelę medžiagą, komandą ir erdvę. Įdomu, kad vienas pašnekovas į tokias aplinkybes žiūrėjo kaip į sunkiai įveikiamą kliūtį, o kitas, kalbėdamas apie situaciją tame pačiame teatre, jos nesureikšmino, vadindamas tai „senu geru tradiciniu testu“ - ar atstovėsi savo žodį ir spektaklį, ar eisi iki galo, ar sugebėsi su visais nesusipykti? Rezultatas - jo spektaklis pastatytas, pirmojo - kol kas ne.
Galiausiai prieiname materialią problemą, kurią pamatuoti turėtų būti nesunku - finansus. Dauguma režisierių teigė, kad jų pastatymams skiriama nepakankamai lėšų, kad jie negali kokybiškai atlikti savo darbo, nes stinga pinigų dekoracijoms bei bendraautorių atlygiams, kurie garantuotų ilgą ir atsakingą jų darbą kuriant spektaklį. Vis dėlto, problemas įvardijusiųjų situacijos tokios įvairios ir nulemtos tokių individualių požiūrių bei poreikių, kad net ir čia sunku suvokti, kiek jos iš tiesų problemiškos. Vienas žmogus tikina, kad penkiolika tūkstančių eurų spektakliui yra labai mažai. Kitas teigia, jog tai - didelė suma, turint omenyje, kad kartais jauniems režisieriams tenka statyti spektaklius ir už penkis ar šešis tūkstančius eurų. Primenu, kalbame tik apie valstybinį sektorių, vadinasi, į minimas sumas neįeina salės nuoma, komunalinės paslaugos, scenos darbuotojų ir didesnės dalies aktorių atlygiai. Nepriklausomos komandos, pavyzdžiui, „Teatronas“, „Kosmos Theatre“ ar Artūro Areimos teatras, panašiomis sumomis turi padengti kur kas daugiau išlaidų nei valstybiniuose teatruose statantys režisieriai.
Ł. Drewniako tekste teigiama, esą Lietuvos teatre (autoriaus pavyzdžiai liudija, kad kalba taip pas sukasi tik apie valstybinį sektorių) užsienio, ypač Lenkijos režisieriai atima iš jaunų kūrėjų darbo vietas ir, žinoma, pinigus: jauni ir patirties jau turintys vietos režisieriai negali net svajoti apie biudžetus, kuriuos Lietuvoje gauna žymūs lenkų meistrai. Turbūt niekas neabejoja, kad taip ir yra. Čia iškyla du svarbūs klausimai. Pirmas - ar didesni finansai vienareikšmiškai pagerintų jaunų režisierių darbo kokybę? Antras - kiek atsakomybės už jaunų režisierių ugdymą turėtų prisiimti valstybiniai teatrai, t. y. didžiosios šalies scenos?
Finansų tema teatre vis dar jautri. Kaip įkainoti kultūrą? Ar moralu reikalauti spektaklio atsiperkamumo, jei statomas intelektualus kūrinys, kurio plačiosios masės galbūt nesupras? Vis dėlto dauguma jaunų režisierių deklaravo didesnių biudžetų poreikį ir norą gerai užsidirbti (vadinasi, pinigai jiems yra reikšmingi), todėl šįkart leiskim sau atsižvelgti į bendrą rinką. Jaunas, nedaug patirties turintis žmogus, skirtingai nei žymūs kūrėjai ir jų pavardės, negali iš anksto garantuoti teatrui nei kokybiško pastatymo, nei bilietų pardavimų. Kitas dalykas - bet kurioje srityje finansinė gerovė paprastai ateina ne avansu, bet su laiku, įrodant savo patikimumą ir gebėjimą susitvarkyti su vis didesnėmis pinigų sumomis bei darbo mastais.
