Pokalbis su aktorių meistriškumo dirbtuvių vedėjais iš teatro Chorea
Birželį festivalyje TheATRIUM Klaipėdoje vyko lenkų teatro dienos, kurias rėmė Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje - parodyti trys kaimynų spektakliai, vyko meistriškumo dirbtuvės aktoriams. Jas vedė CHOREA teatro iš Lodzės atstovai: režisierius, meninių, mokomųjų projektų autorius ir vedėjas, šio teatro įkūrėjas Tomaszas Rodowiczius (g. 1951 m.), 1974-1979 m. bendradarbiavęs ir bičiuliavęsis su legendiniu lenkų režisieriumi Jerzy Grotowskiu; Tomaszas Krzyżanowskis, kompozitorius, muzikantas, vokalistas, multiinstrumentininkas (g. 1983 m.), nuo 2004 m. vadovaujantis teatro CHOREA muzikinei daliai, teatro chorvedys; ir Elina Toneva, aktorė ir dainininkė, izraelietiškos kovos krav maga ir scenos judesio instruktorė, Balkanų kraštų dainavimo mokytoja. Elina yra teatro dirbtuvių lyderė, fizinio teatro žinovė, studijavusi grafinį dizainą, savo gabumais tiesiog renesansinė asmenybė.
Dirbtuvių vedėjai siekė žadinti aktorių organiškumą: lavinti kūną ir judesį, balsą, muzikalumą ir ritmo pojūtį. Užsiėmimų pabaigoje grupė teatro Mažojoje salėje pristatė žiūrovams vientisą meninį veiksmą, o pasirodymo pabaigoje kartu su dalyviais dainavo bei ritmą noriai plojo ir žiūrovai.
Paskutinę dirbtuvių dieną prieš pasirodymą kalbėjomės su jų vedėjais.
Tomasz Rodowicz. ...Lietuviškai mano pavardė - Radavičius. Dar turiu šeimos Lietuvoje, Vilniuje.
Ar tai sena giminystės istorija?
T. R. Labai sena, nuo XVII amžiaus. Jie gyveno kažkur vakarinėje Lietuvos pusėje.
Tikiuosi, kad jums tai geras ryšys.
T.R. Labai svarbus ryšys.
Papasakokite apie dirbtuvių sumanymą, apie teatrą CHOREA - kokiame kontekste esate, kaip įkūrėte jį ir sumanėte mokyti aktorius?
T.R. Ištakos buvo labai paprasta mintis: pradėti nuo taško, kuriame teatras prasideda. Tai yra: dainavimo, judėjimo ir teksto kartu, nuo to laiko, kai judėjimas - šokis, muzika, - dainavimas ir tekstas ėjo išvien. Kaip senovės graikų teatro choras: vaidyba buvo veikimas (acting was acting). Svarstėme, kaip sukurti tokį darbo būdą šiuolaikiniams aktoriams. Pavadinimas CHOREA ir reiškia organišką šių trijų elementų sujungimą. Vadinasi, aktorius yra šokėjas, šokėjas yra aktorius, jie abu yra muzikantai - o tai telpa viename asmenyje. Aktorius turėtų sakyti tekstą, šokti, taip pat ir dainuoti. Bet tai susiję ne vien su muzika, nes mes siekiame kitokio judėjimo, kitokios organiškos vaidybos. Dalyko, kuris kyla iš viso kūno, iš visos žmogaus turimos patirties. Ne kad kažkas išorėje kurtų grožį. Viskas sukasi ne apie gražumą (beauty), o apie tiesą. To mes ir siekiame su draugais, kolegomis per sunkias fizines pratybas, sudėtingą balso lavinimą, norim juos išjudinti vienam komunikacijos būdui: išreikšti. Siekti labai modernaus judėjimo, sujungto su laisvu balso naudojimu ir ypatingo būdo dirbti su tekstu.
Tad jūs patys sukūrėte šią lavinimo sistemą?
T. R. Taip, mes visi, tai mūsų grupės darbas. Nuolatinis mūsų darbas.
Tikriausiai tvirta sistema: kuriate kartu ir keičiate savo sistemą, remdamiesi nauja patirtimi?
