8-asis šiuolaikinio muzikos teatro festivalis „Naujosios operos akcija“ (NOA), vykęs spalio 14-22 dienomis Vilniuje, programoje pristatė aštuonis kūrinius. Du iš jų jau patikrinti laiko ir pažįstami publikai - tai garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ ir muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“, - jie jau keletą sezonų figūruoja festivalį rengiančios prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ aktyviajame repertuare, ir apie juos buvo rašyta anksčiau. Tačiau festivalis NOA unikalus tuo, kad imasi pasaulinių premjerų - jų šįkart buvo net penkios, taip pat festivalyje parodytas ir svečių iš Ukrainos spektaklis. „Naujajai operos akcijai“ skirtame dienoraštyje scenos menų kritikė Rima JŪRAITĖ aptaria kaip tik šiuos - naujausius - festivalyje matytus kūrinius.
-----
ĮVAIZDIS YRA VISKAS
2022 m. spalio 14 d. | Muzikinis performansas „Sporto grupė“
Kūrėjai: Gailė Griciūtė, Gabrielė Labanauskaitė, Viktorija Damerell, Sholto Dobie, Greta Štiormer.
NOA festivalį atidariusio muzikinio performanso „Sporto grupė“ premjera žiūrovus „Menų spaustuvės“ Juodojoje siekė nukeldinti į sporto klubo salę su visais jos atributais: treniruokliais, besitreniruojančiaisiais ir prakaito smarsu atmosferos realistiškumui „pastiprinti“. Tokiu, kurio nė nepastebėtume patys būdami treniruotėje, bet dirgino (tiesa, ne visus!) žiūrint performansą už taip ir nenuvirtusios ketvirtosios sienos. Aromaterapiniai efektai Lietuvos scenose anaiptol ne naujovė, jau būta ir apelsinų, ir troškintų kopūstų, - uoslės jautriesiems kvapai gali pavogti visą kūrinį[1], todėl šalia sėdėjęs kolega meno kritikas Vaidas Jauniškis performansą stebėjo iš kur kas pranašesnės pozicijos, nes jam tokie pojūčiai nelabai.
Tai ką gi muzikantai veikia sporto salėje? Treniruojasi savadarbiais, tiksliau - Sholto Dobie sukonstruotais „naujadarais“ - treniruoklių ir vargonų vamzdžių hibridais. Šeši atlikėjai čia užkuria treniruoklių-vargonų mechanizmą į įvairuojančio (ne)darnumo orkestrą, kurio atliekama partitūra (kompozitorė Gailė Griciūtė) ir tampa įdomiausia bei netikėčiausia performanso dalimi. Šešių atlikėjų fizine jėga pažadinami įrenginiai ne tik veikia kaip treniruokliais valdoma akustinių vamzdžių sistema, - performanse jais grojama ir kaip tradiciniais instrumentais (pvz., primenančiais ragą, daudytę, fleitą, Pano fleitą), pasitelkiami ir kiti fiziniai garso išgavimo būdai (stuksenimas, slėgimas, tempimas). Muzika nuolat keičiasi - iš pradžių ji minimalistinė, vėliau priartėja prie pop / šokių muziką primenančių ritmų, vėl sugrįžta prie minimalizmo ir grynojo garso estetikos, galiausiai pasiūlo aliuziją į šiuolaikiškai aranžuotą folklorą.
Scenoje šeši atlikėjai pristato šiuolaikinio sporto klubo tipažus pasitelkdami tam tikrą „raktinį“ jų savivokos ir pasaulėvokos veiksnį: supermotyvatorę-žinovę (Kaip atrasti save? Nugalėk save!), dvasinius kelrodžius, deginamų kalorijų skaičiuotoją ir kt. „Sporto grupėje“ mesianistiškai skelbiamas „staklių“ ir ištreniruoto kūno kultas, čia vadovaujamasi nerašytu „geros formos“ dekalogu, kurį mums nuolat primena žurnalų viršeliai ir TV, perša sporto ir dar labiau grožio industrijos atstovai, nes, mielieji, „kas nedirba - tas nevalgo“. Tai pasaulis, kuriame kaifuojama nuo maudžiančių raumenų, o valgymas reiškia nebent užpelnytą atlygį, kitaip priskiriamas prie didžiųjų nuodėmių. Bet ir tikslas šventas: sulaukti pripažinimo.
