Sukite kairėn! Eikite tiesiai! Navigacija ratu. Pavojinga. Šį mėnesį tai girdime kaskart pravėrę galerijos „Arka“ duris, kur iki liepos 15 d. vyks scenografijos paroda „Navigacija“, kurios kuratorė - menotyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Parodoje dalyvaujantys menininkai - Renata Valčik, Artūras Šimonis ir Irma Balakauskaitė - nors pristatydami itin skirtingus savo scenografijos darbų pavyzdžius, bet per visas galerijos erdves išdėstyta ekspozicija galbūt intuityviai, tačiau sukuria vientisą naratyvą, gvildenamomis temomis žiūrovui leidžiantį išgyventi kelionę nuo žmogaus vaikystės iki mirties.
Laimei, navigacijos garso nuojauta pasilieka galerijos tarpduryje, vėliau žiūrovui leidžiama naviguoti pasikliaujant intuicija ir galerijos erdvių natūraliai sukuriama tėkme. Naviguoti ne tik po viduje glūdinčius klausimus, į ką iš karto įtraukia įtaigi eksponuojamų scenografijų atmosfera, bet ir po seniai galerijų erdvėse aktualizuotą Lietuvos scenografijos įvairovę. Verta paminėti, jog kuratorės R. Bitinaitės-Širvinskienės iniciatyva ir pastangomis po beveik dešimties metų pertraukos scenografų kūryba vėl išvydo dienos šviesą.
Nežinia, ar kuriant ekspoziciją tai buvo sumanyta sąmoningai, tačiau pirmoji salė, fojė, atskirta nuo autorių scenografijomis kuriamo pasakojimo, yra tarsi įvadas, kuriame bendra ekspozicija pristatomas kiekvieno parodoje dalyvaujančio autoriaus pasaulis, video projekcijoje kiekvienas jų pristato savo koncepciją, santykį su scenografija bei kūrybinį kelią.
Paroda prasideda Renatos Valčik patyriminės scenografijos fragmentų ekspozicija, kurioje autorė žiūrovą kviečia tiesiogine prasme patirti, išgyventi, stoti akistaton su vaikystės baimėmis. Daugybė durelių, kurias žiūrovas kviečiamas atverti, leidžia pamatyti vis kitą vaikystėje išgyventos baimės „kambarį“. Renatos Valčik ekspozicijoje interaktyvumas ne tik papildė kūrinį, tačiau pats tapo organiška jo formos ir svarbiausios idėjos dalimi. Valčik, kurianti ir klasikinę teatro spektakliui bei kinui skirtą scenografiją, didesniąja kūrybos dalimi bando tiek plėsti, tiek laužyti ribas. R. Valčik teigia, jog scenografija šiandieniame kontekste auga ir savarankiškėja. Ji nebėra vien režisieriaus ir aktoriaus asistentė, „ji pati gali sukurti, padiktuoti savo tekstą, net pateikti koncepciją, sukurti visiškai savarankišką žemę, kurioje galima įpūsti gyvybę, net skirtingas gyvybes, ir skirtingą kontekstą, sukuria galimybę joje kurti įvairius spektaklius“. Renatai Valčik scenografija visų pirma yra atmosferos menas.
Šioje salėje eksponuojami improvizuotu būdu gimusio patyriminio spektaklio apie vaikystės baimes scenografijų fragmentai. Spektaklio metu idėjos ir veiksmo bendraautoris yra žiūrovas, ateinantis patirti, išgyventi, užduoti sau klausimus. Stebėdama šią savo ekspozicijos dalį, R. Valčik iškelia turbūt kiekvienam scenografui aktualų klausimą, kiek scenografija veikia išimta iš jai organiškos teatro, spektaklio erdvės, kuomet galerijos ekspozicijoje pasistūmėja grynojo dailės kūrinio link, kiek lieka jos ankstesnės žinutės, ir kiek toji žinutė ekspozicinėje erdvėje transformuojasi.
Visais pojūčiais R. Valčik salėje išgyvenęs vaikystės baimes, žiūrovas „nunaviguojamas“ į jau apie trisdešimt metų Lietuvos scenografijos lauke aktyviai dirbančio Artūro Šimonio itin subtilią ekspoziciją, kurią jis skiria jaunuolio-vyro emocijų temai. Jos atspirties taškas - Piterio Peno vidinė kelionė, autoriaus įsijautimas į vyrui būdingą nenorą suaugti. A. Šimonis ekspozicijoje organiškai sujungia teatro scenografijų elementus su „grynąja menine kūryba“ - paveikslais, kurie, kaip išraiškingai įvardija autorius, kaupiasi jo kūrybiniame apendicite.
