Naujojo cirko savaitgalio organizatoriai vienuolika metų lietuviams pasakojo, kas nėra šiuolaikinis cirkas - tai ne gyvūnai, ne parodomasis šou, jam nebūtinai reikia cirko palapinės, ir apskritai šis žanras nėra itin nutolęs nuo kitų profesionaliųjų scenos menų. Daug metų stebėdamas augantį festivalį, pagaliau susidarai tam tikrą įvaizdį, kas yra šiuolaikinis cirkas, ir gali numanyti, ko tikėtis, einant į tokį spektaklį. O tada įvyksta dar vienas festivalis ir jame apsilankęs suvoki, kad toks dalykas kaip šiuolaikinio cirko įvaizdis neegzistuoja.
2016-aisiais dauguma Naujojo cirko savaitgalio spektaklių gniaužė kvapą, demonstruodami neįtikėtinas fizines žmogaus galimybes, akivaizdžiai sudėtingus triukus. Norėjosi „sirgti“ už kiekvieną atlikėją, bandantį pasiekti tikslą, esantį už to, kas įmanoma, ribos. Trupės iš Švedijos Svalbard spektaklis „Visi genijai, visi idiotai“ vertė smegenis stebėtis tuo, ką mato akys. Keturi keistuoliai iš Europos šalių agresyviai, estetiškai perteikė aibę teorijų apie žmogaus prigimtį, drauge visiškai supainiodami žiūrovus, nežinančius, kaip vertinti tokius reiškinius. Pernai festivalis suformulavo gana aiškią šiuolaikinio cirko sampratą - tai menas, simbolizuojantis beribę laisvę visais atžvilgiais. Šių metų festivalyje nebuvo nė vieno spektaklio, kuris darytų tokį įspūdį, akivaizdu, kad organizatoriai nė neketino pristatyti ko nors panašaus į tai, kas taip žavėjo pernai. Tai galėjo nuvilti žiūrovus, kurie tikėjosi išvysti scenoje dar vienus bepročius ar duetus, demonstruojančius stulbinančius akrobatinius gebėjimus.
Po šių metų Naujojo cirko savaitgalio jau galima pradėti diskusiją apie tai, ar šiuolaikinis cirkas peržengia (turi peržengti?) ribas. Teatro kritikė Milda Brukštutė tekste „Išrasti, prisijaukinti, paryškinti erdvę“ teigia, kad jai naujasis cirkas nebeatrodo peržengiantis ribas, „stebuklingas, beribę laisvę teikiantis šaltinis“,1 esą jis pats tampa riba. Nenorėčiau su tuo sutikti. Šių metų festivalis peržengia visiškai kitas ribas, negu įpratome matyti. 2017-aisiais pristatyti spektakliai atskleidė, kaip cirkas vaduojasi iš savo paties ribų, iš stereotipų, primetamų šiam žanrui. Ankstesnę daugumos lietuvių cirko patirtį priminė tik vienas spektaklis - „All the Fun“. Belgų trupės Ea Eo žonglieriai nuteikė žmones šypsotis, atsipalaiduoti, suteikė energijos. Galbūt panašų įspūdį būtų padaręs ir keturių merginų iš Suomijos Mosh Split spektaklis, bet jis atšauktas dėl prastų oro sąlygų. Tačiau didžioji festivalio programos dalis krypo visai kita linkme - siekė suteikti specifinę patirtį, ragino žiūrovus klausti ne „kaip jie tą padaro“, bet „kaip aš jaučiuosi patekęs į keistą padėtį.“