T.R. Taip, manau, kad toks darbo būdas ganėtinai svarbus, nes vedame daug dirbtuvių skirtingose šalyse, žmonės labai domisi. Mūsų darbo pagrindas buvo Grotowskio mintys apie vaidybą. Apie aktorius, kurie dirba su savo asmenybe, patirtimi, kažkuo, kas yra jų gyvybės šaltinis, trykštantis iš jų pačių. Vadinasi, naudoti visą kūną, visą balsą, erdvę, nebūti, kaip jis sakė, „aktoriumi kurtizane“, prostitute, kuri nori tiesiog parduoti savo gebėjimus. Aktorius turi pasitelkti visą gyvenimo patirtį, ieškoti tiesos. Aktoriaus asmenybė taip pat svarbi. Tai pats pagrindas, nuo kurio mes pradedame.
Pradedat nuo asmeninės patirties, o paskui pereinate prie darbo su tekstais ar ...
T.R. Kaskart skirtingai. Dažniausiai pradedam nuo intensyvių fizinių pratybų, kad sugriautume viską, kas dirbtina arba ką jie atsinešė iš mokyklos, kas jiems nepadės. Reikia, kad jų kūnai judėtų išties laisvai, kad jie būtų budrūs, jų išraiška laisva - kad jie pereitų į naują lygmenį. Paskui žiūrime į viską kūrybiškumo požiūriu, nes tai ne terapija, ne psichologinis užsiėmimas: svarbu pažadinti kiekvieno kūrybiškumą.
Ar tai susiję su psichologija, psichologiniu vaidmens kūrimu, ar paliekate tai nuošalyje?
T.R. Ne, tai ateina tik pabaigoje. Pavyzdžiui, kai ieškom autorių, tekstų, charakterių, personažų, sakom, pavyzdžiui: ieškokite Hamleto savyje. Ne tame, ką Shakespeare´as norėjo pasakyti, bet raskite ryšį: koks yra Hamletas tavyje? Per jį gali atpažinti savo problemas. Čia ir yra esmė: sakykim, man ne taip įdomu, ką Shakespeare´as norėjo pasakyti apie Hamletą, daug įdomiau, kaip tas žmogus, jaunas vaikinas, kuris turi problemų su šeima, visuomene, su tėvu, su savo drauge, ir t.t. - kaip stipriai jis gali tapatintis su Hamletu? Tai ir yra kūrybos procesas, tada mes kuriam. Tai ne psichologija, o asmeninė patirtis, bet ne pirminis jos lygmuo, o kitas: priartėjam prie kažko kito negu būta pradžioje.
Tomasz Kryzanowski. Manau, tai ilgesnis procesas - kaip sakė Tomaszas, visa tai atsiranda pabaigoje. Kai jis dirba prie spektaklio (gal ne dirbtuvėse), mes naudojam daug fizinių pratybų, ritminių pratimų, dainavimo, balso, todėl pradžioje nėra vietos tokiam giliam procesui. CHOREA teatre naudojam daug senovės Graikijos medžiagos, daug tradicinės muzikos, įkvėpimo iš kitų kultūrų. Pavyzdžiui, Elina kilusi iš Bulgarijos, gyvena Lenkijoje virš 20 metų. Mes kartu važiavom į ekspedicijas į Bulgariją, Graikiją, ieškom įdomių įkvėpimo šaltinių.
Einate prie teatro šaknų?
T.K. Taip, tų šaknų ieškom skirtingose kultūrose, tradicijose.
T.R. Nesistengiam ko nors atkartoti ar renovuoti, bet ieškom, kaip šiuolaikines problemas susieti su senosiomis ar su tradiciniais dalykais, kaip buvo daroma: koks dainavimo, kalbėjimo būdas, koks požiūris į problemas, su kuriomis susiduria žmogus. Ieškom, ką Senoji Graikija, persų tradicija ar Indija gali mums pasakyti šiandien. Naudojam modernius tyrinėjimo būdus, modernų elgesio, mąstymo, vaidybos būdą ir stengiamės statyti tiltus, ieškom, kaip peršokti iš senųjų laikų į šiandieną. Šiandien darbo pristatyme naudosim labai trumpą fragmentą iš Euripido „Bakchančių“ (lietuviškai). Tai yra tai, ko reikia šiandien: atpažinti šaknis, atsigręžti į stiprias tradicijas, į praeitį ir pagalvoti, kaip galim praturtėti ir tapti išmintingesni žiūrėdami į tai, kas buvo prieš tūkstantį, šimtą metų.
Ar ruošdamiesi klausėt lietuviškos tradicinės muzikos? Sutartinių?