Vietomis ironiškas, žodžių sąskambiais ir paradoksais grįstas Gabrielės Labanauskaitės libretas, atlikėjų kartojamas it mantros, taip pat judesių mechaniškumas ir sceninio vyksmo monotonija, sporto salės erdvės kasdieniškumas ir įprastumas (tad ir pagavus atpažįstamumas), savaip meditatyvi garsinė aplinka primena kitas operas-performansus - „Geros dienos!“, „Saulę ir jūrą“. Dėl treniruoklių-vargonų monumentalumo ir net savotiško skulptūriškumo bei atlikėjų susisaistymo su įranga „Sporto grupė“ veikiau palieka gyvosios instaliacijos įspūdį. Vis dėlto, nors šis kūrinys universaliai atpažįstamas vakarietiškoje kultūroje, su minėtomis žanro pirmtakėmis „Sporto grupei“ būtų sunku konkuruoti tiek frazių aštrumu, tiek ir formos grynumu bei tikslumu, taip pat ir tematikos aktualumu.
UKRAINIETIŠKOJI GRAND OPÉRA
2022 m. spalio 16 d. | Archeologinė opera „Chornobyldorf“ (Ukraina)
Muzika, dramaturgija, libretas, režisūra, scenografija: Roman Grygoriv, Illia Razumeiko.
Ukrainiečių kūrybinė kompanija „Opera Aperta“ ir jos lyderiai - kompozitoriai Roman Grygoriv bei Illia Razumeiko - pristatė archeologinę operą „Chornobyldorf“. Operos pavadinimas tarsi ne(iš)verčiamas, bet kartu yra ir kone tiesioginė nuoroda į 1986-aisiais Černobylyje įvykusią atominės elektrinės reaktoriaus avariją ir iki šiol jaučiamas radiacinės katastrofos pasekmes. Šių dienų Ukrainoje vykstančio Rusijos sukelto karo veiksmų kontekste anuometinių patirčių reminiscencijos ne šiaip sau rezonuoja, o kartu su kasdienėmis žiniomis apie rusų užgrobtos Zaporižios AE visa jėga užgriūva mus tarsi žemės drebėjimas, sujudindamas saugaus gyvenimo pamatus realiomis ir šįkart jau aiškiai suvokiamomis globalinėmis grėsmėmis net ir tose šalyse, kurių teritorijose nevyksta karas. Tačiau „Chornobyldorf“, sukurta dar 2020-aisiais, primygtinai nepasakoja nei apie Černobylį, nei apie karą - operos veiksmo vietos nuorodas ir pasekmių bei vėl tykančio pavojaus užuominas galime išskaityti septyniose šios operos videonovelėse, patirti-išgyventi - per kūrinio atmosferą.
„Chornobyldorf“ prasideda it savotiškos Dainų šventės ar misterijos prologas - ilga įžanga, ataidinčia tarsi protėvių balsais ir dainomis. Vėliau atskirais įvairių scenos menų atstovų atliekamais numeriais, dažnai primenančiais hieratinius ritualus, išauga kone į prancūziškąją grand opéra. Grand opéra - nes didelė: tai didelė opera didelei scenai, dar ir su aktyviai naudojamu podiumu, vedančiu jos link. „Chornobyldorf“ montažo-koliažo būdu susipina galybė stilių, žanrų, epochų, išraiškos priemonių. Čia visko daug: operos, šokio, dramos, performanso, folk muzikos motyvų, preparuotų instrumentų, archajinių ir etnoritualų, videoepizodų. Tiksliausias apibūdinimas, mano manymu, žvelgiant į kūrinio formą - tai pastišinė opera, o į muzikinę kalbą - labiau archeologinė nei šiuolaikinė, naujoji.