Į netikėtas situacijas publika buvo panardinama, pasirenkant tam tikrą erdvę bei atitinkamai susodinant žiūrovus. Šiemet nebuvo dviejų spektaklių, kurių publika būtų susodinta vienodai. Ea Eo spektaklio nedidelę aikštelę juosė kelios žiūrovų eilės, „La Cosa“ griežtu kvadratu visus išrikiavo prie pat sienos, prieš spektaklį „L´Absolu“ metalinėje dvylikos metrų aukščio Silo palapinėje spirale susodinta 100 žmonių (jie galėjo rinktis vietas ne pagal norą sėdėti arčiau, o pagal savo santykį su aukščiu). Spektaklio „Pelat“ žiūrovai būriavosi kieme, Joano Català nuolatos pavaikomi į šalis. Galiausiai susodinti į autobusą važiavo žygiuoti po mišką su integruotais meniniais „performansais“... Tokia erdvių įvairovė šių metų festivalyje. Kiekvienas galėjo pats nuspręsti, kokią poziciją užims, laisvai judėti kai kada leista net vykstant „sceniniam“ veiksmui. Spektakliai suteikė progą patikrinti ribas, net peržengti jas, tačiau tą daryti turėjo ne atlikėjai, o žiūrovai. Ar esu įpratęs būti stebėtojas? Ar susidūręs su kultūros reiškiniu galėčiau jaustis jo dalimi, ar mieliau išlaikyčiau „pagarbų atstumą“? Nuteikti publiką tokiems svarstymams, matyt, ir siekė kūrėjai, nes cirko technika jiems nėra esminis spektaklio elementas. Nuo to, kas dirbtina (taip vadinu cirko techniką, nes atlikti tokius triukus žmogui nėra įprasta), pasukama prie to, kas natūralu, būtent gamtos link. Paradoksas - gamta šiais laikais daugybei žmonių jau nėra vieta, kurioje jie jaučiasi jaukiai ir saugiai.
Aptariant cirko artistų santykį su publika, verta įsidėmėti Joano Català žodžius, pasakytus per diskusiją: „Mano spektaklyje žmonės, kviečiami padėti, noriai to imasi, nes jiems yra pateikiamos aiškios užduotys, jie supranta, ką ir kodėl daro.“ Manyčiau, toks ar panašus požiūris neretai nulemia spektaklio interakcijos sėkmę - jei artistas žino, ko nori iš žiūrovo, į kurį kreipiasi tiesiogiai, tada ir žiūrovui, supratusiam savo užduotį, norisi prisidėti, veikti kartu. Daug kartų teko susidurti su situacija, kai žiūrovas, tiesiogiai kažko klausiamas, nežino, ar iš jo tikrai laukiama atsakymo, ar tiesiog žiūrima jam į akis, užduodant retorinį klausimą. Kaip elgtis - ar atsakyti kaip žiūrovui, ar apsimesti kokiu nors personažu (juk aktorius paprastai irgi kalba ne savo, bet personažo vardu). Užvis blogiausia, jei tau visiškai nerūpi tema, kuria į tave kreipiamasi. Šių metų Naujojo cirko savaitgalyje tiesioginė interakcija nebuvo dažnas reiškinys, tačiau vien spektaklis „Pelat“ leido suvokti, ko reikia sėkmingam atlikėjo ir žiūrovo bendra(darbia)vimui.
