Agnė Biliūnaitė
Pavasarį vykusios „Naujosios operos akcijos" įspūdžius ir atgarsius prisiminė bei aprašė Agnė Biliūnaitė.
Julius 2010.03.23 Rusų dramos teatras
Libreto autorė ir režisierė - M. S. Šimulynaitė, kompozitorius - Charles Halka, scenografė - D. Samajauskaitė, dirigentas - R. Šumila, chormeisterė - S. Žaltauskaitė.
Istorija ir legenda kieno nors gyvenimas tampa tada, kai tai garsiai papasakojama didesniam būriui žmonių. Julius pasakojo kompozitoriaus senelio istoriją ir tai stiprino įspūdį. Mėgstu žiūrėti į teatrą iš palubių, todėl beletažas puikiai tiko. Žiūrėti buvo ką. Kopėčios nepriekaištingai atliko visus antraplanius vaidmenis, ypač scenos rato ir Berlyno sienos. Buvo viltingų žiburėlių ir beviltiškų žemės kauburių. Abstrahuotas veiksmas rutuliojosi iš pačių scenos gelmių ypač lėtai, tik gaila, kad taip ir neatsirutuliojo iki trečiojo balkono. Vis galvojau, kaip klausytis to proza sakomo beveik brazdžioniško teksto, taip manieringai atliekamo jauno tenoro tokioj naujausių postmodernizmo vėjų blaškomoj muzikinėj valty. Visgi gaivališkas gegužinės šokių šėlas, ilgainiui uždusinamas lėkštėm ir kinematografinę įtampą bei grėsmę skleidžiančiais styginiais, kurį laiką užsiliks atminties fonotekoj. Greičiausiai Amerikoje senieji dipukai šią operą sutiks ovacijomis ir bisais. Žmonės subjektyviai vertina savo praeitį. Tačiau žiūrovui iš gatvės, kurio senelius vežė kiti traukiniai į kitą pasaulio pusę, kuris mokykloje iš tikrųjų skaitė tik dvi knygas - Dievų mišką ir Baltą drobulę, kuris matė ir Šindlerio sąrašą, ir tą patį La vita e bella, tokie be galo ilgi graudenimai graudžiu balsu ir veidu visai neįtikino.
No ai di 2010.03.24 Menų spaustuvė
Libreto autorės - E. Vizbaraitė, S. Visockaitė, kompozitorė - R. Mačiliūnaitė, choreografė - E. Vizbaraitė, režisierė - S. Visockaitė, scenografai - R. ir D. Timofejevai, kostiumų dailininkė - R. Biliūnaitė, video - R. Gutmanas, dirigentas - R. Šumila.
Beveik Šiaurės šalyje Lietuvoje vėlinti renginius pusvalandžiu yra ganėtinai akiplėšiška. Į lauką be palto neišbėgsi, ant žolės neprisėsi ir vyno čia pat su draugais neišgersi. Todėl visada erzina, kai organizatoriai negerbia mano laiko. „Gerą pradžią" papildė ir veik nekondicionuojama menų spaustuvės salė. Tačiau trukdžiai galiausiai baigėsi ir gaivališki tolimųjų samių pasaulio garsai akimirksniu perjungė visai kitą sąmonės kanalą. Muzika sruvo tiesiai į kraujagysles, skverbėsi pro odos poras ir ritinėjosi po tuščias organizmo ertmes, ištiesindama visą kūno ašį ir nepertraukiamu pulsuojančiu srautu tarsi kokia kietąja jungtimi prikabino mane visai valandai tarp grindų ir lubų. Sėdėjau ir galvojau, kad, matyt, turime prieblandos mokyklą, nes su šviesų dailininku, regis, buvo susipykta. Lietuviai serga keista gero apšvietimo fobija: sukuria nuostabius kostiumus, kaskart vis geresnį grimą, sudėtingų sekų judesius, o po to užgesina šviesą ir susirenka pinigus. Na gerai, pati pradžia buvo tikrai prikaustanti - moteris, besimuistanti snieguotame kokone, beveik atitrūkstanti nuo savo šešėlio. Pradžiugino ir veiksmo iškėlimas į pačią palubę. Savotiška akrobatinė opera. Minimalus vos kelių galvų orkestriukas tikrai suvirpino ne vienas kepenis, o vėluojantis persipinantis garsas ir jo aidas sėkmingai nuvarė į meditaciją. O jau tos žibančios šokėjų akys tiesiog pragręžė kiaurai ir skersvėju pravėdino šiaip ne taip peržiemojusią sielą. Ir pasidarė geriau. Tikrai geriau. Nes šią vagą reikia varyti toliau ir po metų ar dešimties iš to suvešės puikus sodas. Pagirtinas video - pakvipo stebuklais ir senais rusiškais animaciniais filmukais apie eskimus ir šiaurės vėją. Trimis kryptimis netikėtai įsisūkuriuojantis auksinis sniegas buvo tarsi dar vienas gerai papenėtas haskis, įkinkytas į roges ir sėkmingai tempiantis į tikslą su užrašu „puiki menų sintezė". Truputį sunerimau - kodėl taip gera žiūrėti (ir, matyt, rašyti, statyti) operą pagal absoliučią egzotiką - samių šamanių dainas, ir taip beviltiška susidūrus su savo autentiška energija? Ar čia tik dėl mūsų toliaregystės, kuri ištinka prisikišus prie nosies močiutės lovatiesę, ar dėl madingo kitų dievų atvaizdų kolekcionavimo, dėl kurio tik ir įmanoma įžiūrėti savąjį-bendrąjį-niekieno Jį? Atsakymą, matyt, kiekvienas susiranda savoj pakelėj.
