 |
| Nikolajus Chalezinas spektaklyje „Džinsų karta" |
VšĮ Menų spaustuvė organizuotos Tarptautinės dramaturgijos ir teatro kūrybinės-edukacinės dirbtuvės „Drama Jam session“ savaitę ūžusios Palangos klube „Ramybė“ nutilo ir finišavo bendru šešių dramaturgų, dviejų režisierių ir jungtinių aktorinių pajėgų rezultatu – mini spektakliuku
„Miestelis prie jūros“. Režisierių Dalios Jokubauskaitės ir Vladimiro Ščerbano vadovaujami Lietuvos ir Minsko Laisvojo teatro aktoriai smagiai sužaidė spektaklį, sunertą iš atskirų epizodų, liudijančių skirtingą autorių braižą, gvildenančių kokį nors aktualų Lietuvai probleminį objektą (politiką, religiją, santykius tarp lyčių, ekologiją, sportą, meną/kultūrą). Pasak organizatorių, autoriams buvo stengiamasi paskirti temas, kuriose jie sunkiau orientuotųsi ir tokiu būdu patirtų tam tikrą iššūkį. Geriau ar blogiau, tačiau su užduotimi dramaturgai susitvarkė. Tuo buvo galima įsitikinti šeštadieniniame renginyje.
Paskaitas apie šiuolaikinę dramą skaitė Pavelas Rudnevas - teatro kritikas, šiuolaikinės dramaturgijos teoretikas, Mejerholdo centro Maskvoje meno vadovas. Jam talkino ir dirbtuvėms parašytas pjeses analizavo Nikolajus Chalezinas (dramaturgas, Minsko Laisvojo teatro meno vadovas) ir Vladimiras Levanovas (dramaturgas, festivalio „Majskije čtenije“ Toljatyje meno vadovas). Ši kompetetinga komanda vienodai dėmesingai analizavo ir tikrų dramaturgijos asų, ir tik pradedančių, neseniai (bet sėkmingai) debiutavusių dramaturgų ruošinius. Kartu su apie trisdešimtį pjesių parašiusiu Jurijumi Klavdijevu (Rusija), jau pagarsėjusiais Konstantinu Stešiku ir Pavelu Priažko (Baltarusija) kūrybinėse dirbtuvėse dirbo Gabrielė Labanauskaitė, Gitana Gugevičiūtė ir Mindaugas Valiukas, kuriems „ugdyti“, kaip pajuokavo Menų spaustuvės projektų vadybininkė Ingrida Daunoravičiūtė, buvo organizuota ši kūrybinė laboratorija. Per keletą dienų projekto dalyviai aptarė šiuolaikinės Rusijos, Vakarų Europos (taip pat ir Lietuvos) dramaturgijos problemas ir jų sprendimo būdus, svarstė, ar reikėtų dramaturgijoje ieškoti bendrų tendencijų, ar derėtų gilintis į savas problemas ir atsižvelgti į konkrečios šalies teatrinės visuomenės poreikius bei estetinį skonį.
Kūrybinių dirbtuvių sudėtis lėmė, kad didžiausias dėmesys buvo skirtas rusų draminei tradicijai, o „naujosios dramos“ slaviškas modelis tapo atspirties tašku ir pavyzdžiu, kuriuo remtasi analizuojant ir lietuvių dramaturgų „gabalus“. Kaip vieningai teigė lektoriai, Klavdijevas, Priažko ir Stešikas jau yra pasiekę tokį profesionalumo lygį, kai žemiau aukštai pakeltos kartelės nebenusileidžia. Tuo tarpu Lietuvoje, anot Chalezino, aukštumoje tėra keli dramaturgai (Laura Sintija Černiauskaitė, Marius Ivaškevičius), už jų – vakuumas, ir tik po to ateinantys ir besiformuojantys bei visi kiti.