Didžiausia šios operos kūrėjų stiprybė - tai beribis eksperimentavimas muzikoje. Labiausiai jaudina, žinoma, grynieji ukrainiečių ir kitų tautų etnomuzikos elementai, jie nuolat iškyla daugiau kaip dvi valandas trunkančioje operoje ir yra viso kūrinio jungiamoji, jį organizuojanti grandis. Dar vienas, man įsimintiniausias muzikinis „Chornobyldorf“ patyrimas - tai bažnytinis, krikščioniškų mišių epizodas (citatos iš Agnus dei ir Miserere), kuris taip pat persidengė su ukrainietiškuoju folk, gerklinio dainavimo ir sunkesnės muzikos užuominomis. Gedulingų mišių citavimas tikriausiai apskritai yra išskirtinis Grygoriv ir Razumeiko muzikinės kalbos bruožas, ypač paveikiai ir įsimintinai skleidęsis jųdviejų operoje-requiem preparuotam fortepijonui „IYOV“ (rodyta festivalyje „Operadagen Rotterdam“, 2018 - plačiau apie šį kūrinį mano rašyta „Krantuose“, 2018, Nr. 2).
Būtent muzika apgaubia gana eklektišką - daugiausia rituališką, tačiau ir medijuotą, ir intertekstualią, o vietomis itin plakatišką (finale sušvytuojanti auksinė Lenino „saulė“), kaip ir akimirkomis groteskišką ar net estradišką, šou estetikos persmelktą (Orfėjo ir Euridikės epizodas) - vizualinę „Chornobyldorf“ visumą. Ne kas kitas, o muzika suponuoja šio kūrinio atmosferą kaip nepaprastai sudėtingą akustinį peizažą, kuriame klaidžioja nerimstančios sielos, besitveriančios viena kitos ir postapokaliptinio pasaulio likučių. Autentiškais ukrainiečių ir kitų tautų (mongolų, karelų), Vakarų kultūroje mažai sutinkamais bei preparuotais instrumentais atliekama partitūra įtraukia į nykimo, griūties, sumaišties, net gedulo, atsisveikinimo būsenas. Tad nors ir kiek daug visko vyksta scenoje, nepaisant peno akims ir mintims, „Chornobyldorf“ yra itin atmosferinis darbas - šiuo požiūriu kūrinys kviečia sekti impulsus, pasitikėti nuojautomis (juk apie tai universaliai byloja kone visi apeiginiai bei religiniai ritualai), užuot mėginus iškoduoti įvykius ar siužetą.
GYVENIMAS - DELUXE, O KAIP DĖL OPEROS?
2022 m. spalio 18 d. | TikTok opera „Planeta Deluxe“
Kūrėjai: Greta Štiormer, Jūra Elena Šedytė, Aistė Marija Stankevičiūtė, Denisas Kolomyckis, Norbert Hinc, Rūta MUR, Simas Okas, „Liudmila“, „Ambulance on Fire“, Andrius Šiurys, Tomas Narkevičius (Free Finga), Vitalij Puzyriov, Valdas Latonas.
Prodiuserinė kompanija „Operomanija“ ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) ėmėsi šiuolaikinės operos projekto „Operos genomas“, kurio vieną iš darbų, ir patį pirmąjį iš projekte atrinktų idėjų penketuko, pristatė NOA festivalio programoje. Tai ypač jaunos kūrybinės komandos TikTok opera „Planeta Deluxe“, pagrįsta šio socialinio tinklo-programėlės veikimo principais: sparčia informacijos kaita, asmeninio gyvenimo viešinimu (čia svarbu pažymėti, kad iš tiesų tai yra tik viena iš TikTok vartotojų kuriamo turinio atšakų), vaizdinės ir garsinės medžiagos, t. y. simultaninių medijų, atakomis. Pirmiausia svarbu pastebėti, kad LNOBT į savo Didžiąją salę įsileido visiškai naujų vėjų ir pritraukė šiam teatrui turbūt labiausiai neįprastos publikos - (itin jauno amžiaus) jaunimo, kuris sudarė didžiumą žiūrovų auditorijos. Tikriausiai šioji „Opera Deluxe“ ir buvo tikslingai orientuota į teatre besilankysiančiųjų „šviežią kraują“.
TikTok operoje pristatomi penki personažai, kurie, kaip teigiama festivalio programėlėje, yra kiekvieno iš penkių pagrindinių šios operos kūrėjų alter ego, turi tam tikros jiems būdingos charakteristikos, išskirtinių savybių ar įkūnija specifinį visuomeninį statusą. Muziką „Planetai Deluxe“ kūrė ar „paskolino“ visas būrys populiariosios, šokių ir alternatyviosios muzikos autorių; visa tai į operos kompoziciją sujungė Jūra Elena Šedytė.
