Ne visai mūsų „Raša”

Markas Lifšicas 2011-12-07 IQ, Menų faktūra
Maskvietiškoji Vasa – Marina Golub. Gastrolių organizatorių nuotrauka

aA

Rusų teatralų verslumas pavydėtinas. Maskvietiškoji „Vasa Železniova" iš tiesų nepelnė nė vienos „Auksinės kaukės" (mūsų „Auksinių scenos kryžių" rusiškas analogas), į kurią pretendavo, bet to pakako, kad veiklūs nuolat veikiančio festivalio „Auksinė kaukė" vadybininkai surengtų prašmatnias spektaklio užsienio gastroles. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Estijoje ir Latvijoje rusų teatro pirkliams paprasčiau - tenykštė gausi rusų diaspora - puiki dirva šiam verslui. Lietuvoje šia prasme rinka skurdoka. Tik tuo galima paaiškinti paradoksą, kad į kaimyninę Latviją „Auksinė kaukė" vienu sykiu kartu su „Vasa Železnova" atvežė ir naujausią Rimo Tumino premjerą J. Vachtangovo teatre - Geraldo Sibleiraso „Vėjas gluosniuose" (beje, tada, kai „Vasa" taikėsi į „Auksines kaukes", geriausiu spektakliu buvo paskelbtas R. Tumino Maskvos J. Vachtangovo teatre režisuotas A. Čechovo „Dėdė Vania") bei Mindaugo Karbauskio spektaklį pagal Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką", pastatytą Maskvos akademiniame jaunimo teatre. Dar gausesnę programą „Auksinė kaukė" pristatė Estijoje.

Be abejonės, daug lemia tai, kad Estijoje ir Latvijoje aktyviai veikia maskvietiškosios „Auksinės kaukės" filialai, jų veiklą globoja tų šalių kultūros ministrai ir sostinių merai. Tai - mūsų kaimynių kultūros politikos dalis. Mūsų kultūros politika teatro plotmėje taip solidžiai į Rytus nesidriekia, tačiau mūsų teatrinė publika (ne tik rusakalbė), be jokios abejonės, būtų laiminga išvydusi ir naujausią R. Tumino spektaklį, ir galų gale susipažinusi su M. Karbauskio režisūra.

Taigi, iš viso šio prašmatnaus valgiaraščio, kurį „Auksinė kaukė" pateikė Estijos ir Latvijos teatro meno gurmanams, mūsų publikai Nacionalinio dramos teatro scenoje buvo pasiūlytas tik vienas labai keistas patiekalas - „Vasa Železnova". Pagal šią sovietinio socialistinio realizmo klasiko Maksimo Gorkio pjesę (t. y. pagal antrąją, „subolševikintą" jos versiją) spektaklį legendiniame Rusijos sostinės teatre MChAT pastatė režisierius iš Sankt Peterburgo Levas Erenburgas.

Pagrindinis spektaklio įvaizdis - didžiulis laivas, kurio denyje šėlsta M. Gorkio personažai. L. Erenburgas gausiomis sceninėmis priemonėmis demonstruoja fatališką rusiškosios realybės judėjimą pražūties link kaip „Titaniko" - savo lemties ledkalnio.

Vasos vaidmenį sukūrė labai talentinga aktorė Marina Golub, kuri savo duomenimis gali būti palyginta gal tik su mūsų Kauno dramos žvaigžde Mile Šablauskaite. Šios galingo temperamento ir kūno moters aistringa istorija plėtojasi beprotiškoje orgijų, nuopuolių, vagysčių, girtavimo, ištvirkavimo terpėje, su ypatingu pasimėgavimu kuriamoje režisieriaus. Scenovaizdį sudaro nuožulni „rampa" (ne teatrinė, o krovininė, per kurią uoste ridenamos statinės), per ją, susivynioję į kilimus, žemyn rieda spektaklio personažai. Visa erdvė užstatyta storomis ir juodomis kaip garlaivio kaminai kolonomis, iš kurių kartais smilksta dūmai. Horizonte šviečia pakrypusi cerkvė. Režisierius demonstruoja ištisą režisūrinių triukų cirką, kai iš vienos kitos replikos sukuriamas ištisas beprotiškų intermedijų popuri. Ir visų jų turinys - tas pat: totalinis moralinis nuopuolis (kurio demonstravime aktoriai murkdosi su ypatinga ekstaze) ir viso krašto judėjimas katastrofos link.

Vasa Železnova priverčia nusižudyti savo padugnę vyrą, kovoja su marčia revoliucioniere (teroriste?) žyde Rachele (ją vadindama „Raša") dėl kažkur paslėpto vaikaičio (jis scenoje nepasirodo), o finale natūralistiškai miršta supamojoje kėdėje. Galingoji Vasa miršta, kaip buvę didžiosios sovietų imperijos lyderiai - ilgai ir kankinamai, išgyvendama žiūrovų akivaizdoje visą kūno degradacijos procesą. Finale, gaudžiant sirenoms, rūkstantys kaminai pradeda judėti į dešinę (įdomu, kodėl teatre viskas juda tik į dešinę - šiuo atveju į Rytus, t. y. Rusijos link?), žymėdami ne tik pjesės herojų, bet ir viso jų pasaulio pražūtį.

Rusijos problemos ir apokaliptinės nuotaikos mums, aišku, rūpi, bet parodyta „mūsų „Raša" - ne vien tai, ką norėtųsi išvysti naujo, įdomaus ir aktualaus iš šiuolaikinio rusų teatro ir festivalio „Auksinė kaukė" programos.

IQ

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.