Kliudžiau 2010.03.26 Menų spaustuvė
Kompozitorė - R. Vitkauskaitė, libreto autorė - G. Labanauskaitė, video - M. Budraitis, režiesierė - M. S. Šimulynaitė, scenografė - S. Biekšaitė
Nekliudė. Taip ir nepavyko persijungti iš kritinio stebėtojo į stebėtoją mylėtoją. Nors turiu pripažinti, meninė komanda dirbo koja kojon puikiai sudygsniuodama savo ir kolegų kompetenciją. Animacinė opera - teisingas ėjimas. Nors gal labiau tiktų tą vyksmą pavadinti performanso opera. Strykčiojimai iš šiapus scenos į anapus ekrano ir iš anapus matricos į šiapus esančio narvo grotų iš tiesų praplėtė žaidimo erdvę. Smagu, kai auditorijai nepataikaujama, kai tiesiog praveriamos durys į menininko pasaulį tikintis, kad žiūrovas tikrai nebus kvailesnis už kūrėją. Personažai, įeinantys pro nufilmuoto kambario duris ir išeinantys iš salės pro realias, kažkodėl vis dar atrodo mažytis fokusas. Greičiausiai tik todėl, kad būtent optinei apgaulei suaugėliai pasiduoda lengviausiai. Tačiau ganėtinai proziškas tekstas, primygtinai atakuojantis ausis agresyviai infantilišku vokalu, prisipažinsiu, irgi kliudė - danties nervą. Žinau, visada ir viską galima nurašyti „koncepcijai", bet ir geriausių norų vedama malonumo pusvalandį klausytis besiaikštijančio vaiko nepatyriau.
Džiokeris 2010.03.26 Menų spaustuvė
Libreto autorius - D. Gintalas, kompozitorius - J. Sakalauskas, režisierius - A. Jankevičius
Su visa pagarba J. Sakalauskui - operos kompozitoriui, solistui, dirigentui ir prozinių monologų autoriui, turėdama omeny ir tai, kad jis - viso NOA potvynio aukštupys, Izadoros ir Galos kūrybinis tandemas ir šiaip dar daug kas, taigi, visa tai žinodama sakau: būna, pasitaiko, kad nepasiseka. Ištvėrusi beveik valandos pradžios vėlavimą ir kažkodėl dvi valandas vietoj vienos užsitęsusį veiksmą, jaučiausi lygiai taip pat, kaip ir solisto rankos, nuo pat pirmų taktų aplipusios stingstančia blynų tešla ir taip nenuplautos nei veiksmu, nei muzikos srove. Neišėjau, nes norėjau pasitikrinti savo kantrybės ribas. Puikus poeto D. Gintalo gebėjimas suvaldyti nuožmiausius vaizdinius nepadėjo pakilti iki kokio nors meninio lygio. Režisieriaus darbas baigėsi vos prasidėjęs pirmoje scenoje solistui sukeitus vietomis šakutę ir peilį. O tada stojo visiškas tiesmukumas ir beviltiškumas. Kartais geriau nesiimti visų vaidmenų ir visų pareigų iš karto.
Kitos trys seserys 2010.03.28 Menų spaustuvė
Libreto autorius ir kompozitorius - A. Navickas, režisierė - L. Vaskova, scenografė - S. Biekšaitė, video - S. Gineika.