T.K. Prieš kelias savaites turėjau premjerinį koncertą, jis pagrįstas legendomis ir pasakojimais iš šalių prie Baltijos jūros. Dainavom kelias dainas kitomis kalbomis. Koncertas buvo skirtas vaikams. Turėjau ir lietuviškų dainų. Paskui ruošiausi šiam projektui, todėl pažįstu sutartines.
Dabartiniame kontekste, kai teatre daug dokumentikos, kartais pamiršti, kad už teatro stūkso ilga istorinė patirtis. Visa istorija lieka toli... Tai, ką sakot, skamba kaip teatro, koks jis buvo, saugojimas, grąžinimas į mūsų dienas...
T.R. Teatre istorija ir dabar tęsiasi, jis visada susijęs su žmogui kylančiais klausimais. Teatre daug dirbam su problemomis, kurias turėtų nagrinėti galbūt... žurnalistai ar kiti, analizuojantys socialines, politines problemas. Visa tai gerai, bet praeis ir mes pamiršim. Perskaitom laikraštį ir išmetam. Tai gali būti svarbu tą akimirką; bet mes ieškom klausimų, kurie iš tiesų svarbūs mūsų gyvenime. Tai, ką sakau, nėra pakylėta: tiesiog svarbu. Privalom žinoti, į kurią pusę eiti, kaip dorotis su didžiausiu klausimu savo gyvenime, santykiuose, koks klausimas yra pagrindinis, kur yra Dievas, kas aš, kur aš. Į tokius klausimus gali atsakyti teatras, o visa kita gali nuveikti laikraščiai, istorikai. Teatre viskas turi būti susiję su pagrindiniais klausimais, į kuriuos neatsižvelgi, bet kurie tūno tavo viduje...
Ar jūs tikite katarsiu, jis svarbus?
T.R. Žinot, aš tikiu, bet to žodžio nevartoju, nes juo buvo piktnaudžiaujama. Niekada nekalbu apie katarsį, bet jo siekiu. Teatras yra tam, kad mums padėtų, kad pakeistų gyvenimą į geresnę pusę. Turėčiau apie tai galvoti, paskui turėčiau kelti savo klausimą: kas esu, kur esu? Sakykim, tai ir yra savotiškas katarsis, bet to žodžio nemėgstu.
T.K. Tai labai skambus žodis. Teatras - tai vieta, kur gali kažką pajusti, patirti, ir tai yra tikra, stipru, tai, kas gyvuoja tarp žmonių. Mes daug dirbame su grupės energija, žmonių ryšiais grupėje, tad ta energija tikrai leidžia pajusti kažką stipraus.
Ar dirbdamas su grupe gaunate įkvėpimo kaip kompozitorius?
T.K. Taip, visada. Kai dirbi vienas, žinoma, vaizduotė tave kažkur veda. Bet tai tampa gyva, kai darai tai su žmonėmis. Kai pateikiu darbą grupei, ji atsibunda, tada ir ateina ta akimirka, kai galiu iš tiesų išgirsti ir pajusti, kas tai yra, kur mus gali nuvesti. Ištinka įkvėpimo akimirka... kaip kibirkštis: galiu išgirsti, suprasti: darykim taip, taip ir taip. Kai kuri muziką namuose, ji dar nėra gyva... tai kažkas kito.
Jūs vilkite marškinėliais su užrašu SILENCE. Ar tyla svarbi muzikoje, teatre?
T.K. (Juokiasi) Taip. Mūsų, mano muzikoje jos yra. Man patinka polifonija, poliritmai... bet tyla turbūt yra svarbesnė teatre, spektaklio ritme. Taip. Tyla taip pat yra muzika. Mūsų muzikoje ji dažnai nutinka. Kai nori kurti muziką, turi pradėti nuo tylos. Ne nuo chaoso.
Įdomu, kokie menininkai jums imponuoja. Ką mėgstate?
T.K. Klausau daug tradicinės muzikos. Iš Balkanų, Indijos, Tolimųjų Rytų, Irano. Daug tradicinės muzikos, nes ji labai organiška. Mėgstu sąsajas tarp tradicinės ir šiuolaikinės, tad klausau etnodžiazo. Pavyzdžiui, yra puikus ūdo muzikantas ir dainininkas iš Tuniso Dhafer Youssef. Jis puikiai dainuoja ir jungia tradiciją su šiuolaikiniu džiazu, tai labai įdomu. Į savo festivalį Lenkijoje kviečiame labai talentingų muzikantų, manau, geriausią kavalo pūtiką (kavalas tai bulgariška fleita, labai populiarus instrumentas Bulgarijoje) - Theodosis Pasof iš Bulgarijos. Jis jungia originalias melodijas su džiazu, turėjom koncertą su juo. Bet mėgstu klausyti ir klasikinių (šiuolaikinių klasikinių) kompozitorių. Pažinti, kas dabar vyksta.