Taigi, kaip veikia iš pirmo žvilgsnio toji labai neoperiška TikTok opera ir kas yra „Planeta Deluxe“? Didžiojoje scenoje susodinta publika pirmiausia prieš save išvydo žiūrovų salės ložes, pavirtusias elektroninės programėlės video „langeliais“, tarsi tai būtų lesbietės Agnės, darboholiko Viliaus, vakarėlių liūtės Valerijos, kriptovaliutų investuotojo Roberto ir dainininkės, sugar daddy išlaikytinės Margo asmeninės TikTok paskyros, kuriose kiekvienas jų ištransliavo po savo portretinę ariją. Būtent arijos TikTok operoje suveikė kaip klasikinio operiškumo reminiscencija, - žinoma, dar ir dėl to, kad buvo atliekamos operos dainininkų: Petros Zahumenskos, Eglės Stundžiaitės, Juozo Janužo, Pauliaus Prasausko ir Aistės Miknytės. „Planetoje Deluxe“ skambėjo labiausiai įtraukianti, populiari muzika (ypač Rūtos MUR, Free Finga, Andriaus Šiurio kompozicijos), kuri čia įdomiai dera su operiniu vokalu (pvz., koloratūrinė šokių muzika), taip pat netikėtai išnaudota apversta scenos ir žiūrovų salės erdvė, bet...
Bet reprodukuojant TikTok programėlės turinį čia nejusti nė krislo ironijos nei replikos TikTokerių kartai ar socialinių tinklų programėlių fenomenui, tik scenoje dar sykį padauginama internete besireiškiančios tam tikros grupės žmonių, pailiustruotos utriruotais tipažais, TikTok´inė savireklama, jų narcisizmo šventė. Nesunku nuspėti, kad „Planetoje Deluxe“ dominuoja AŠ-AŠ-AŠ naratyvas, „susireikšminimas“ čia iškeliamas kaip vertybė, ištransliuojama daug geriausių TikTok´inių (savęs) versijų, o finale dainininkų-personažų ansamblis tarsi iš sakyklos paskelbia dar ir „10 patarimų, kaip susidoroti su depresija“, - scenoje tik dar sykį parodomos ir pakartojamos socialinių tinklų klišės, bet taip ir neišartikuliuojama jokia nauja žinia ar bent jau požiūris. Tik #AšAšAš, #ViskasLux, #VisiemsDeluxe, #fantastix, #TikTokOpera, #PlanetaDeluxe.
Dar vienas „bet“. Bet gal tai ne(at)pažinu ir nepagavu tik tiems, kurie patys šviesmečiais nutolę nuo Deluxe planetos? Tada #kapituliuoju.
KALBINIAI ŽAIDIMĖLIAI
2022 m. spalio 19 d. | Korporatyvinė distopija / probiotinė ekotopija balsams „Puikus naujas kūnas“
Kūrėjai: Arturas Bumšteinas, Žygimantas Kudirka.
Paskutinėmis rugsėjo dienomis ir spalio pradžioje vykęs Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ kvietė žiūrovus kartu pasvarstyti apie kūnus ir užsienio programoje pasiūlė net devynis skirtingos tematikos, stilistikos ir estetikos scenos menų kūrinius. Festivalį atidarė netradicinių teatro formų paieškomis garsėjančios kompanijos „Rimini Protokoll“ (Vokietija) vieno iš kūrėjų - Stefano Kaegi koncepcija grįstas kūrinys „Nejaukos slėnis“: čia scena buvo patikėta vieninteliam „aktoriui“ - robotui-humanoidui. Į žmogų stulbinamai panašus robotas tarsi tvirtino technologijų invazijos į žmoniją galimybes, tačiau sykiu atskleidė ir savo ribotumą. Nejauką turėjęs pasėti humanoidas nepajėgė įgyvendinti šio tikslo, nes taip ir nepasikėsino į šiandienio žmogaus visagalybės pojūtį, tad „nepakeičiamųjų vis dar yra“; galiausiai juk ir pats robotas yra žmogaus suprogramuotas kūrinys.
