Tekstai
Lietuvos nacionalinis dramos teatras po poros metų pertraukos vėl surengė lietuviškų pjesių konkursą „Versmė“. Naujosios dramos dienos, atvirtusios į „Versmę“, tapo ne tik konkursu, bet visų pirma dirbtuvėmis pradedantiesiems dramaturgams. Nors iš tiesų Lietuvoje beveik visus dramaturgus, išskyrus kelis senus vilkus, galima vadinti pradedančiaisiais. Net ir jaunus rašytojus mokęs Sigitas Parulskis prisipažino, kad pats dar nori mokytis.
Tie, kurie nelaimėjo pjesių idėjų konkurso (su nurodyta tema - mitas) ar teatras nepakvietė jų dalyvauti dirbtuvėse, apie mokymosi procesą „Versmėje“ galėjo sužinoti tik iš susitikimo su pjesių autoriais ir jų mokytojais Sigitu Parulskiu bei Piotru Gruszczyńskiu. Ir, žinoma, pašniukštinėję gandų. Pats procesas, kaip ganėtinai privatus ir intymus veiksmas, gali ir likti užkulisiuose, nors jo turinys būtų įdomus ne vienam teatro profesionalui, entuziastui ar net prašalaičiui, norinčiam pasiklausyti Lietuvoje populiaraus rašytojo ar impozantiško dramaturgo iš Lenkijos. Man pačiai, kaip rašančiai apie teatrą, dirbtuvių turinys atrodo pati įdomiausia „Versmės“ dalis. Vis dėlto, nebuvau palikta be nieko ir kaip žiūrovė. Teatras pasikvietė į keturių baigtų rašyti darbų skaitymus. O tai, kad likusių penkių dalyvių tekstai toliau rašomi, suteikia vilties, kad sulauksime ir tęsinio.
Skaitymai parodė, kaip skirtingai apie pasaulį galvoja jauni žmonės, norintys rašyti dramas, ir priminė apie kelis puikius aktorius, scenoje pastaruoju metu matomus ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Be to, susidarė įspūdis, kad šiuos jaunus autorius komisija atrinko, strategiškai galvodama apie kiek įmanoma platesnę auditoriją teatrui. Pjesės paaugliams, jauniems suaugusiesiems, moterims ir Lietuvos teatre itin retai sutinkamo absurdo mėgėjams galėtų būti tas repertuaro papildymas, kurio reikia ne vieno teatro žiūrovams (ypač gyvenantiems ne Vilniuje ar Kaune).
Tiek patys autoriai, tiek ir jų mokytojai supranta, kad tekstai dar tobulintini. Bet kartu ir nesunkiai galima išskirti perskaitytų dramų stiprybes. Iš keturių tekstų sklandžiausia kalbine raiška išsiskyrė Aleksandro Špilevojaus „Babelis“, įrodęs, kad autorius tikrai gali rašyti (ypač prozą). Belieka surasti savo siužetą bei personažus, kiek mažiau dairytis į mėgstamus autorius ir pasipuošti darbu. Augusto Sireikio „Aktų salė“ auginamos griūties aspektu pasirodė artima Špilevojaus tekstui ir nudžiugino, kad kažkas ėmėsi rašyti tekstą jaunesniesiems teatro žiūrovams. Tiesa, kol kas veiksmas yra nuspėjamas, o Prometėjas šiais laikais galėtų būti permąstomas kur kas įdomiau, nei per arogantišką, agresyvų, veidmainišką moksleivį. Galvodamas apie panašius tipus, pirmiausia prisimeni demaskuotojus, kurie, siekdami didesnio gėrio, nusižengė įstatymams ir dabar yra persekiojami, įkalinti ar slapstosi. Bet tai ne vienintelis būdas kalbėti apie Prometėją, o paauglių rodymas scenoje - ne vienintelis būdas kalbėti jaunimui.
