Baigiamieji NDA’08 štrichai
Šiųmetei „Naujosios dramos akcijai“ tema „Dekalogas: dabar“ užbaigti Audronis Liuga pasirinko dvi pavardes – lenkų dramaturgės Dorotos Masłowskos (g. 1983) ir vokiečių režisieriaus bei dramaturgo Armino Petraso (g. 1964). Galbūt artimesni lenkų ir vokiečių kultūrai specialistai jas žino, tačiau man abi buvo naujos ir intrigavo. Tiek Masłowska, kaip autorė, Lenkijoje vertinama už virtuozišką kalbos vartojimą ir jos „šnekamąjį“ autentiškumą, tiek ir Petrasas, kaip režisierius, pastatęs ją Maksimo Gorkio teatre Berlyne, be to, kaip dramaturgas, pasirašinėjantis Fritzo Katerio pseudonimu.
Tiesą pasakius, abu vakarai nuvylė – toks seklus ir kartu toks įprastas pjesės skaitymo ir spektaklio metu atsivėrė abiejų kūrėjų pasaulis. Galbūt todėl, kad Agniaus Jankevičiaus parengtas Katerio „Heaven“ nepasirodė įdomus nei režisieriui, nei lietuvių aktoriams, o Petraso režisuota Masłowskos „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ nesiskyrė nuo bet kurios kitos šiuolaikinės pjesės.
Drįsčiau sakyti, kad dauguma vokiečių režisierių turi unikalią savybę – iš bet kokio literatūros kūrinio, ar jis būtų šiuolaikinio autoriaus, ar klasiko, jie sukuria įspūdingą, šiuolaikinėmis priemonėmis žaižaruojantį reginį. Genialusis Brechtas išmokė savo tautiečius kritiško žvilgsnio, ir todėl nekritiška (šiuo atveju retsykiais šokiruojanti, o retsykiais tiesiog pompastiška, demaskuojanti ir „dekonstruojanti“ ne tik tikrovę, bet ir pačią pjesę) režisūra čia, atrodo, neįsivaizduojama. Dar vokiečių teatras apsėstas „utopijų mirties“ ir postdraminio teatro manijos, kuri dažną statytoją tik ir skatina aktualiomis temomis maskuoti turinio tuštybę, o šiuolaikinėmis technologijomis – formos ir idėjos skurdumą. Tokiuose spektakliuose atpažįstami tipai vertingesni už gyvenimiškus charakterius, o manipuliavimas raiškos priemonėmis prilygsta meniniam individualumui.
Atrodytų, Petraso, Rytų Berlyno „vaiko“, spektakliui pagal Masłowską būdingi tiek vokiško teatro privalumai, tiek trūkumai. Masłowskos pjesę režisierius paverčia kompaktiška parabole – joje lengvai sugyvena iš dalies metaforizuotas ir iš dalies sutirštintas natūralizmas, aktoriai be vargo susidoroja tiek su teksto variacijomis, tiek su žaibiška situacijų bei nuotaikų kaita. Du jaunuoliai – televizijos aktorius ir nėščia bedarbė – po siautulingo vakarėlio keliauja Lenkijos provincijos miesteliais į Varšuvą, tačiau sumanyta kaip pokštas kelionė virsta tragedija. Sustabdytas pavėžėti vyras rumunais apsimetusius jaunuolius apvagia ir pagaliau pabėga, kavinaitės savininkės neleidžia paskambinti, sutikusi pavėžėti moteris miršta, netikėtai rasta pašiūrė sukelia sąmyšį, nėščia mergina pasikaria ir pan., – tarsi lenkiška Boni ir Klaido istorija, kurios peripetijas Masłowska pritaiko vietos realijoms.