Turbūt kiekvienam praprususiam lietuviui Čechovas yra toks pat artimas, kaip ir jo paties senelis. Tas romantiškai nostalgiškas tragizmas, milimetras po milimetro besiskleidžiantis prieš žiūrovo akis, hipnotizuoja ir nardina į maloniai spengiančią amžinybės neišvengiamybę. Beveik taip pat galėčiau apibūdinti ir A. Navicko muziką, atliekamą soprano Ninos-Nadios-Natašos-Julijos Karaliūnaitės bei NOA styginių ir saksofonų kvartetų. Puikiai sužaidė juodas ir baltas grimas, ilgainiui virstantis tiesiog pilku. Ant karnizo tarp užuolaidų pasikabinusi, tris personažus iškart ir atskirai atliekanti solistė galėjo visgi kabėti ne ant baltų gumų, o ant akrobatinių lynų. Bet kiti scenografės ir režisierės ėjimai lošė sėkmingai. Mėgstu, kai pakeliui į finalą imi ir pameti vieną tarpinio kambario raktelį, o paskui ieškai praėjimo aplinkinių kambarių labirinte. Kūrėjams išoperavus vieną loginės siužeto sekos slankstelį atsiveria plačios erdvės žaisti vaizduote. Sėdėjau ir džiūgavau, kad šitie žmonės nesiplėšė iš paskutiniųjų apžergti valandos su viršum, kad išsiteko keturiose dešimtyse minučių stipriai sukalto vyksmo. Kitais metais norėsiu pažiūrėti, kaip šios operos meninė komanda ūgtels, nes taip tikrai įvyks.
Pokylis 2010.03.28 Menų spaustuvė
Libreto autoriai - A. Kaniava, J. Žėkas ir V. Žitkus, kompozitorius - S. Mickis, režisierius - V. Žitkus, video - M. Sorohan, kostiumo dailininkė - A. Deveikytė, dirigentas - Š. Čepulis.
Agnė Sabulytė operoje „Pokylis". J. Sakalausko nuotrauka (NOA archyvas)
Tai buvo finalinė NOA festivalio salvė. Bravo pačiam pateikimui - žiūrovai, sugužėję į visiškai ištuštėjusią salę, nedrąsiai vaikštinėjo raudonu kilimu akinami prožektorių saulių ir auksinių šampano purslų beveik prabangiose plastmasinėse taurėse. Vidury salės plevėsuojantis dirigentas-konferansjė-meras atrodė ryžtingai ir beveik užtikrintai, o ant kito paaukštinimo šį kartą tikrai šauniai besikankinantis šimte amplua poetas-mokslininkas-neformalas-narkomanas J. Sakalauskas - iliustratyviai. Gailiuosi, kad nemačiau pernykštės operos Izadora, nes A. Sabulytė, šį kartą įkūnijusi paslaptingąją žvaigždę M, pagaliau buvo tai, ko taip reikėjo ir taip trūko: stiprią charizmą, saviapgaulę, kad atlikėja ir yra pats personažas, graciją, gražų balsą, puikiai artikuliuotą tekstą. Jos trumpas, bet užtikrintas pasirodymas atrodė lyg mini opera operoje. Prie to neabejotinai prisidėjo sunkiasvoris (ir nuo prasmių) J. Žėko tekstas ir, regis, visiškai nieko nesverianti kraujo raudonumo suknelė. O iš delnų netikėtai pasipylęs, regis, beveik nebūtinas konfeti sniegas privertė visą publiką iš nuostabos aiktelėti.
Kadangi visos operos, išskyrus pirmąją, sėkmingai vėluodavo bent keturiasdešimt minučių, dairydavausi į publiką. Menų spaustuvės salės visus kartus buvo pilnutėlės, kondicionavimo sistema sunkiai dorojosi su intensyviai kvėpuojančia auditorija. Jau treji metai, kaip kadaise Alumnato kiemelyje prie alaus bokalų gimusi jaunųjų kompozitorių ir beveik jaunų poetų draugystė ieško sąlyčio taškų, sąveikos formų ir išraiškos krypčių. Trumpas operos metras šiemet pasiekė valandos standartą ir pusantros valandos rekordą. Lėlės teatrą pakeitė universalioji ir techniškai puikiai apsirūpinusioji Menų spaustuvė, pabrango bilietai ir patys pastatymai, sumažėjo orkestriukų sudėtys, beveik nebeliko chorų ir dirigentų poreikio, atsirado daugiau kompiuteriu kuriamo ir atliekamo garso. O išvados, tendencijos, pastebėjimai? Mano galva, tai tilptų viename žodyje „tęsti". Tęsti dar bent dvidešimt metų, įtraukti dar bent dvidešimt skirtingų jaunųjų kompozitorių ir tiek pat libreto autorių. Daugelis šaunių ir teisingų reiškinių Lietuvoje nusibaigia sulig pirmosiomis finansinėmis šalnomis, bet tie, kas peržiemoja, kitąmet sudygsta tvirtesnėmis šaknimis. Spauda diskutuoja apie žlugdomą unikalią meninio ugdymo sistemą Lietuvoje. NOA trumpametražių operų festivalis - puikus tokios kasdienės edukacinės duonos papildas. Ir kaip jaunuosius architektus dėstytojai įspėja neprojektuoti to, ką šie mato per langą (geriau tai, ką mato užsimerkę), taip ir NOA architektams norisi palinkėti kurti tai, ką šie girdi ir mato atsijungę nuo jutiūbų, lnobtų ir metropolitenų. Tuomet jiems pasiseks išgirsti, kaip skamba jų asmeninės miestų ir kaimų simfonijos, jų asmeninės jūros miške.