Korporatyvinę distopiją arba probiotinę ekotopiją balsams (iš pirmo žvilgsnio šiek tiek pretenzingas, bet iš tiesų labai tiksliai nurodytas kūrinio žanras) „Puikus naujas kūnas“ NOA festivalyje pristatę muzikos autorius Arturas Bumšteinas ir scenarijaus autorius Žygimantas Kudirka pasiūlė diametralų poslinkį žmonijos ir technologijų santykiuose: įsikūnyti į daiktą, tobulesnį už biologinį kūną, bei tampantį sielos namais. Prisidengę korporacija „WeTransfer Corp.“ šie menininkai pateikia netolimos ateities viziją ir netgi visą manifestą, apdainuojantį naują produktą rinkoje - transformaciją į Puikų naują kūnąTM. Naujoji prekė - daiktas kaip tobulesnė žmogaus egzistencijos forma - iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksali, bet, Bumšteino ir Kudirkos šmaikščiai išreklamuota, netrunka suvilioti. Šiais (o ypač pandemijos) laikais, kai daugiausia „bendraujame“ su technika ir per techniką, patys ja tapę galėtume užmegzti nuolatinį ryšį su žmonėmis. Galų gale puikaus naujo kūno pasirinkimo galimybės kone beribės - galima pageidauti daikto, kuris idealiai atlieptų kiekvieno mūsų būdo savybes, pomėgius ar estetinius poreikius, t. y. visa savo esybe atitiktų kiekvieno mūsų „turinį“. Argi tai ne tobuliausias „gražios sielos gražiame kūne“ siekio išsipildymas? Atėjo dvasingų mašinų laikas, - skelbia korporacija, - ir labiausiai glumina tai, kaip natūraliai ir priimtinai skamba šie kūrinyje mums peršami postulatai. Gal todėl, kad tiedu ekscentrikai piešia sąmojingą ir, svarbiausia, teikiančią vilties (trans)plastinės chirurgijos ateitį? Tikrieji, fiziniai žmonių kūnai, regis, liks tik tam, kad aptarnautų mus-kaip-daiktus tarsi techninis servisas ir tiesiog palaikytų mūsų gerovę.
Bet grįžkime prie to, kad kūrinio žanras - distopija balsams. Garso menininko Bumšteino sukomponuotomis sutartinėmis (kurias atlieka valstybinio ansamblio „Lietuva“ choro grupė) sklinda puikiai atpažįstamas, mūsų etnokultūroje pamatinis, sakyčiau, net pasąmoningai saugumo ir patikimumo pojūčius žadinantis poveikis. Būtent sutartinių muzikinė forma bei deminutyvinė kalba suteikia komiško rimtumo, netgi solidumo ir sykiu lengvumo libretui, nors apdainuojamos, pavyzdžiui, kūno tobulinimo procedūros (skruostus pasikėliau, plaukelius ravėjau, randelius suaudžiau). Daugiabalsiškumas čia inspiruoja naujas, ironiškas ir paradoksalias reikšmes ar tiesiog sąskambius, kylančius iš skiemenų konsteliacijų, dainuojant sutartines persipinančių frazių.
„Puikiame naujame kūne“ Bumšteinas ir Kudirka grakščiu humoru taikliai suprojektuoja distopinę viziją, kurioje robotai-humanoidai, jeigu tik panorėsime, ir bus tos geriausios mūsų pačių versijos, bei leidžia pasvajoti apie savo kaip oro kondicionieriaus ar indaplovės egzistenciją. Ir kaip tikri reklamos agentai pažada kaip tik tai, ko iš esmės visi labiausiai trokštame - susikurti patvaresnę, gražesnę ir laimingesnę savo pačių būtį.
P. S. Dar kartą atsigręžiant į „Puikaus naujo kūno“ dualistinį žanrą, kuris, nors kūrinio autorių ir tiksliai įvardytas, vis dėlto atrodo „pritemptas“, kyla minčių, kad šioji korporatyvinė distopija nudreifavo dar ir į probiotinę ekotopiją tik dėl finalinės scenos - lopšinės kiekvieno mūsų esybę palaikančioms žarnyno bakterijoms.