Penki Petraso spektaklio veikėjai demonstruoja abstrahuotas, tipiškas savybes, būdingas jų socialiniam ir intelektiniam statusui, pabrėžtas vienareikšmiškais kostiumais, grimu ir elgesio maniera. Aktoriai keičia „personažus“ kaip pirštines – užtenka kitų drabužių, kitos intonacijos, ir prieš akis – naujas veikėjas, neapsunkintas „biografijos šleifu“, nes tiek jiems, tiek ir režisieriui svarbiausias pats šių skirtingų veikėjų susidūrimo tai vienoje, tai kitoje situacijoje faktas.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Toks aktorių šokčiojimas iš situacijos į situaciją, nuo veikėjo prie veikėjo artimas brechtiškai tradicijai, ir gali patikėti, kad „momentinė vaidyba“ jiems įaugusi į kraują – akimirksniu įšokę į naują emociškai ekstremalią situaciją, jie išspaudžia ir maksimalią prasmę. Tačiau vargu ar vien situacijų paviršiais Bregovičiaus muzikos ritmu nušuoliavusio Petraso spektaklis gali supažindinti su Masłowskos pjese, pristatyti jos kalbą ar „autentiškus“ patyrimus. Tai, kad šiuo atveju ne lenkų, o vokiečių aktoriai „apsimeta“ rumunais, vaizduodami tai lenkų provincijos pamišėlius, tai Varšuvos jaunuolius, sugeba akcentuoti slegiančios vienatvės, susvetimėjimo, ore tvyrančio pavojaus ir beviltiškumo temas, – ir režisieriaus, ir aktorių nuopelnas. Antra vertus, kad spektaklis stokoja ne tik loginių dviejų jaunuolių dramatiškos klajonės istorijos jungčių, bet yra gausus stereotipų, įstringa dialogų ir vaidybinių epizodų, kurių negelbsti įtaigūs kadrai ar vaizdingos projekcijos, nuotrupose, kad netrukus pats Masłowskos tekstas darosi nuobodus ir įkyrus, – tai jau priekaištai režisieriui. Dirbančiam, sprendžiant pagal šį vienintelį matytą spektaklį, gana racionaliai ir pragmatiškai, ir pagal visas šiandienio teatro taisykles: dozuojančiam ironiją ir dramiškumą, lyriką ir plakatiškumą, neužmirštančiam nuogo kūno ir kraujo dėmių. Ir, regis, todėl pasiekiančiam atvirkštinio rezultato – paveikesni ir tikresni čia yra ne gyvi aktoriai ir tekstas, bet negyva spektaklio materija – įdubusios medinės scenos grindys su pasvirusiu miniatiūriniu namuku, ekrane pasirodantis apsnigto kelio tolis, slystantis vonios pasieniu merginos kūnas kraujo klane ar važiuojančių troleibusu žmonių veidai. Tie filmuoti gyvenimo kadrai yra kaip šiurkšti ir „dokumentiška“ tikrovė, kurią teatras ir šiuolaikinė drama nuskurdino savo margais pavidalais.
Dar prieš dešimtmetį, regis, buvo galima tikėtis originalios, unikalios šiuolaikinės pjesės sceninės traktuotės. Kiekvienas tekstas atrodė kaip individuali autoriaus ištarmė, reikalinga savitos spektaklio intonacijos. Tekstams gausėjant, jiems artėjant prie kasdienybės problematikos, ėmė formuotis ir jų statymo metodas. Be kliūčių kertantis sienas, lengvai pritaikomas bet kokiai socialinei tikrovei ir teatro tradicijai, ją sunorminantis ir subanalinantis. Neatsitiktinai, anot prancūzo Patrice’o Pavis, vietoj klasikinių kūrinių statymo stiliaus šiandien turime šiuolaikinės dramos statymo metodą, kanonizuojantį tam tikras priemones ir rizikuojantį numarinti režisūros meną. Nes šiandienis režisierius nebekuria sceninio pasaulio, prilygstančio ar konkuruojančio su tikrove – jis manipuliuoja idėjomis, kategorijomis ir ženklais, geriausiu atveju atlikdamas „repetitoriaus“, bet ne spektaklio autoriaus vaidmenį.
Žinoma, būtų per drąsu ir šiurkštu kaltinti Petrasą autorystės ir individualumo stoka. Pastatęs apie 50 įvairiausių dramos kūrinių, šis režisierius turbūt neatsitiktinai vadovauja Maksimo Gorkio teatrui, o matyti aktoriai galėtų puikiausiai susidoroti su bet kokiais vaidmenimis. Be to, kaip dramaturgas, Petrasas anaiptol nepanašus į save, stačiusį „Du vargšus rumunus...“ – skaitytas „Heaven“ išsiskiria teksto svarumu, daugiasluoksniškumu ir artėja prie vokiškosios lesedrama. Tiesa, lietuvių aktoriams ji pasirodė per sudėtinga ir stokojanti apčiuopiamos intrigos. Autoriaus pasažai nuo mitologinių ir literatūrinių palyginimų iki skirtingiausio amžiaus bei profesijų atstovų monologų ir dialogų, nesuradus tinkamos intonacijos, nesudėliojus prasminių teksto akcentų, skaitant suvienodėjo ir išskydo į nevaldomą žodžių srautą.
Šiųmetė „Naujosios dramos akcija“ man sukėlė dvejopų minčių. Ne vien apie gyvybišką dekalogo poreikį į pražūtį riedančiame pasaulyje, bet ir apie Teatro dekalogą, kuris neleistų sunykti aktorystės bei režisūros menui ir padėtų atsilaikyti prieš skirtingiausias tradicijas ir mokyklas unifikuojantį naujos dramos „mizanscenavimo“ metodą.