Laisvoje nuo teatro kūryboje nesinori technologinių eksperimentų, nes jų gausu teatre. A. Šimoniui jo paveikslai yra tarsi dienoraščiai, kuriuose siekia minties skaidrumo bei formos askezės. Autoriaus manymu, jaunystėje kūrėjui labiau rūpi forma, norisi viską išbandyti, o su laiku kyla poreikis koncentruotis į turinį, jo esmę. Autoriaus kūryboje scenografiniai ir paveikslų vaizdiniai dažnai siejasi tarpusavyje, nuolatos vyksta vidinis monologas, reflektuojantis darbą, aplinką. Ne visas menines idėjas pavyksta realizuoti teatrinėje kūryboje, ribojamoje tiek buities, laiko aplinkybių, tiek dialogo su komanda būtinybės.
Svarstydamas apie dabartinės scenografijos procesus, A. Šimonis užsimena, jog šiuolaikinėje skuboje, teatro diktuojamame poreikyje atitikti standartą, sunku nepaskęsti lavinoje ir nepamesti savęs. Autoriui menas nėra socialinis procesas, jis nelinkęs jam priskirti socialinės-edukacinės funkcijos. A. Šimoniui svarbu kūrinius išmedituoti, tačiau tai reikalauja labai daug laiko, kuris teatriniame gyvenime neretai tampa prabanga. Lyg pritariant šiai minčiai, kalbėdama apie šiandieninės scenografijos iššūkius, R. Valčik mini, jog viena didžiausių problemų yra tai, jog teatruose naikinamos dirbtuvės. Išskirsčius darbus skirtingose vietose dirbantiems meistrams, scenografas tampa nepajėgus kontroliuoti proceso, negali matyti visumos.
Ketvirtojoje salėje įkurdintoje R. Valčik ekspozicijoje analizuojamos scenografijos-skulptūros-performanso ribos bei sąryšis. Didžiąją erdvės dalį užima pagal A. Meterlinko pjesę „Aklieji“ statyto spektaklio kostiumai, virtę skulptūrine kompozicija-instaliacija, visiškai savarankišku kūriniu, kurio atmosferą lemia japonų menininko Tomoo Nagai sukurtas iš jų sklindantis garso takelis. Scenografija, aktoriaus kostiumai, kurie yra iš dažais sustandinto audinio sukurta stovinti skulptūrinė kompozicija, tiesiogiai, per pojūčius veikia aktorių vaidybą, kitu kampu gvildena pjesės idėją.
Toje pačioje salėje eksponuojamose didžiulio formato fotografijose vaizduojamas R. Valčik performansas, kurio metu ji tapo gyva skulptūra. Šis reginys kelia klausimą apie šiuolaikinės scenografijos ribas, jų reliatyvumą. Ima atrodyti, jog žmogaus kūnas-objektas, net ir natūralios aplinkos - gamtos dedamosios tampa savotiška scenografija, kurios spektaklio veiksmas kuriamas žiūrovo minčių pasaulyje. Šis kūrinys gimė autorei vienoje dailininkų rezidencijoje bandant sukurti skulptūrą iš akmens. Atėjo mintis šalia kūrinio sukurti gyvų skulptūrų ciklą. Autorė bandė sustingti ir transformuotis į skulptūrą tam tikros temos kontekste. Taip pat šiuo ciklu R. Valčik reflektuoja darbo teatre įtaką asmeninei kūrybai, mato joje teatrui būdingą mąstymą, estetiką. Tačiau laikui bėgant vis labiau trinasi ribos, į teatrą ateina kitų menų įtakos, butaforinius elementus keičia performansui būdingas realus išgyvenimas.
Įėjus į penktą galerijos salę, kurioje eksponuojami R. Valčik scenografijos spektakliui „Kodas - Hamletas“ fragmentai, patenki į sunkiai nusakomą, bet iškart įtraukiančią atmosferą, kurioje kadaise patirti aštrūs, dramatiški išgyvenimai tarsi sustingdyti, nutolinti, panardinti po vandeniu. Greičiausiai tai tas atvejis, kai iš teatro erdvės galerijos ekspozicijoje atsidūrusi scenografija kitu išsidėstymu, kita šviesos, garsų atmosfera kuria naują pasakojimą-spektaklį.
Tarsi besišypsančių po vandeniu aktorių veidų atliejos, blausiai žalias apšvietimas ir senosios danų laidojimo giesmės, skirtos atlikti ritualą jo taip ir nesulaukusiems „Hamleto“ pjesės veikėjams, įtraukia, nejučiomis sulėtina atėjusiojo kvėpavimą, judesius, mintis. Klajodamas po fragmentiškai per kostiumų detales pasakojamą istoriją, esi kviečiamas ieškoti Elsinoro karalystės - mažos uždaros dėžutės, kuri tampa neatskleistu, slaptu ekspozicijos centru, rakto arba kodo spynai. Perkeliant scenografiją iš teatro scenos į meno erdvę, atsiranda betarpiškesnis scenografijos kūrinio santykis su žiūrovu, kompozicija matoma nebe vien en face, bet iš visų pusių.