Turbūt jau seniai niekas nebesitiki objektyvaus meno reiškinių vertinimo, laikomasi atviro kūrinio koncepcijos, vadinasi, pripažįstama, kad individualus vertinimas yra vertybė. Todėl nederėtų įrodinėti, esą spektaklio ar festivalio recenzentas neteisus. Tačiau būna teiginių, keliančių norą išsiaiškinti, kuo jie pagrįsti, ypač jei pats esi susidaręs absoliučiai priešingą įspūdį. Apie cirko ribų sampratą jau kalbėta. Kitas aspektas - cirko pastangos atrodyti rimtai. „Jis [cirkas - A. K.] tarytum priverstinai ieško prasmių: tiek kitus, tiek ir save bando įtikinti savo rimtumu ar tragizmu. [...] vaizdai, technika, o ne pasirinktos temos, kaip ir anksčiau, išlieka cirko stiprybė“, - teigia Milda Brukštutė tekste „Išrasti, prisijaukinti, paryškinti erdvę“. Kadangi dauguma šių metų festivalyje rodytų spektaklių įkvėpti gamtos, buvimo joje, be to, turbūt visų spektaklių kūrėjai kėlė sau klausimą, kur nuves techniniai gebėjimai, jei atsiduosiu šiai situacijai, keistokai skamba kritikės teiginys, kad spektakliais apskritai siekiama ką nors įrodyti, ko nors primygtinai ieškoma. Šių metų festivalyje nei cirko technikai, nei įspūdingiems žmogaus kūno gebėjimams nebuvo skirtas svarbiausias vaidmuo, net Silo palapinėje Boriso Gibé spektaklis demonstravo ne tiek cirko techniką, kiek technologijų panaudojimą, asociacijų laisvę. Teatro kritikė kalba ir apie cirko „norą būti suprastam, perskaitytam iki galo“, tačiau, turėdama omenyje, kokie netradiciniai šie spektakliai netgi šiuolaikinio cirko kontekste, sakyčiau, kad festivalyje garsiau nuskambėjo drąsos būti nesuprastam tema. Po „L´Absolu“ spektaklio žmonės su nuoširdžiausiu džiaugsmu pranešdavo: „Nieko nesupratau.“
„Vienas iš [...] cirko veiksmo variklių dažniausiai būna įvairiausi nesusipratimai, o žiūrovas vis mandagiau laikomas atokiau nuo jų, aukštesniojo pozicijoje“, - rašo kritikė. Jei kalbėsime apie cirką apskritai, su tuo galima sutikti, bet jei apie šių metų festivalį, - nelabai. Nesusipratimai būna susiję su triukais, o jų šiame savaitgalyje kur kas mažiau negu ankstesniuose. Vienintelis spektaklis, kuriam tiktų ši citata, - belgų „All the Fun“, nes čia artistai atlieka triukus, atvirai „sportuoja“, o žiūrovus pagauna azartas, jie gali, patys niekuo nerizikuodami, „sirgti“ už atlikėjus ir jų sėkmę. Kituose spektakliuose publika tiesiog panardinama į veiksmą - esi kviečiamas eiti mišku, nežinodamas, kur būsi nuvestas, arba tave pasodina kelių metrų aukštyje ir beveik pusantros valandos turi stebėti veiksmą, vykstantį apačioje. Patirtis, įgyjama per fiziškumą, skatina žiūrovą tapti diskusijos partneriu, mąstytoju, bet ne aukštesniuoju, ramiai stebinčiu sceną, kurioje kylantys nesusipratimai jam niekuo negresia.
Lietuvoje pagaliau prasidėjo kiek aktyvesnės diskusijos apie šiuolaikinį cirką. Šių metų festivalio programa teikia peno pamąstymams, kokį cirką esame pratę matyti, ko galima tikėtis ateityje (tiksliau tariant, tikėtis negalima nieko, nebent kokybės), kokios apskritai yra žanrų ribos ir taip toliau. Regis, cirkui jau nebereikia įrodinėti savo svarbos. Cirkas - tai menas, nepripažįstantis žanro rėmų, kviečiantis nebeskirstyti scenos meno į teatrą, šokį, cirką, operą ir t. t. (žinoma, pavadinimai lieka, tačiau po truputį išgyvendinama frazė „čia gi ne...“). Žiūrint pragmatiškiau, Naujojo cirko savaitgalis, pristatydamas itin kokybišką produkciją, kelia kartelę kitiems festivaliams, sužadina žiūrovų lūkesčius, lavina jų skonį.
2017-ųjų Naujojo cirko savaitgalį vertinčiau kaip rizikingą ir drąsų organizatorių žingsnį. Galbūt skamba keistokai, tačiau eksperimentai toli gražu ne visuomet yra savaime suprantamas ir populiarus dalykas srityse, suinteresuotose pritraukti kuo platesnę auditoriją. Šio festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė pasitiki lietuvių publika, nelaiko žiūrovų kvailiais, negalinčiais suprasti ar įvertinti reiškinių vien todėl, kad nieko panašaus nėra matę.
1 Milda Brukštutė. Išrasti, prisijaukinti, paryškinti erdvę. 7 meno dienos, nr. 29 (1223). 2017-09-15.