 |
| Dramaturgai Mindaugas Valiukas bei Gitana Gugevičiūtė bei režisierė Dalia Jokubauskaitė |
Seminaro metu parodytas visiškai naujas filmas „Dulkės” (rež. S.Labanas) ir Chalezino monospektaklis „Džinsų karta” („Pokolenije džins”) puikiai iliustravo pagrindinius teiginius, kuriais lektoriai apibūdino „naująją dramą” („verbatim” technika, dėmesys socialinėms problemoms ir „mažam“ žmogui, klasikos dekonstrukcija, prievartos, iškrypėliško sekso elementai ir pan.). Vis dėlto Chalezino sukurtas ir atliekamas monospektaklis, pasakojantis Baltarusijos istoriją nuo sovietinių laikų iki šiandieninės diktatūros įsigalėjimo, nors ir kalba aktualijų kalba, stokoja išradingesnio sceninio realizavimo, jame nemaža statikos, monotonijos, pasikartojimų. Nors spektaklis pripažintas ir palankiai įvertintas, mano nuomone, nemenkai mistifikuotas (kaip ir, beje, Minsko Laisvasis teatras). Tačiau tai tik subjektyvi ir niekaip specialiai neargumentuota nuomonė.
Ar reikalinga šiuolaikinė dramaturgija? Ar publika pasiruošusi matyti savo amžininką scenoje? Rusijos ir Baltarusijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir kt. šalių pavyzdžiai rodo, kad – taip. Lietuvoje irgi randasi ženklai, nurodantys į repertuaro vietas, kuriose galėtų būti nacionalinės dramaturgijos spektakliai (jeigu tik būtų parašyta scenai tinkamų pjesių). „Dramaturgija negali gyventi be valstybės pagalbos”, - sakė Chalezinas. – „Vakarų teatrai turi aiškią infrastruktūrą, kurios dėka dramaturgija nukeliauja iki scenos. Rusijoje į teatro rinką prasmunkama atliekant „fokusus”. Ir vis dėlto per metus Rusijoje pastatoma apie 200 nacionalinės dramaturgijos spektaklių, 40 procentų visų premjerų sudaro šiuolaikinės (užsienio ir nacionalinės) dramaturgijos pastatymai. Ar verta lyginti su Lietuvos situacija? Sakysite, ne tie dydžiai ir ne ta rinka. Nepritarčiau panašaus pobūdžio klausimams.
Vakarų teatruose viskas aišku ir racionalu, Rusijoje (o ir Lietuvoje) – viskas „sproginėja”, nepastovu, kinta, todėl tokios iniciatyvos kaip ši, kurios ėmėsi Menų spaustuvė, yra tiesiog sveikintinos ir būtinos (tai ne kartą buvo akcentuota), nes pjesė rašoma ne tam, kad būtų skaitoma, o tam, kad būtų statoma.
Vis dėlto, kiek realiai reikalingi tokie seminarai ir dirbtuvės? Ar nėra tai tuščias laiko gaišimas, ir pinigų švaistymas - juk talento neistaliuosi į žmogų ir pjesių už jį neparašysi? Gal tai dar viena sėkmingai kuriama mitologija? O gal tikrai būtina priemonė šaliai, kurioje nėra dramaturgijos studijų ar aiškios teatrinės infrostruktūros? Įmanoma pagrįsti bet kurį teiginį. Vis dėlto pasaulinėje teatro praktikoje panašaus pobūdžio projektai gana populiarūs ir duoda neblogų rezultatų, todėl, reikia manyti, galėtų būti sėkmingai vykdomi ir Lietuvoje. Beje, Chalezinas pastebėjo, kad tokie susiėjimai yra tikrai naudingi bei apgailestavo, kad jam pradėjus rašyti pjeses, nebuvo kur „pasitikrinti“, išsiaiškinti, kuris kūrybinės raidos etapas jau įveiktas ir ko reikėtų siekti.
Šis projektas patvirtino, kad Lietuva dramaturginio potencialo nestokoja, tačiau nacionalinės dramaturgijos „sprogimo“ teatrų repertuaruose dar kurį laiką teks palūkėti. Tiesa, Gabrielės Labanauskaitės pjesė „Skaudžiausia 2“, išversta į anglų ir rusų kalbas, jau turi realių perspektyvų atsidurti scenoje, knygos pavidalu dar šiais metais turėtų pasirodyti Mindaugo Valiuko pjesės, Gitana Gugevičiūtė prisipažino „šį bei tą“ rašanti... Ką gi, žąsiukus skaičiuoja rudenį, tad prieš darydama esmines išvadas šiek tiek luktelėsiu.