Parodą užbaigia Irmos Balakauskaitės - dailininko teatro kūrėjos - ekspozicija, kurioje gvildenamos išėjimo, absurdiškos genijaus mirties temos. Dailininko teatras - savarankiška, nuo teatro nepriklausanti scenografija, erdvėje įkūnytas paveikslas, stipria atmosfera įtraukiantis žiūrovą į jame glūdintį pasakojimą ir nebylų vyksmą. Irma Balakauskaitė dailininko teatro idėją nešiojasi nuo kūrybinio kelio pradžios. Kurdama eksperimentinėmis technikomis atliekamus grafikos, tapybos darbus, juos apmąsto kaip būsimus erdvinius kūrinius. Šioje parodoje eksponuojami darbai „Archimedo mirtis“ bei „Mąstau, ar suspėsiu“ menininkės sąmonėje nešioti beveik trisdešimt metų, vienas jų iš pradžių gimęs kaip savarankiškas piešinių diptikas. Dailininko teatro kūriniams menininkė naudoja savo baigtinius kūrinius - tiek skulptūras, tiek tapybos ar grafikos darbus, jungdama juos į vientisą sistemą. Kaip savarankiški kūriniai funkcionuojantys objektai dailininko teatre gali įgyti vis naujas prasmes, komunikuodami tarpusavyje, patekę į skirtingas atmosferas, kurti vis kitus naratyvus. Kuriant ekspoziciją, I. Balakauskaitei visada svarbus kūrinių dialogas ir jo kuriamas pasakojimas, tačiau ankstesniais etapais neįvykdavo absoliutus galerijos erdvės ištrynimas iš ekspozicijos, kurį matome šioje parodoje. Galerijos erdvės nebelieka, atėjusiajam net kyla dvejonė, ar valia žengti į paveikslo erdvę.
Dailininkės ekspozicija pradedama kūriniu „Archimedo mirtis“, kuriuo gvildenami istorijoje nuolatos atsikartojantys ir nenustojantys gluminti absurdiškos genijaus mirties nuo tarsi nesuvokiančio, ką daro, „bukagalvio rankos“ atvejai. Autorė sako, kad ją vis labiau glumina „buitinis mirties paprastumas“. Ant suskeldėjusios lavos ekspozicijos centre tarsi visų palikta, kraujo baloje visiškoje tyloje guli simbolinė Archimedo figūra - viena iš gerai žinomo dailininkės skulptūrų ciklo „Stovintys“ skulptūra, šioje ekspozicijoje įgavusi kitą prasmę. Ją supa masyvių kalnų peizažas ir virš jo nepaliaujamai ramiai plaukiantys debesys. Priešais kalnų masyvus stovi grakštus tiltukas, kviečiantis stačia galva šokti į šulinį. Kalnai ir debesys, o ne kraujo klane gulinti figūra, tampa apie kažką amžino kalbančia ekspozicijos dominante.
Menininkei labai svarbus santykis su materija. Paprastai medžiagas savo kūriniams ji renkasi neatsitiktinai. Dažnu atveju medžiaga, iš kurios gaminamas objektas, jau turi savo išgyvenimus laike ir kūriniui suteikia papildomo prasminio svorio. Kalnai sukurti iš senųjų šimtamečių Žvėryno pušų, kurios anuomet buvo iškirstos statyti lenkų karininkų viloms, lentų. Kito kūrinio „Mąstau, ar suspėsiu“ skardinis tunelis pastatytas iš seno Žvėryne stovinčio menininkės namo keičiamo stogo surūdijusios skardos.
Iš „Archimedo mirties“ erdvės žiūrovas kviečiamas ryžtis leistis siauru juodu tuneliu, kurio gale - vos matoma blausi švieselė. Kelionė tamsoje, tyloje siaura ilga erdve - išilgėja, pakinta laiko pojūtis, žmogus eidamas girdi savo žingsnius. Tunelio gale - nedidelė, subtiliai apšviesta erdvė, kurioje išryškintas baltų pėdų ant taburetės, menininkės jau daug metų naudojamos dirbtuvėje, motyvas. Pėdos - įtaigi, minimalistinė metonimija, Nutrinta darbinė, įvairių medžiagų sluoksniais padengta taburetė - iliuzinis pagrindas, ant kurio stovime, pjedestalas. Stabtelėjus prie šio skulptūrinio haiku, išeinant išlydi menininkės tarsi tarp kitko kreida ant sienos parašyta prieš 25-erius metus absurdiškai nužudyto poeto R. Jonučio citata:
Viešpatie,
Kokie neįžiūrimi
Mūsų darbai darbeliai,
Viešpatie.
Apsukus ratą, girdimos tos pačios navigacijos frazės: „Sukite kairėn, eikite tiesiai“. Net ir nusprendus dar kartą nesukti kairėn, išėjus laukan supranti, jog tai buvo kur kas daugiau nei parodos lankymas. Ekspozicijos autoriams ne tik pavyko aktualizuoti ir įvairiais kampais pristatyti Lietuvos scenografijos kontekstą, bet ir pakviesti žiūrovą į įtaigiai sukurtą patyriminę erdvę, skirtą išgyventi vidinę kelionę.
Parodos fotoreportažą galima peržiūrėti ČIA.
