Tai bus fragmentai apie Jūratę Paulėkaitę, kurios nespėjau pažinti, nors gyvenome tuo pačiu laiku, tame pačiame mieste ir kažkiek tame pačiame name.
........................
Du Jūratės scenovaizdžiai Teatro dienai.
Turbūt 1995 metai, Operos teatras, tada dar „Kristoforų" teikimo ceremonija. Scenoje choro laiptai, ant jų - senos afišos. Einantys į sceną nori nenori lipa per afišas, mindžioja jas - net jeigu patys kažkada vaidino tuose spektakliuose, kurių užuominos čia nuklojusios grindis ir laiptus. Net jeigu skausta širdį užmynus. Juk daugeliui čia susirinkusių tai ne šiaip seni popieriai, o gyvenimo dalis, nepamirštami sentimentai.
Gražus ir žiaurus vaizdas. Negailestinga scenografė.
2004 metai. Rotušėje pirmąkart teikiami Auksiniai scenos kryžiai. Jūratė daro retro, nes į apdovanojimą įkomponuotas Valstybės teatro garbės ženklas, kuriuo apdovanodavo ano laiko artistus. Jų veidai Jūratės valia švietė ant lubų. Šviesuliams - šviesulių vieta, ir tuos veidus matydavai, tik pakėlęs galvą. Gal atpažinai tik vieną kitą. Gal dauguma veidų jaunesniems iš viso nieko nesakė. Bet tie teatro žmonės gyveno, kūrė, švietė savo laikui. Kaip dabar šviečia to sezono laureatai arba vakarą vedęs Arūnas Sakalauskas. Kiekvienai apdovanojimo kategorijai - filmuotos retro vinjetės su artisto pantomimom (kiek čia Jūratės idėjų!?).
Vinjetės bus pakartotos 2012 metų ceremonijoje, kai Jūratės veidas švies tarp tų, į kuriuos žiūrėsime stovėdami ir tylėdami.
..................
Du mūsų interviu. Nieko nerenku, cituosiu iš atminties, kas tada atrodė svarbiausia ir liko nepamiršta.
Pirmas 1994 m. „Krantams", kai Jūratė gavo „Kristoforą" už scenografiją Jono Vaitkaus „Personai". Jos vienuoliktas spektaklis. Ji sakė: visada atrodo (bijau), kad daugiau nieko nebesugalvosiu.
O prieš akis buvo praktiškai viskas. Jai 32.
Jūratė tada buvo Jono Vaitkaus, Dalios Tamulevičiūtės, Algio Latėno scenografė ir dirbo su pradedančiais - Ramune Kudzmanaite, Gintaru Liutkevičium, su Latėno ir Vaitkaus studentų kursais. Iliustracijai pasiskolinau kostiumų eskizus spektakliui „Ten, kur viskas daug labiau" - tada Latėno kursas, pasivadinęs „Vaidilos" teatru, statė Janoscho „Panama labai graži". Piešiniai su medžiagų skiautėmis, kostiumai reljefiški. Vėliau parnešiau Jūratei tuos eskizus. Nustebo, nes ji nekaupia, nevertina, išmeta. Todėl neatidaviau jai, tik nežinau, kuo baigėsi. Ar kažkur pas mane tebeguli, ar vis dėlto nunešiau į Teatro muziejų, kaip grasinau.
...........................
2003 m. prieš Oskaro Koršunovo „Įstabiosios ir graudžiosios..." premjerą kalbėjomės „Lietuvos rytui". Ten keli personažai su charakteringomis kepurėmis, ir aš paklausiau Jūratės: jeigu jos režisierius būtų spektaklio personažas, kokią kepurę jis nešiotų? Atsakė: Napoleono. Bet nerašyk to. Mes gi kartu dirbam.
Jūratei tuo metu 41. Oskarui 34. Jie jau padarę „Roberto Zucco", „Shopping and Fucking", „Ugnies veidą", „Meistrą ir Margaritą", „Parazitus", „Oidipą karalių". Čia jiems dar likę „Vaidinant auką". Kiti spektakliai bus kitur. „Kelyje į Damaską" Osle, „Užsispyrėlės sutramdymas" Paryžiaus „Comédie-Française" ir Sankt Peterburgo Aleksandros teatre, „Užburtoji fleita" Turino operoje. 
