„Naujasis Baltijos šokis 2020“: spektakliai-filmai kaip ideali scenos menų ekraninė forma

2020-12-21 menufaktura.lt
Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, menotyrininkė, šokio kritikė Silvija Čižaitė-Rudokienė, menininkė Greta Grinevičiūtė, teatrologė Ugnė Kačkauskaitė ir teatro bei kino kritikė Laura Šimkutė. Fotokoliažas iš asmeninio archyvo nuotraukų
Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, menotyrininkė, šokio kritikė Silvija Čižaitė-Rudokienė, menininkė Greta Grinevičiūtė, teatrologė Ugnė Kačkauskaitė ir teatro bei kino kritikė Laura Šimkutė. Fotokoliažas iš asmeninio archyvo nuotraukų

aA

Gegužės mėnesį turėjęs įvykti tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ (NBŠ) buvo nukeltas į lapkričio pabaigą, tačiau blogėjanti epidemiologinė situacija privertė organizatorius dar kartą keisti planus. Įdomiausius ir žymiausius užsienio šalių ir Lietuvos šiuolaikinio šokio autorių darbus pristatantis bei „šokio Kalėdomis“ kūrėjų bendruomenės tituluotas festivalis šiemet pakeitė formatą ir buvo perkeltas į interneto platformas bei LRT PLIUS televiziją.

Programoje pristatyti trys užsienio meistrų darbai. Tai - Akramo Khano spektaklis „Žizel“ ir du šokio filmai: Yoanno Bourgeois „Didieji vaiduokliai“ ir Hofesho Shechterio „Klounai“. Greta pristatyta kaip niekada iki šiol gausi lietuvių kūrėjų programa - net aštuoni šokio filmai: Vilmos Pitrinaitės „Somaholidays“, Trécy´o Afonso ir Mathilde Monfreux režisuotas „Po oda“, Mariaus Paplausko „Tankynė“, Dovilės Petkūnaitės „Dirbtinis“, Erikos Vizbaraitės „MA 108“, Airidos Gudaitės, Lauryno Žakevičiaus ir Laurynos Liepaitės bendras darbas „Žaidimas baigtas“, menininkės Sakurako Kiote (Japonijoje) filmuotas „Sakura Dream (In the Realm of Spirits)“ ir Lietuvos scenoje seniai matytos Raimondos Gudavičiūtės filmas „M(e)&M(other)“.

Didžiąją programos dalį galima pamatyti LRT mediatekoje ir „Naujojo Baltijos šokio“ bei 15min.lt interneto svetainėse, iki gruodžio 30 dienos. Tad šįkart apie festivalį kalbamės neįprastai anksti - jam dar nepasibaigus. Galbūt tai taps akstinu peržiūrėti filmus iki šiol jų nemačiusiems, galbūt padės išsirinkti, jeigu neturite laiko ar noro žiūrėti visą programą.

Apie 2020-ųjų metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ progamą nuotoliniu būdu kalbamės su menotyrininke, šokio kritike Silvija Čižaite-Rudokiene, menininke Greta Grinevičiūte, teatrologe Ugne Kačkauskaite ir teatro ir kino kritike Laura Šimkute. Pokalbį moderuoja scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

-----

Tinklalaidės įrašą remia Lietuvos kultūros taryba

Twine: Be a better creative

Komentarai
  • Mūsų gyvenimas scenoje

    Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!

  • Apie meilę ir muziką

    Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.

  • Iš bloknoto (54)

    Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.

  • Laudacijos „Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatams

    Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.

  • Sezono pusiaukelė

    Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?

  • Ceremonija bėgte

    Nominacijų sąrašai tampa kompasu. Kad ir ką parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?

  • Pažvelgti į akis Dionisui

    Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save? Nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIV)

    Krystiano Lupos teatras [net iš nufilmuoto spektaklio – vaizdo įrašo „Slėptuvė“] suteikia malonumą lukštenti intelektualias veikėjų pokalbių nuorodas ir sekti subtilius jų santykių bei jausmų niuansus.