Kodėl šiandien, kaip ir XVII amžiaus pradžios Italijoje, kai gimė operos žanras, publika vis dar masiškai traukia į operos teatrus? O daugumos spektaklių salės beveik visados perpildytos - nesvarbu, ar jie vyktų Sankt Peterburgo Marijos teatre, Milano „La Scala", Niujorko „Metropolitan", ar Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Net jeigu operos pastatymai nėra vien tik pramoga.
Veiksnių čia, be abejonės, daug, ir tikriausiai kiekvienas operomanas turi savų argumentų: neretai spektaklio vertę žiūrovas matuoja solistais-žvaigždėmis (nes šiame žanre vis dar įsišaknijusi XIX a. benefisų tradicija); turbūt nė kiek ne mažiau masina ir melodijų, išlaikiusių šimtmečių egzaminą, magija. O galbūt pasirinkimą lankytis tam tikrame operos teatre nulemia jo repertuaro įvairiapusiškumas, leidžiantis žiūrovui patirti ir žanro tradiciją, ir novacijas.
Tad vis dėlto: kiek visi šie kriterijai (ir daugelis kitų) turėtų atsispindėti Nacionalinio operos teatro repertuare? Kokia šiandien, ekonominio nuosmukio metu, yra teatro misija - ir ar apskritai, net ir sunkmečiu, misija gali kisti? Kokiomis vertybėmis turėtų būti vadovaujamasi, kad Nacionalinis operos teatras nesugrįžtų į XVII a. rūmų teatro tradicijas, kai į operą buvo žvelgiama tik kaip į lengvą pramogą, atspindinčią rūmų valdovo skonį?
Romantizmas plius koncertai
Paklausta apie esminius Nepriklausomybės 20-mečio pokyčius Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare, įdėmiai mūsų šalies operinį gyvenimą sekanti muzikologė Jūratė Katinaitė prisimena, kad Nepriklausomybės pradžioje iš sovietmečio paveldėtas repertuaras toli gražu nebuvo įvairiapusis. Jame vyravo italų romantikų, daugiausia Giuseppe´s Verdi kūryba ir keletas rusiškų operų, tačiau reikšmingas repertuaro privalumas buvo tai, kad spektakliai rodyti beveik kasdien ir jų būta daug. „Žinoma, tuomet nebuvo nei tokios teatro vadybos, nei tokių gerų bilietų pardavimo rezultatų kaip dabar, bet spektaklių netrūko, o per paskutinį laikotarpį - Gintauto Kėvišo gadynę - daugelio senesnių pastatymų tiesiog atsisakyta, nors premjerų kasmet mažėja", - prisimena Katinaitė.
Muzikologė įsitikinusi, kad kai kurie senieji spektakliai privalo išlikti repertuare ilgiau ir kartkartėmis turėtų būti rodomi kaip etapiniai lietuvių operos teatro istorijos pastatymai. „Pavyzdžiui, „Don Karlas" - pastatymas nėra ypač genialus, kaip ir daugelis ano meto kostiuminių dramų, bet jame buvo Liudo Truikio dekoracijos. Be to, opera labai populiari, todėl nesuprantu, kodėl ją nukišo į pogrindį. Antai Vienos valstybinė opera (Wiener Staatsoper) iki šiol rodo 1972 m. Boleslawo Barlogo pastatytą Richardo Strausso „Salomėją" kaip Vienos dvasią ir Gustavo Klimto estetiką perteikiantį pastatymą", - teigia muzikologė.