O jūs, Tomaszai?
T.R. Ta muzika, kur Tomaszas minėjo, mane jaudina, muzika yra abstraktus menas, eina tiesiai į širdį. Be galvojimo, ateina tiesiai į tave. Lenkų teatras, man atrodo, stipriai susijęs su vokiečių tradicija: Kastorfu ir kitais; jis padarė didelę įtaką - yra labai brutalus, stiprus. Sukrėsti žmones, kad pažadintum, tai lyg žadinimas mušant. Paprastai taip atsitinka labai turtingoje visuomenėje - mes nesame tokie, tik atrodom: reikia ko nors, kas tave muštų ir mėgintų žadinti.
Lenkų teatre man patinka daug kas, yra labai gerų režisierių - Lupa, Warlikowskis. Naujausiais Krystiano Lupos spektaklis - Kafkos „Procesas“ - buvo labai įdomus. Krzysztofo Warlikowskio paskutiniai darbai gal mažiau įdomūs, ankstesni buvo geresni. Aš noriu daryti kitaip. Bet turiu visa tai pamatyti... nes tai geras meno kūrinys.
Aš noriu kalbėtis su žiūrovais kitu būdu. Mano mokytojai mirė prieš 20-30 metų. Tai buvo Grotowskis, Kantoras. Bet ateinu iš tos tradicijos, iš Grotowskio eksperimentų. Jis buvo ir mano draugas, pažinojau jį, daug kalbėdavomės, tad turiu daug patirties, koks jis buvo. Tai svarbi patirtis, bet nenoriu jos kartoti, neneriu taip giliai, nesirenku tokio rizikingo kelio, kaip jis su savo aktoriais.
Su savo aktoriais jis labai rizikuodavo?
T.R. Taip. O už tai reikėjo prisiimti atsakomybę. Aš nenoriu tokios atsakomybės, tik noriu pasitelkti tuos pačius klausimus ir bijoti meluoti teatre. Štai ko teatre nemėgstu.
Tiesa, atsinešiau Zanussio autobuiografiją „Gyvenimo strategijos“, skaitau ir pagalvojau - jei bus sudėtinga susikalbėti, galbūt padės Zanussis. Ar turite gyvenimo strategiją?
T.R. Žinoma, turim. Mano strategija: daryti tai, ką nori daryti. Bet tinkamu būdu - kad galėtum tai daryti ne vienas, o su draugais, grupe, kūrybiška grupe. Ir stengtis išgyventi šiame pasaulyje. Neparduoti savęs taip, kad jaustumeisi lyg eini prieš save. Eugenio Barba sakė maždaug taip: reikia sukurti tokias salas... laisvės ir sąžiningo būdo bendrauti su kitais salas. Paskui daryti tą salą vis didesnę ir didesnę. Jei įmanoma. Nedalyvauk tame, kas šiame pasaulyje yra negerai. Net jei tai tave liečia. Strategija labai paprasta: siek meilės savo gyvenime.
Graži strategija. Ačiū jums. Linkiu, kad tokia sala jau būtų sukurta jūsų meistriškumo dirbtuvėse. Gera, kad tokių žmonių yra teatre.
Tęsiame pokalbį su Elina Toneva
E.T. ...visi žmonės (grupės nariai) vienodai svarbūs, visi turime būti „vienodo IQ“. Kai esi chore, palaikai žmogų, kuris tuo metu priekyje, matomas, o paskui vėl grįžta į chorą. Tad viskas visąlaik sukasi apie ego, svarbu sąmoningai suvokti, kas vyksta, kokia erdvė, žmonės aplink, todėl negali snausti. Kai Grotowskis kūrė spektaklius, tik atrodė, kad jo aktoriai improvizuoja, bet jie buvo labai tikslūs. Laikas, daina, balsai dainoje - viskas tikslu, todėl kompozicija ir yra užbaigta.
Aktoriai mokomi būti solistais - išsiskirti iš choro - ir būti chore?