Jevgenijos Karpikovos „Lilitos monologai“ pradžiugino kaip retai moterų moterims statomo spektaklio pažadas. Tačiau lietuvių kalba autorei nepasidavė lengvai ir tekstas liko neaiškus, su daugybe keistų eufemizmų ir retai vartojamų išsireiškimų. O turbūt didžiausia papasakotos istorijos silpnybė - kad neapsispręsta, ką vis dėlto pasakoti. Čia pynėsi feminizmas su meilės romanų turinį primenančiais pasakojimais ir liko neaišku, ar kalbama apie moterų emancipaciją, ar apie seksualinį išsilaisvinimą, ar gąsdinama pavojais, tykančiais moterų, kurios nusirišo namų šeimininkės prijuostę. Moteris moterims apie moteris gali pasakyti daug ir atvirai. Noriu, kad tai teatre vyktų. Ir ne tiek svarbu, ar „Lilitos monologai“ galiausiai virs manifestu, receptų knyga ar pasimetusios, skylančios asmenybės pagalbos šauksmu, nes visomis šiomis temomis teatre kalbėtis prasminga.
Iš keturių perskaitytų pjesių Virginijos Rimkaitės „Virimo temperatūra 5425“ atrodo labiausiai paruošta teatrui. Ne tik kiek nedrąsiai prasidedantis pasakojimas, bet ir jį skaitę aktoriai priminė Samuelio Becketto pjeses ir jų pastatymus (pavyzdžiui, beveik chrestomatinius Lietuvos teatre Rimo Tumino spektaklio „Belaukiant Godo“ Vladimirą ir Estragoną). Apskritai pjesė, nors ir lyginta su Franzo Kafkos tekstais, vis dėlto kur kas artimesnė absurdo dramaturgams, ypač Beckettui. Jų tekstuose veikėjai, atsidūrę keistoje aplinkoje, gali rinktis ir palaiko ar kuria keistus, absurdiškus tarpusavio santykius. Ir beveik visada renkasi tai, kas atrodo nelogiška. Arba apsimeta, kad nelogiškas jų pasaulis yra visiškai normalus. „Virimo temperatūroje 5425“ herojai taip pat renkasi: kentėti, tylėti, sublimuoti, su(si)naikinti. Ir tik vienintelis negalintis kalbėti ir galiausiai suvalgomas Sūnus atrodo atsidūręs pasaulyje, prie kurio kūrimo prisidėjo ne koks nors dievas, o Kafka.
Pretekstai
Keturi „Versmėje“ perskaityti tekstai vertė prisiminti, kad teatre už žodį svarbesnis veiksmas. Įdomius tekstus reikia skaityti, bet štai į teatrą einama ne tik todėl, kad norisi išgirsti scenografija ir kostiumais pagražintą pjesę. Tad pjesių rašymas yra žavingas pratimas, bet, kalbant apie teatro meną, nepakankamas.
Šia kryptini pasisuko ir diskusija apie parašytas ir dar rašomas šių metų „Versmės“ dalyvių pjeses. Rašyti, kaip kalbėjo Daiva Šabasevičienė ir Rolandas Rastauskas, galima, mokyti dramaturgijos galima, bet teatrui tai nieko nereikš, jei režisieriai tų parašytų dramų nestatys. O Lietuvoje jas stato retai. Ir nors artėja dvi Vido Bareikio premjeros pagal lietuvių autorių šiuolaikines pjeses, LNDT scenose praėjusį pavasarį ir šį rudenį jauni režisieriai dirbo su klasikiniais kūriniais, užsienio autorių tekstais ar prozos adaptacijomis. Ir tik labai retai, dažniausiai tų pačių „Versmių“ rėmuose, režisieriai imasi bendradarbiauti su dabar rašančiais dramaturgais.