Kodėl jai patinka dirbti su Oskaru? Nes gerai dirbti su tuo, kam iš tavęs reikia maksimumo.
Po to - darbas su Kristianu Smedsu, vėl su Vaitkum , pora spektaklių ji režisavo su Dainium Gavenoniu. Visur reikėjo maksimumo. Tik tiek, kad spektakliai su Oskaru buvo tarytum magistralė, visiems matomas stambus planas, reikalaujantis garantuotos sėkmės, su kuria keliausi per pasaulį, taigi ir laimėjimas kiekvienu atveju privalomas; o spektakliai ne su Oskaru - kaip pakraščiai, kuri tu gali dirbti labai savotiškai, neteisingai, bandyti keisčiausius dalykus ir nebūtinai laimėti, bet tas darbas įdomus ir reikalingas pirmiausia tau pačiam. Pačiai. Turbūt ten ir jaukiau. Be nugalėtojų prigimties.
...................
2004 m. spalis. „Įstabioji ir graudžioji..." Belgrade, BITEF festivalyje. Spektaklis baigėsi apie vidurnaktį, po jo - susitikimas su trupe. Aktoriai pervargę, spalvinga festivalio publika įsilinksminusi, susitikimą vedusio kritiko klausimai keliaaukščiai, trupė stengiasi atsakinėti rimtai, pagarbiai. Kalbama serbiškai-angliškai-lietuviškai. Jūratė analizuoja scenovaizdžio idėją ir prasmes: kodėl virtuvės, kodėl simetrija. Ar klauso kas, ar gilinasi, ar tik šiaip tūsinasi?
Staiga sužiba Eglė Mikulionytė. Turbūt jos klausė, kodėl Auklė tokia erotiška. Atsakymas su tikros žvaigždės šypsena ir išraiškinga plastika. O, kaip atsigavo ir suklegėjo snūduriuojanti auditorija!
Po to sakiau Jūratei, kad iš tikrųjų tokiame nesąmoningame renginyje ir dar naktį turbūt tik taip ir reikia. Nes rimtoms šnekoms klausytojų nėra (tūsas vis dėlto) ir visi žodžiai smenga tuštumon. Jūratė: visada yra žmonių, kuriems įdomūs tikri dalykai, ir aš nesutinku lygiuotis į tuos, kuriems užtenka primityvo. Maždaug taip.
..............
Jūratė ir Martynas. Kiekviename Jūratės sugalvotame scenos daikte, kiekviename vaizde yra Martyno darbas. Jis vertė jos idėjas kūnu.
Kai Martyną paskyrė Nacionalinio teatro direktorium, Jūratė sakė: iš vieno teatro išėjau, į kitą neateisiu.
Tačiau bandė Jūratė degti Nacionalinio reikalais, tuoj sulaukė epiteto: direktorienė. Turbūt net nesuprato, ką ji daro ne taip.
................
2011 m. spalis. Po „Sirenų" spektaklio Menų spaustuvėje laukiame susitikimo su svečių trupe. Neseniai Nacionaliniame įvyko viena iš naujųjų laikų premjerų. Jūratė atsisuka: matei? Ir kaip? Sakau, toks jausmas, kad režisierė kiekvieną epizodą pradeda lyg naują spektaklį, pamiršusi, kaip vaidinta iki tol. Ir dar ilgai ta tema aiškinu. Jūratė pritariamai linksi ir pasako išvadą dviem žodžiais: nemoka atsirinkti. Nutilau tą patį akimirksnį. Nes pasakyta.
Galvoju, kad Jūratė kaip tik mokėjo atsirinkti. Snaiperiškai. Tą vieną daiktą, būtiniausią spektakliui. Riedutininkų rampą „Roberto Zucco". Lėlių namelio interjerą ir gigantišką kerzinį batą už lango „Helverio naktyje". Arba daug daiktų vienam reiškiniui apibūdinti - metalinių rakandų simetriją Montekių ir Kapulečių virtuvėms, „gero gyvenimo" daiktų sangrūdą „Ugnies veido" tėvų namuose.