E.T. Žinoma, žmonių gebėjimai visada skirtingi. Kiekvienas kitoks, juk mes nepradedame mokytis būdami maži, tad nesam visi vienoje raidos pakopoje: visi kiek skirtingi, vieni labiau talentingi vienoje srityje, kiti - kitoje. Mes laviname taip, kad visi pasijaustų aukščiausiame taške net tose srityse, kur nesijaučia labai patogiai. Stengiamės laužyti ankštas savo ribas ir pasistengti pakilti kiek aukščiau, tiek, kiek norisi.
Ar turite metodą? Visi ateina su skirtingomis patirtimis, savo ego. Kaip dirbate, kad sukurtumėt grupę?
E.T. Papasakosiu, kaip dirbam su jaunais žmonėmis. Kai ateina - jiems 13-16 metų, tai pats baisiausias amžius. Jie drovisi, nori tapti savarankiškesni, bet vis dar yra nepasiruošę. Todėl visada pradedam nuo kūno, žaidimų. Žaidžiam tokius žaidimus, kur reikia paliesti kolegą, bet taip, kad tai nėra suvokiama kaip prisilietimas prie kito kūno, o vien žaidimas. Tiesiog žaidi ir lieti kitą: tada neatrodo, kad pažeidi jo ar savo sienas, per žaidimą išsilaisvini iš taisyklių, kurių visi laikomės. Kai dirbam su tokia grupe, turim juos nuvarginti. Nuvarginti! Iš pradžių galvoji... o susikaupimas ateina, kai galvoje tylu. Jeigu galva per daug plepa, visąlaik esi kitur. Tad kai visus pojūčius sutelki savyje: galvoji apie kvėpavimą, odą, niežėjimą, junti savo plaukus, drabužius, tada stengiesi būti savo kūne, kūno viduje, ir tavo mintys pamažu nurimsta. Visų mintys ramios - tokia yra bendra nuotaika.
Kai pajuntam, kad bendra nuotaika jau įsivyravo, dirbam su ritmais. O ritmai yra dalykas, kuris verčia visąlaik būti susikaupus, negali būti susitelkęs į ego, nes ką nors pražiopsosi. Ritmai toks dalykas - turim net specialų ėjimą, vaikščioti specialiu maršrutu, kuris daug kartų kartojasi, o tada privalai visąlaik būti susikaupęs. Tai lyg meditacija judant. Tai taip pat vienas iš metodų: turi dirbti su ritmais, dainavimu, girdėti kito balsą, pats dainuoti ne per garsiai, tad ir tai yra darbas su ego. Dainuoti chore, dainuoti harmonijas, balsus, verčia tave vienu metu būti dainavimo viduje ir išorėje, turi ir palaikyti balsą pakankamai garsų, bet visąlaik būti darnoje su kitais. Sunku iš pradžių, kai žmonės dar nepripratę dainuoti chore, kur daug balsų. Paprastai prireikia laiko, kol išmokau juos išlaikyti savo balsą, melodiją, tuo pačiu metu derėti prie kitos melodijos, girdėti tai, ką vadiname „vertikalia harmonija“. Girdėti harmoniją, kuri yra tarp skirtingų balsų.
Jūs bulgarų dainavimo ir Rytų kovos menų specialistė. Jūs bulgarė? Kaip atsidūrėt Lenkijoje?
E. T. Aš atvažiavau į Lenkiją studijuoti. Studijavau dailę, esu grafikos dizainerė, tokia mano profesija. Iš pradžių net sukūriau logotipą (CHOREA logotipas mano kurtas). Bet paskui supratau, kad dizainas yra ne tai, ko noriu. Mano hobis buvo Rytų kovos menai, dainavimas ir teatras - tai tapo mano profesija. O kas buvo profesija, virto hobiu. Bet viskas turi savo prasmę. Nemanau, kad mano studijos buvo laiko gaišimas. Nes tai laikas, skirtas tavo vystymuisi. Tada gali suprasti, ar turi laiko eksperimentuoti, išsilaisvinti, pasitikrinti naujus dalykus ir, jei nesi pernelyg prisirišęs prie vieno dalyko, gali pamatyti, kad viskas gali sugyventi kartu.