Tai, deja, ne tik lietuviška bėda. Estijoje vyksta beveik tas pats. Baltijos šalių teatro festivalis, ką tik pasibaigęs Kaune, ne tik parodė lietuviškų spektaklių programą, bet ir pakvietė Lietuvos, Latvijos ir Estijos kritikus bei teatrų atstovus, visus norinčius miestiečius pasikalbėti apie savo teatrus ir nacionalinę dramaturgiją. Apgailestauti dėl nacionalinės dramaturgijos stokos ir režisierių baimės bendradarbiauti su jaunais rašytojais čia labiausiai teko lietuviams ir estams. O pasakoję apie šiuolaikines Rainio ir Apazijos interpretacijas, latviai kukliai šypsojosi: „artėja šimtmetis“. O tada pradėjo kalbėti apie jaunų dramaturgų darbus, dramaturgų, režisierių ir aktorių komandinį konkursą ir susidomėjimą dabartimi bei istorijos permąstymu naujuose tekstuose. Tų tekstų kūrimu ir pastatymais daugiausiai rūpinasi nepriklausomi teatrai. Net ir artėjančiuose latvių teatro apdovanojimuose originalios dramaturgijos nominacijoje yra penki stiprūs darbai. Ir jie nėra vieninteliai penki pastatyti per sezoną - komisijos nariai turėjo iš ko rinktis. Nors net ir Latvijoje pradedantiems žmonėms nėra lengva rašyti, jei neužsimezga bendradarbiavimas su režisieriumi.
Kalbėdami apie dramaturgiją ir teatrą, lietuviai, latviai ir estai beveik neužsiminė apie kritiką, ir jos (ne)galią keisti situaciją. Tačiau akivaizdu, kad kritikai Lietuvoje, kiek kitaip nei „Versmės“ diskusijoje papasakotoje lenkiškoje istorijoje, imasi ne palaikyti lietuvių autorių tekstų pastatymus, ne padėti megzti ryšius, bendradarbiauti ir būti išgirsti, o patys kurti dramaturgiją. Dažniausiai kurdami spektaklio dramaturgiją, ne pjeses rašydami. Bet ir tai intensyviausiai vyksta šokio srityje ir tik po gana sėkmingo Šokio informacijos centro projekto „Choreografai vs. kritikai“,- jo metu skatintas choreografų ir kritikų bendradarbiavimas kuriant spektaklius tęsiasi projektui pasibaigus.
Tačiau nepaisant skystokų LNDT, pačių dramaturgų, Kultūros ministerijos ar Muzikos ir teatro akademijos pastangų, pjesės Lietuvoje rašomos ir spektaklių dramaturgija kuriama „savaime“: autoriai naudoja žinias, įgytas studijuojant kitus dalykus, ruošiasi savarankiškai ir mokosi iš praktikos. Gaila, nes nemažiau nei tekstų teatrui mums reikia ir istorijų, pasakojamų teatrinėmis priemonėmis, veiksmo. Tai ilgą laiką buvo režisierių darbas ir privilegija, tačiau, teatro praktikai tolstant nuo modernistinio režisieriaus teatro, regis, reikia pripažinti, kad vienas nebūtinai genialus žmogus visko pats gali nesužiūrėti. Gali nepamatyti, kurie tekstai ir vaizdai dera ar prieštarauja vieni kitiems, kodėl taip yra ir kokias istorijas tai pasakoja. O neretai, ypač jaunų kūrėjų darbuose, būtent taip scenoje pasakojami dalykai glumina, išduodami, kad kūrėjai arba kažko nesusitarė, nesuprato arba negalėjo apsispręsti, ką iš tikrųjų nori papasakoti. Prisipažinus, kad teatras pasikeitė, galbūt dabartiniams jo kūrėjams būtų sveika atsisukti į tai, kas vyksta dabar, įsivardinti savo požiūrį bei vertybes ir čiupti į kūrybines komandas rašančius, mąstančius, tyrinėjančius žmones. Juk teatras, galų gale, - kolektyvinis menas.