Taip pasiekiame antrą - režisierių užimtumo - klausimą. Neturėdami praktikos, negaudami darbo užsakymų jie neįgis patirties, neišmoks susitvarkyti net su nedidelio masto darbais. Ar leisti jauniems kūrėjams praktikuotis yra valstybinių teatrų prioritetas? Nebūtinai. Jų įstatuose nurodyta, kad teatrai turi pristatyti (nebūtinai pastatyti) ryškiausių jaunų menininkų kūrybą. Ironiška, tačiau teatrų vadovai teigė, kad Nacionalinės programos, pagal kurią finansuojami nauji valstybinių teatrų pastatymai, ekspertai ne kartą nerekomendavo skirti pinigų jaunų autorių darbams. Kultūros ministerija diktuoja savo prioritetus ir jie nėra jaunų kūrėjų naudai.
Kodėl tokia situacija pavojinga ne tik jauniems režisieriams, bet ir Lietuvos teatrui apskritai? Kanadiečių kilmės žurnalistas Malcolmas Gladwellas prieš daugiau nei dešimtmetį knygoje „Outliers: The Story of Success“ aprašė šiandien puikiai žinomą teoriją: tam, kad žmogus gerai įvaldytų profesiją, turi jai paskirti 10 000 valandų. Studijų metais jauni režisieriai tokio kūrybos valandų skaičiaus nesurenka, vadinasi, tenka jį kaupti baigus aukštąsias mokyklas. Paprasčiausias kelias yra būtent valstybiniai teatrai, turintys reikalingą infrastruktūrą, darbuotojus, finansus. Natūralu, kad galvodami apie saugumą ir lengviausiai prieinamas būtinąsias materialias sąlygas žmonės tai mato kaip priimtiniausią kelią pradėti profesinę karjerą. Juolab kitõs įsitvirtinusios platformos, kurioje jauni, ne pirmus spektaklius statantys kūrėjai galėtų mokytis ir drąsiai kurti, leisdami sau klysti ir klaidomis nieko stipriai nenuskriausti, Lietuvoje nėra. Štai ir turime pirmą aiškią ir argumentuotą problemą.
Šiandien mūsų šalyje teatro režisierių yra daugiau nei erdvės jiems tobulėti. Nesunku atsekti, kodėl taip nutiko. XXI a. pradžioje režisieriai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rinkti maždaug kas dešimtmetį, todėl skųstasi jų stygiumi. Nuo 2009-ųjų kursus pradėta rinkti dažniau, ir šiandien jaunų kūrėjų turime daugiau, nei gali priimti valstybiniai teatrai, kurių prioritetas yra puikiai žinomi ir, pavadinkim, meniškai bei finansiškai „saugesni“ patyrę kūrėjai. Jaunų profesionalų pasiūlai viršijus paklausą, šiandien jau stinga vietos įdarbinti visus norinčius išgyventi iš kūrybos.
Gera žinia ta, kad valstybiniai teatrai nėra vienintelė režisierių galimybė dirbti. Egzistuoja nevyriausybinis laukas, kurio atstovai taip pat patiria įvairias situacijas - kartais Lietuvos kultūros taryba jų veiklai skiria didesnes sumas, kartais mažesnes, kartais neskiria nieko. Suprantama, tai reikalauja daug papildomo darbo steigiant ir išlaikant įstaigą, rašant projektus, ieškant salių, reklamuojantis, kviečiant žiūrovus ir t. t. Vis dėlto tokia alternatyva prieinama. Galimybių režisuoti nedirbant valstybiniuose teatruose Lietuvoje yra.
Galop darkart atsiremiame į tai, kas ne kartą minėta: asmeninės iniciatyvos, drąsos, veiksmų poreikį. Klausydamasi jaunų režisierių, kurių dalis nesureikšmino patiriamų sunkumų, o dalis teigė, kad sistema jiems stipriai trukdo dirbti, neišgirdau nė vienos situacijos, kurios negalėtų išspręsti pasiryžimas derėtis, prašyti, tartis. Arba viešumas, tačiau ir jis nuo šio pasiryžimo neatsiejamas. Kitaip sakant - pirmiausia reikia veikti ir prisiimti atsakomybę patiems, o pãskui tai, tikėtina, pamažu pradės keistis ir sistema bei bendri teatro pasaulio įpročiai.
* Asociatyvi iliustracija. Scot´s Shots nuotrauka iš Flickr.com
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
