Šiuolaikinio šokio festivalio dalyviu šiemet tapo ir Lietuvos rusų dramos teatras. Tai todėl, kad teatro repertuare atsirado judesio spektaklis „Romeo ir Džuljeta". Trečiadienį „Naujojo Baltijos šokio" publika pamatė šį vengrų choreografo, režisieriaus ir pedagogo Peterio Uray darbą. „Romeo ir Džuljetos" atlikėjai - didelė kompanija: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiai, rengiami Rusų dramos teatrui, Rusų dramos teatro aktoriai Valentinas Krulikovskis ir Valentinas Novopolskis, Mažojo teatro aktorius Leonardas Pobedonoscevas, studijos „Aglija" nariai. Scenografiją kūrė Marijus Jacovskis, kostiumus - Aleksandra Jacovskytė. Antras spektaklis - Estijos teatro „Fine 5" "Menų spaustuvėje" parodyta „Mandala".
Po festivalio antrojo vakaro programos tęsiame pokalbį su Ingrida Gerbutavičiūte, šiuolaikinio šokio kritike ir dėstytoja.
- Ką mes matėme? Kokį žanrą? - pasitikslinau po „Romeo ir Džuljetos".
- Kalbant apie šokį, žanrą nustatyti sunku, nes pats šokis yra lankstus ir žanrai, susiję su šokiu, yra lankstūs. Šokis nedėlioja ko nors į stalčiukus. Ten viskas susipina.
P. Uray „Romeo ir Džuljetoje" buvo visko: ir šokio teatro, nors grynu šokio teatru to nepavadinsi; nepavadinsi ir gryno šokio spektakliu, nes matėme daug aktorystės, pantomimos. Matėme įvairių žanrų mišinį. Buvo ir šiuolaikinio šokio elementų, daug kontaktinės improvizacijos.
- Iššifruokime šitą terminą - kontaktinė improvizacija.
- Vieno kūno svoris padeda kitam kūnui judėti. Jie vartaliojosi, merginas švysčiojo per galvą, aplink kūną vieni kitų nepaleisdami. Begalės kombinacijų. Čia net ne grynoji kontaktinė improvizacija, o greičiau partnerystė.
Iš pradžių žiūrėjau ir galvojau: gražu, gražu, gražu. Spektaklis kilo. Paskui buvo per daug tos intensyvios kontaktinės partnerystės, tuo persisotini ir spektaklio linija krinta žemyn. P. Uray - labai geras tų dalykų dėstytojas, bet spektaklio choreografijai perteklius ne į naudą.
- Bet juk tai darbas su studentais - jie turėjo „paruošti pamokas". Čia jau ne apie žiūrovus ir spektaklio linijas galvota,o apie būsimų artistų ugdymą, manyčiau.
- Tada įvardykime taip: jeigu „Romeo ir Džuljetą" žiūrime kaip teatro ir šokio mišinį, sukurtą pedagogo, perteikiančio kontaktinės improvizacijos, partnerystės žinias būsimiems artistams, tai šitas spektaklis yra geras. Be to, jį atlieka ne šokėjai, o aktoriai, ir dar pradedantys. Turint tai galvoje, būtina pasakyti, kad jie juda labai gerai. Tiesiog super.
- Vadinasi, vertinant „Romeo ir Džuljetą" irgi susipina daug kriterijų?
-„Romeo ir Džiuljeta" - kaip Lietuvos šiuolaikinio šokio veidrodis. Labai teatrališkas, labai daug jausmų, patetikos. Ir tai ne grynas šiuolaikinis šokis, o suteatrintas. Tai tradicija. Lietuvių teatras labai stiprus, logiška, kad jis daro įtaką ir šiuolaikiniam šokiui.
Scenografija irgi labai „choreografiška": vėl kėdės, vėl stalai... Nėra turbūt nė vieno choreografo, kuris neišbandė kėdžių ir stalų galimybių. Labai funkcionalūs daiktai, su jais galima padaryti bet ką. Šokio kritikas Helmutas Šabasevičius yra kadaise atsidusęs po vieno iš šokio spektaklių: o, ne - ir vėl scenoje kėdės, ir kas gi tiems „šiuolaikistams" darosi?
Panašiai ir aš maniau, kai prasidėjo „Romeo ir Džuljeta": ooo, vėl kėdės ir stalai... Bet paskui įsitikinau, kad jie labai gerai panaudoti, tai nebuvo tuščios detalės, jos darė poveikį.
- Kadangi „Romeo ir Džuljetos" istoriją žinome, žiūrėdami spektakli stebime, kaip ji įkūnyta, kaip pasakojama. Ir visada, kai žiūri klasiką, ieškai: ar čia režisieriaus sufantazuota iliustracija, ar čia interpretacija, t.y. režisieriaus sukurta istorija. Koks variantas P. Uray „Romeo ir Džuljetoje"?
- Mano manymu - iliustracija. Labai gražuoliška, su fantazijų nėriniais. Čia gal tiems žiūrovams, kuriems šokyje reikia libreto. Tiems, kuriems baugu eiti į grynojo šiuolaikinio šokio spektaklius, labai rekomenduočiau Rusų dramos teatro „Romeo ir Džuljetą".
- Kad pasisotintų ir persisotintų libretu?
- O tada žygiuotų toliau - į šokio spektaklius.
- Kaip jums atrodė estų „Fine 5" spektaklis „Mandala"? Ar estai pateisino šiuolaikinio šokio dinozaurų pravardę?
- O, taip. Nusivyliau jais. Jų „Mandala", sukurta 2012 metais, atrodo kaip visiška seniena. Kol šoko keturi vyrukai su sijonais, buvo labai nuobodu. Antrą spektaklio pusę dvi merginos smėliu piešė mandalą, rato viduje šoko - ten jau įdomiau, jau, atrodė, spektaklyje atsiranda meditacijos. Finale - neblogas duetas.
Bendras spektaklio vaizdas - nuobodi seniena. Atrodo, kaip trupė susikūrė 1994 metais, taip ir liko tame dešimtmetyje. Anuo metu „Fine 5" estetika sulaukė didelės sėkmės, iki šiol jie tuo pačiu ir laikosi.
- Kokiais žodžiais apibūdintume praėjusio šimtmečio šokio estetiką? Iš ko ją atpažintume?
- Geras klausimas... Ėjimas ratu, įtampa auga, bendras grupinis vaizdas, tada po du... Toks jausmas, kad viskas seniai pažįstama, tūkstantį kartų matyta.
- Nebeveikia? Nudilo? Vadinasi, nepatyrusios lietuvių trupės šokis buvo įdomesnis už patyrusių estų?
- Na taip. Jei lyginame abu spektaklius, nusveria šokantys Lietuvos aktoriai.