Šį sezoną LNOBT repertuare skelbia 20 baletų ir 17 muzikinių spektaklių pavadinimus. Pastarųjų absoliuti dauguma - Romantizmo epochos kūriniai, be to, dažniausia tai itin populiarios, anksčiau ne kartą Lietuvoje statytos operos. Įvairovės repertuare pasigendantis jaunosios kartos kompozitorius ir dainininkas Jonas Sakalauskas pastebi, kad LNOBT repertuaro formavimo tendencijos iš esmės labai panašios į kitų Vidurio ir Rytų Europos operos teatrų. „Statyti tiktai pačią populiariausią, tradiciškiausią produkciją, kuri beveik garantuoja spektaklio sėkmę, tiksliau, lankomumą, - daugiau ar mažiau tokiu principu vadovaujasi visi šio regiono operos teatrai. Kita vertus, pats operos žanras stipriai sukaustytas tradicijų, todėl ir operos kultūra daugelyje kraštų taip pat vis dar stagnacinė, neatvira. Tad iš dalies galima pateisinti, kodėl tokia situacija susiklostė tik visai neseniai Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje", - operos repertuaro vienpusiškumo prielaidas įvardija Sakalauskas.
„Repertuaro kryptis yra pakankamai įvairiapusė: be tradiciškai mūsų publikos mėgstamų spektaklių, atsirado ir Richardo Wagnerio, ir Richardo Strausso kūrinių", - su Sakalausko požiūriu linkęs nesutikti LNOBT Muzikos vadovas, dirigentas Robertas Šervenikas. Panašiai repertuarą vertina ir muzikologė, LNOBT Meno tarybos narė Živilė Ramoškaitė: „Operos repertuaro kryptis gera, atsirado tikrai daug naujų dalykų. Kviečiami užsienio režisieriai, be to, teatre padaugėjo koncertų - tegul jie ir brangūs, tačiau didžioji dauguma pasaulio operos teatrų repertuare jų turi". Pastaraisiais sezonais teatras galėjo pasigirti įspūdingais pasaulinio garso orkestrų ir solistų pasirodymais: žiūrovai turėjo išties unikalią galimybę pasiklausyti Niujorko filharmonijos orkestro, Pitsburgo simfoninio ar Sankt Peterburgo Marijos teatro simfoninio orkestro, diriguojamo paties maestro Valerijaus Gergijevo; taip pat ir smuikininkės Anne-Sophie Mutter ar pianisto Jevgenijaus Kissino. Kita vertus, tai tik vienkartiniai pasirodymai, paįvairinantys teatro sezono programą, bet nepapildantys jo repertuaro. „Gastroliuojančių garsių kolektyvų pasirodymai neturėtų būti teatro veiklos rodiklis - ne tokią užduotį teatrui patikėjo valstybė. Verčiau būtų ieškoma papildomo finansavimo naujiems pastatymams, kurie yra tiesioginė teatro priedermė", - mano Jūratė Katinaitė.
 |
| Jūratė Katinaitė: "„Pasija pagal Joną“ - pats didžiausias šviesulys LNOBT repertuare." |
Meninė kokybė ar lankomumas?
Teatro nuostatuose kaip veiklos tikslai įvardijami siekis kurti ir plėtoti nacionalinio muzikinio scenos meno tradicijas, pristatyti šiuolaikinio muzikinio teatro ir pasaulio muzikines kultūros vertybes, taip pat ir ugdyti, formuoti bei tenkinti visuomenės poreikį profesionaliajam muzikinio teatro scenos menui. Visgi kiek iš tiesų pavyksta LNOBT repertuare išlaikyti balansą - suderinti nacionalinio teatro misiją pristatyti aukščiausio meninio lygio spektaklius ir kartu patenkinti žiūrovų poreikius?
Vadovaujant Gintautui Kėvišui, Operos ir baleto teatre pasiekta svarių laimėjimų mėginant pritraukti žiūrovus - 2002 m. vidutiniškai salės tebuvo užpildyta 67%, o 2010-aisiais, besitęsiančio ekonominio nuosmukio metais, teatras galėjo pasigirti net 96% siekiančiu žiūrovų lankomumu. LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai Laima Vilimienė, svarstant teatro repertuaro klausimus save dar vadinanti „žiūrovų advokate", teigia, kad spektaklių lankomumo kriterijus svarbus, kaip svarbi ir meninė pastatymų kokybė, - tačiau „nereaguoti į žiūrovų domesį būtų pražūtinga".