BEGEMOTAS RŪKE
2022 m. spalio 20 d. | Koncertas su choreografine uodega „The Urban Tale of a Hippo“ (Urbanistinė pasaka apie begemotą, arba Urbanistinė begemoto uodega)
Kūrėjai: Panayiotis Kokoras, Andrius Katinas, Nanni Vapaavuori, Morta Nakaitė, ansamblis „Synaesthesis“.
Visada magėjo tiesiogiai panirti į režisieriaus Roberto Wilsono spektaklį-peizažą - bet kurią jo režisuotą operą. Norai kartais ima ir išsipildo - galbūt tik iš dalies ir pačiais netikėčiausiais pavidalais, bet atliepdami lūkesčius: apsiblaususiame Dūmų fabriko peizaže teko ir pasiplaukioti, ir paplūduriuoti kartu su begemotu, dar kokiu vienu kitu šimtu paukščių ir žvėrių, ansambliu „Synaesthesis“ bei kitais savarankiškai migruojančiais animus-animalis. „The Urban Tale of a Hippo“ iš tiesų nė kiek neprimena vilsoniškos horizontų architektūros. Nes braidyti po „Hippo“ - kur kas saugiau, čia atsiduri tankioje migloje, kurią gali ne tik regėti, bet ir uosti, jausti nugulant odą. Kitaip gi Wilsono peizaže - viskas sterilu, preciziška, įpareigoja, ir net menkiausias kryptelėjimas sugriautų jo (teatrinio) pasaulio tvarką, - po Wilsono peizažus taip sau nepasivaikščiosi.
„The Urban Tale of a Hippo“ - man atrodė veikiau ne koncertas, kad ir su uodega, o muzikinis vyksmas, pilnas gyvasties, nes ir pats / pati jame išvyksti lyg į kelionę. Nepaliaujamas čirpimas, gagenimas, krankimas, maurojimas, riaumojimas, baubimas, klyksmai, klykavimai, kryksmai - visa ši animalistinė orkestruotė labai netradiciškai išgaunama pačiais tradiciškiausiais instrumentais (smuiku, klarnetu, fortepijonu ir kt.). Bet čia paliekama laisvė rinktis - nematyti ar kaip tik matyti (ir tik tiek, kiek norisi matyti) garso-gyvasties šaltinį kaip materiją, nes pakanka minimalių pastangų, kad kaipmat įnertum į sapnišką ar meditatyvią būseną. Juslės čia aktyvios, būdraujančios, įdarbintos visu pajėgumu. Nei erdvė, nei garsovaizdžiai neformuoja konkrečių reikšmių, neperša griežtai užšifruoto semiotinio lauko, o kaip tik skatina intuityvią ir be galo subjektyvią kelionę po kūrinį.
Stebėti šią muzikinę gyvastį iš vieno taško - tai būtų tas pat kaip mėginti susidaryti įspūdį apie dramblį matant arba čiuopiant tik jo koją. Bet priimdama/-as žaidimo taisykles ir leisdamasi/-is į kelionę gali sutikti begemotą rūke ir kitus.
HARDCORE[2] „TRAVIATOS“
2022 m. spalio 22 d. | Opera „Traviatos“
Kūrėjai: Artūras Areima, Maximilianas Oprishka.
Dar nemačius režisieriaus Artūro Areimos ir kompozitoriaus Maximiliano Oprishkos operos (taip kūrinio žanrą įvardija autoriai) „Traviatos“ nebuvo įmanoma išvengti asociacijų su viena žymiausių Giuseppe´s Verdi operų „La Traviata“. Be abejo, kūrėjai tokios intrigos ir siekė. Dar, tikriausiai, būsimų žiūrovų lūkesčių ir jau mačiusiųjų kontroversijų. Atsigręžiant į istoriją, Verdi kūrybos gerbėjai XIX a. viduryje tikriausiai buvo nusiteikę lygiai taip pat, nors, žinoma, tada teatrų reklaminės kampanijos apsiribodavo tik lauko afišomis, gal dar kokiu skelbimu laikraštyje, tad iš esmės žiūrovai nelabai žinojo (dauguma ir nelabai domėjosi), kokį naują kūrinį jie žiūrės teatre. Verdi, kurdamas savąją „Traviatą“, jau buvo pakeliui į šlovės zenitą; po žymiųjų jo operų („Rigoleto“ ir „Trubadūro“) naujoji premjera sulaukė stulbinamos nesėkmės. Regis, respektabili Venecijos teatro publika pasišiaušė scenoje išvydusi parsiduodančią moterį, - anaiptol ne tikrą, o tik personažą. Kurtizanę, damą su kamelijomis - baltomis, raudonomis, - besidangstančią lengvabūdiškomis puotomis, aukštuomenės rateliais, spindinčia prabanga ir, svarbiausia, įstabaus grožio arijomis. Tai kuo čia taip puritoniškai piktintis: fikciniu amoralumu, o gal atpažįstamumu iš savo pačių gyvenimo?