Negailestingas Jūratės tikslumas. Afiša jos ir Gavenonio spektakliui „Kartu" pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos": nuogų senių pora. Tame spektaklyje veikė nusenę vyras ir žmona, kurie visą gyvenimą barasi. Vaidino Gavenonis ir Ilona Kvietkutė. Personažų antrininkai - šokėjai su kostiumais, kurie imitavo nuogus senus išdribusius kūnus. Juos ir rodė didelės afišos mieste. Skandalas. Negražu. Laikraščiai aiškinosi, kas teršia miestą tokiais baisiais vaizdais. Jūratės atsakymas: jums baisu žiūrėti į gyvenimą?
..............
Jūratė, Martynas, Mykolas. Martynas - mano pusbrolis. Mes kurį laiką gyvenome vienuose namuose. Erdviuose didelės šeimos namuose, kur gyvena karta po kartos. Kai Jūratė su Martynu gyveno čia, OKT rinkdavosi mūsų sename, džiunglėmis tapusiame sode, kaip kadaise pas mano tėtį Laimoną Noreiką rinkdavosi jo draugai poetai ir dailininkai. Kai žydėjo obelys ir nebuvo džiunglių.
Po kurio laiko Jūratės ir Martyno šeima išsikėlė į savo butą be senų šmėklų.
Ir vieną dieną pamačiau Jūratę, kieme fotografuojančią mūsų apsilupinėjusią užužpraeito gyvenimo verandą. Ką tu čia darai? Fotografuoju objektą. Kokį objektą?
Su Smedsu darys spektaklį pagal „Vyšnių sodą", čia ideali aplinka, atitinkanti pjesės turinį, čia repetuos, kiekvieną personažą vaidins aktorius, kurio biografija atitinka personažo biografiją, o vaidins, pakvietę senus teatro žmones, nes tai spektaklis apie juos, ir filmuos, kaip jie žiūri.
Ei, Jūrate, mes čia gyvenam. Čia mūsų namai, o ne vaidinimo vieta, kokia tinkama ji tau beatrodytų. Yra ribos. Mes jūsų nekvietėm, o jūs mūsų ir neklausėt.
Kalbi kaip privatininkė.
Kalbu kaip žmogus, branginantis savo namus ir netrokštantis, kad jie taptų objektu jokių kūrinių prasmėms. Čia mūsų namai ir viso gero.
Įžeidžiau. Ir įsižeidžiau. „Vyšnių sodo" veiksmai persikėlė į Liugos užmiesčio sodą. Kažką tam spektakliui reikėjo nufilmuoti mano tėčio kambary. Tėčio jau nebėra. Kambarys nebe tas. Jūratė skambino ir pasakojo, kaip tas filmavimas jiems reikalingas. Mano pauzė buvo tokia ilga. O Jūratės kūrybos ekstazė tokia nenumaldoma. Tylėdama atrakinau duris ir įleidau juos į tuščią tėčio kambarį.
Nemačiau vaidinimo. Jūratė skambindavo ir primygtinai kvietė. Atkakliai negalėjau. Mačiau tik tai, kas filmuota ir parodyta Rusų dramos teatre. Tada susitikom fojė. Tu privalai atvažiuoti ir pamatyti. Nenoriu, negaliu. Privalai žiūrėti ir negalėdama.
Negailestinga. Negailestinga.
Bet tokia ir buvo jos kūryba. Ir kitų menininkų būtent tokią kūrybą ji vertino. Pavyzdžiui, Haneke´s filmus.
.................
„Tai prakaitas po sunkiais kostiumais ir kaukėmis, mėlynės, plyšusios sausgyslės ir žaizdos, „užsidirbtos" tarp puikių ir labai pavojingų Jūratės Paulėkaitės dekoracijų", skaitau Remigijų Vilkaitį „Kultūros baruose".
..................
Manau, negailestingiausia ji buvo artimiesiems. Bet tai ir yra gyvenimas su kuriančiu žmogum.
2012 m. spalis