Kita vertus, nors baleto spektaklių LNOBT rodoma gerokai dažniau ir daugiau negu operos, o praėjusio sezono lankomiausių spektaklių dešimtuke figūruoja vos vienas operos spektaklis (ir tas - premjerinis „Otelas"), tačiau repertuaro disproporcija, prieš dešimtmetį akivaizdžiai buvusi baleto naudai, šiandien jau sumažėjo. „Baletas - tai publikos favoritas. Prireikė maždaug penkerių metų, kad repertuare atsiradę stiprūs operos pastatymai sugrąžintų publiką į šio žanro spektaklius", - pokyčius įvardija Vilimienė. Su teatro rinkodaros atstove sutinka ir Jūratė Katinaitė: „Dabartinė teatro vadovybė operą vertina, į ją investuoja daugiau nei į baletą ir apskritai operą traktuoja kaip prestižinį žanrą. Bet baletas populiaresnis tarp žiūrovų, todėl suveikia „kasinis" interesas, ir baleto rodoma daugiau".
LNOBT repertuare nesunku pastebėti akivaizdžiai dominuojančius tam tikrus spektaklius - tai patys populiariausi baletai, tarp kurių yra ir tokių, kurie rodomi antrąjį ar net trečiąjį šimtą kartų, bei operetės ir operos („Carmen", „Traviata", „Otelas", „Vienos kraujas"), įsitaisiusios ir dažniausiai pasaulyje statomų operų topuose. „Yra įvairių laikotarpių, kada tinkama rodyti tam tikrus kūrinius. Gruodį-sausį pas mus ištisa „spragtukiada" ir operetės, bet to reikia žiūrovui, ir dėliojant repertuarą į tai atsižvelgiama", - taip sezoninę repertuaro politiką motyvuoja Laima Vilimienė.
„Publika balsuoja bilietais"
Muzikologė ir teatro Meno tarybos narė Živilė Ramoškaitė įsitikinusi, kad privalo išlikti nuolatinė įtampa tarp to, kas siūloma publikai, ir to, ko publika nori: „Jeigu publika atmeta spektaklį, tai teatras turi sutikti su publika. Operos menas - ne masinė kultūra, ir publikos reikia paisyti: vis dėlto jie balsuoja savo pinigais ir bilietais".
Šiuo atveju galima polemizuoti dėl to, ar žiūrovų lankomumo kriterijus turėtų būti toks reikšmingas formuojant repertuarą tuomet, kai pirminis tikslas - pritraukti žiūrovus - sėkmingai pasiektas ir beveik visi spektakliai anšlaginiai. „Labai gerai, jeigu žmonės perka bilietus, - tai įrodo, kad teatro vadyba puiki. Bet dabar, kai jau pasiektas toks rinkodaros lygis, visa tai būtų galima išnaudoti prasmingesniems ir nacionalinę teatro misiją labiau atitinkantiems dalykams - prestižinio, lankomo teatro įvaizdį pasitelkti švietėjiškiems tikslams. Visiškai nemanau, kad tai - utopija", - tikina Jūratė Katinaitė. Muzikologei antrina ir Jonas Sakalauskas: „Gerai, kad sukurtas vadybinis mechanizmas ir salė nuolat pilna žiūrovų, bet privalu išlaikyti balansą. „Domino" teatras surenka 100% žiūrovų sales (ir nesakau, kad ten spektakliai blogi ar kad tokių apskritai nereikia), bet tuomet kokia prasmė valstybei remti operą, jeigu repertuare daugiausia komerciniai spektakliai?". Komentuodamas dabartines repertuaro tendencijas, Sakalauskas taip pat nestokoja kritikos: „Repertuarą pavadinčiau tradiciškai orientuotu į komerciją su keliais „lyriniais" nukrypimais. Įdomiems sprendimams čia vietos nėra. Nenoriu nieko kaltinti, nes taip yra visuose Lietuvos teatruose. Kita vertus, Nacionalinis dramos teatras jau bando diegti naują repertuaro politiką. Galbūt jo pavyzdžiu paseks ir Operos teatras".