Tai, kas galbūt įaudrino romantizmo epochos publiką, nebekelia klausimų šiandieninei. Tad, kaip galima buvo numanyti, Areima ryžosi nuplėšti prašmatnią Violetos Valéry suknią, o Oprishka - atsižegnoti nuo užstalės „Libiamo“ ir pasiūlė kūrinį apie šiuolaikinės sekso industrijos atstoves/- us - realius žmones su tikromis istorijomis, tikėtina, vykstančiomis ir kiekvieno mūsų artimoje kaimynystėje. Kūrinio pavadinimu „Traviatos“, išvertus iš italų kalbos reiškiančiu puolusias moteris arba tuos, kurie nuklysta, čia tarsi vėl siekiama pakurstyti moralės ir vertybių diskursą. Ir, neslėpsiu, man šis kūrinys padarė būtent tokį poveikį, tik visai ne sekso paslaugų teikimo ir vartojimo „moralumą“ šiuokart norisi kvestionuoti.
„Traviatos“ supintos iš dviejų siužetinių linijų - tradiciškai operinių Pono ir Ponios personažų ir jų vokalinių viražų, bei dokumentinių istorijų, pasakojamų iš pirmų lūpų, t. y. prabylančių pačių sekso paslaugų dalyvių, - ir viena, ir kita pateikiama garso įrašų formatu. Pirmasis - seksualinių fantazijų tematikos, bet supoetintas, metaforizuotas dainuojamasis libretas nuskamba komiškai. Antrasis - jam kontrastingas: tikrųjų traviatų žodiniai pasakojimai čia itin atviri, detalūs ir tiesmuki. Bet pats faktas, jog sekso pirkimo ir pardavimo veikla egzistuoja mūsų visuomenėje, kad šiais (ir visais) laikais jos būta pačių įvairiausių formų, kad tiek tokių paslaugų ieškotojai, tiek ir teikėjai turi beribių fantazijų, kad, kaip ir bet kokioje rinkoje, galima susirasti tai, ko tik norisi - nestebina ir nėmaž nesukelia „siaubėjimosi“. Šiandien būtų absurdiška ir veidmainiška (arba stulbinamai naivu) apsimetinėti, kad dalies traviatų nematome tiesiog gatvėse, baruose ar ignoruoti jų būtį, kad ir telegeniškai papudruotą, kartas nuo karto šmėkštelint ir elementariausiose gyvenimo būdo laidose, kiekvienų namų TV ekranuose. Todėl stebina ne istorijos apie sekso paslaugų teikimo specifiką, meniu, kainoraštį ar klientų pageidavimus, nestebina ir tai, kad dažniausiai į tokį amatą pastūmėja labai sudėtinga ir skaudi priešistorė (artimųjų nemeilė, nuolatinis nepriteklius, žema savivertė, įvairios priklausomybės, ypač narkotikams, verčiančios visais būdais prasimanyti pinigų ir kt.), o patys žmonės, kurie jomis dalijasi. KAIP jie dalijasi.