Žmonės dažnai stebisi, kad praktikuoju Rytų kovas, dainavimą ir teatrą. O aš manau, kad tai labai susiję, nes Rytų kovos menai - tai sąmoningas kūnas. Kai mokau kovos, stoviu priešais grupę ir esu aktorė, turiu būti tvirta - jie tikisi, kad tokia būsiu, tad ir turiu tokia būti. Mano balsas turi būti galingas, turiu kalbėti aiškiai, sąmoningai suvokti, ar mane girdi, kai kalbu jų nematydama, tad yra daug bendrų dalykų. Mokau krav maga kovos instruktorius, kaip kalbėti grupei, dirbti su balsu, per greit nepavargti, nešaukti (mes daug šaukiame per treniruotes). Žinoma, svarbu ir lankstumas, saugus kritimas ir viskas, kas yra kovos menuose, - tai yra ir čia, teatre.
Manau, aktoriai turi mokėti Rytų kovų - darbuotis su energija, kūno kalba. Savigynoje kūno kalba labai svarbi. Jei plonu balseliu prašau „Pasitraukit...“ ar sušunku tvirtai ir garsiai „Pasitrauk“, - visai ne tas pats. Tad ir tai yra vaidyba.
Dažnokai aktoriai kalba taip, kad salėje sunku aiškiai girdėti.
E.T. Nes jie dažnai naudoja mikrofonus ir neturi stengtis, kad juos išgirstų. Gal jiems būtų į naudą padirbėti scenoje išvis be mikrofonų. Manau, taip yra ir dėl to, kad dabar mes nedainuojam kartu, neturime progų kur nors parėkti, nebent mašinoje gali truputį paspiegti ar dar kur nors nuošaliau. Ta laisvė atverti balsą buvo tradiciniame dainavime, tada turėjai dainuoti, kad nuo vieno kalno tave išgirstų ant kito.
Ar tam reikalingas ypatingas kvėpavimas?
E.T. Šiek tiek įtempta diafragma, bet labiausiai tai susiję su apatine veido dalimi (garsiai sušunka). Balsas čia, galvoje, bet spaudimas kyla iš apačios, iš pilvo. Jei paklausite liaudies dainininkų, kaip jie tai padaro, nepasakys, nes nežino, jie to neanalizuoja. Dainavimas yra balso, žinios siuntimas. Kai dainuoji mažoje erdvėje, kambaryje, nebūtina dainuoti garsiai. Todėl nėra reikalo naudoti tokią spalvą.
Senoji mokykla teatre buvo ne kalbėjimas tiesiai, o vis kažkur šalia, pro šalį, tada buvo daug lavinama artikuliacija. Dabar, pavyzdžiui, panašiai lavinasi reperiai. Treniruojasi įsidėję į burną butelio kamštelį vien tam, kad lavintų liežuvį, kad jis būtų aktyvus. Tai persistengimas, o paskui, kai išsiima kamštelį, kalbėti daug lengviau. Mes tokiam lavinimui naudojam vyno butelio kamštelius.
Kas jus įkvepia?
E.T. Mus dabar iš visur taip atakuoja garsai, kad teįstengiam tik trumpai susikaupti - tiek daug yra impulsų. Man įkvėpimas - tiesiog galimybė pabūti ramiai. Tyliai. Gamta taip pat yra įkvėpimas, nes kai esi ten, turi laiko pagalvoti ir leisti mintims tiesiog klajoti, galbūt kažką rasti. Turi laiko pabūti su viena mintimi ilgesnį laiką. O tam mes neturime laiko kasdienybėje, visąlaik esam pernelyg užsiėmę.
Ačiū, Elina.
***
Dirbtuvėse dalyvavo Klaipėdos dramos teatro aktoriai Marius Pažereckas, Kęstutis Macijauskas, Eglė Jackaitė, Karolis Maiskis, Justina Vanžodytė, Liudas Vyšniauskas; choreografė ir šokėja Laura Geraščenko (šokio teatras „Judesio erdvė“), laisvai samdomi aktoriai Eglė Šimėnaitė, Erika Kubiliūtė (sukūrusi vaidmenų Apeirono teatre), Gerda Surgautaitė (daugumą vaidmenų sukūrusi Klaipėdos lėlių teatre), Mindaugas Ancevičius (sukūręs vaidmenų Valstybiniam jaunimo teatre, Kauno lėlių teatre bei „Labaiteatras“), Oskaro Koršunovo teatro aktorė Greta Petrovskytė, Klaipėdos lėlių teatro aktorė Živilė Beniušytė.