Neužsiimsiu man nepriklausančiu psichoanalitikės vaidmeniu ir nemėginsiu ne tik „iškoduoti“, bet ir spėlioti, kodėl sekso paslaugas teikianti mergina šitaip pajuokia klientą, tyčiojasi iš jo žodžių ir demonstratyviai mėgaujasi sau prisiskirta pranašumo pozicija, čia pat neslėpdama, kad „faina, kai galima prisidurti šimtinę“. Arba štai vyro-masažisto, teikiančio relaksacijos paslaugas pagal pageidavimą (taip pat ir su laiminga pabaiga) normalaus seksistinio pasaulio filosofija: „normaliame pasaulyje vyrai gauna daugiau už moteris, o čia ji [kolegė] ima 100, o aš 50 eurų“. Tai tik du portretai iš kūrinyje pristatytų šešių pašnekovų ir, regis, dokumentinė medžiaga buvo sumontuota etiškai - „Traviatų“ kūrėjai specialiai nesiekia sukelti nei žiūrovų juoko, nei pasipiktinimo. Juolab nekyla minčių, jog norėta kaip nors sukompromituoti šiam kūriniui savo istorijas suteikusius herojus, atvirkščiai - išliko įspūdis, kad kūrinio erdvėje pašnekovų istorijų epizodai gana nuosekliai perteikti taip, kaip ir buvo papasakoti, žinoma, įvertinant tai, kad pasakojantieji išsyk žinojo kalbą „viešam reikalui“. Vis dėlto įdomu, kaip iš tiesų buvo renkama (visiems pašnekovams užduoti vienodi klausimai, ar apskritai atsakymai buvo režisuoti klausimais, o gal leista kalbėti laisvai?) ir montuojama dokumentinių pasakojimų medžiaga, kokiais kriterijais vadovavosi kūrėjai? Tikėtina, kad šį tą scenai teko ir cenzūruoti, tad nesužinosime, ir kokia dalis pasakojimų liko už kadro ar „tarp eilučių“. Galų gale ar visų kalbintųjų balsai apskritai pasiekė sceną?
Kadangi kūrinys daugiausia atveria dokumentines istorijas, girdime tikrus tikrų traviatų balsus bei į šiuos siužetus taip pat iš garso įrašo terpiasi operinis belkantinis Pono ir Ponios duo - šioji opera labiausiai primena garso spektaklį. Ir Maximiliano Oprishkos muzika čia dvilypė: diagetinė, tarsi garso takelis dokumentikai, kurį scenoje atlieka violončelininkų ansamblis „Cello Club“, o operistus (tenoro Edgaro Davidovičiaus ir mecosoprano Noros Petročenko balsai) čelės palydi jau kaip akompanimentas. Garso spektaklio specifika šiam kūriniui leistų lygiai taip pat, o gal ir dar paveikiau nuskambėti salės tamsoje (tiesa, taip dokumentiką jau pirma pateikė Kamilė Gudmonaitė spektaklyje „Sapnavau sapnavau“) ar sceną atiduodant vien muzikantams. Nes toji daugiau kaip valandą trukusi sceninė merginos-kaukės-kūno pantomima niekaip nepaveikė kūrinio percepcijos.
Ši Areimos ir Oprishkos „Traviatų“ versija - tikėjausi, kad taip aistringai siekiant paneigti verdiškosios „Traviatos“ saloninių pastatymų kanoną (su kuriuo iš tiesų neturi nieko bendro), bent jau įmaknos žemėtais batais į mūsų fasadines, kultūringas „vidines svetaines“. Privers išgirsti istorijas, kurių nenorime girdėti, - gal net paskatins šį tą permąstyti. Gali būti, kad kažkam ir sujudino tai, kas galbūt metų metais tūnojo sušluota po kilimu (tiems, kuriems iš tiesų būta ko slėpti). Ir štai klasikinėje operoje dabar, finale, būtų jau pats laikas moralui arba herojaus mirčiai. Laimė, „Traviatose“ dominavo dokumentika, tad čia nebus mirties nei moralo, tik pastebėjimas, kad požiūrį į kitus nulemia ne vien KUO gyvena ir KĄ pasakoja žmonės, bet ir KAIP jie tai daro.
-----
Rima JŪRAITĖ
[1] Berašant šią apžvalgą, NOA festivalio prodiuserė Ana Ablamonova padėjo atskleisti aromatų „detektyvą“: vis dėlto tai buvo ne kūrinio specialusis efektas, o sceninės mašinos, skirtos pažeme leisti dūmus, pašalinis poveikis.
[2] Hardcore (hardkoras) - turi daugybę įvairių reikšmių, kurios priklauso nuo konteksto. Čia vartojama šiomis reikšmėmis: sunkiasvoris ir atviras.