Kaip į svarbiausią repertuaro formavimo kriterijų Katinaitė ir Sakalauskas siūlo atsigręžti į nacionalinę teatro misiją pačia plačiausia prasme: kad LNOBT taptų fundamentalia erdve skleistis mūsų šalies atlikėjams ir statytojams. Sakalauskas įsitikinęs, kad šiandien, prabėgus daugiau nei 90 metų nuo Operos teatro atsiradimo Lietuvoje, „Traviatos" spektaklio ir miesto centre esančio teatro pastato kaip prestižinio valstybės įvaizdžio atributo jau nebeužtenka: „Šiais laikais geras teatro vadovas ne tas, kuris siūlo statyti „Traviatą" ir „Spragtuką", o tas, kuris sugeba į repertuarą įtraukti nacionalinį veikalą, privilioti į jį publikos ir sukurti iš to tradiciją". Polinkis, o kartu ir finansinis teatro poreikis šiandien visais įmanomais būdais kuo labiau užpildyti salę panašus į vienadienį, laikiną, bet kartu ir pavojingai užsitęsusį gelbėjimosi planą. „Labiausiai dėmesio stinga nacionaliniams režisieriams ir atlikėjams. Teatras visiškai apleido jaunų atlikėjų ugdymo barą - vadinasi, nėra augančios kartos. Ne tik teatro repertuare, bet ir apskritai visoje šio teatro politikoje pasigendu dėmesio klausimui „o kas bus toliau?", - taip teatro požiūrį komentuoja Katinaitė.
 |
| „Meilės eliksyras” |
Kitas kelias, kita misija
Nacionalinį teatrą neretai įprasta traktuoti pirmiausia kaip teatrą, kurio repertuaro pagrindą sudaro nacionaliniai veikalai, spektaklius stato savo krašto režisieriai, o juose vaidina savi aktoriai. Visgi operos žanras dėl specifinių balsų poreikio ir nacionalinių vokalo bei orkestro muzikos atlikimo tradicijų skatina į Nacionalinio operos teatro misiją žvelgti kur kas plačiau. „Žodis „nacionalinis" reiškia tik tiek, kad tai pagrindinis teatras šalyje, remiamas valstybės ir pasauliniu mastu reprezentuojantis operos žanrą. Opera yra tarptautinis žanras, ir mes į ją atėjome kaip kūdikiai, po kelių šimtų metų, tačiau norima, kad iš karto savo veikalais konkuruotume su visu pasauliu. Mes stengiamės kol kas konkuruoti tik pastatymais: kuo geresniu atlikimu, kuo geresniu orkestru ir choru. Ir, žinoma, turime lygiuotis į geriausius užsienio teatrus", - teigia Živilė Ramoškaitė. Tokiai pozicijai oponuojantis Sakalauskas linkęs smarkiai suabejoti tuo, ar mūsų teatras iš viso gali tapti konkurencingu pasaulinėje operos rinkoje ir ar toks apskritai šiandien turėtų būti pagrindinis teatro tikslas: „Viena ar dvi nacionalinių veikalų premjeros per metus galėtų būti išskirtinis šio teatro bruožas. Mes neturime jokių Netrebko (pasaulinių operos scenų lyderis rusų sopranas Anna Netrebko - aut. past.) ir šitaip nenustebinsime pasaulio. Vistiek negalėsime padaryti nieko panašaus kaip „Metropolitan" opera - neturime tokios scenos, neturime tokio orkestro ir niekada nebūsime už juos geresni, niekada. Tad turi būti kitas kelias ir kita nacionalinio teatro misija".
Svarstyti apie repertuaro siaurumą ar ribotumą skatina ne vien tik nacionalinių veikalų stygius, bet ir tai, jog romantinės operos pagrindu sudarytame repertuare baroką ir klasicizmą - laikotarpius, kada operos žanras gimė, patyrė pripažinimą ir klestėjimą bei didžiąsias reformas, - reprezentuoja viso labo tik po vieną kūrinį („Pasija pagal Joną" ir „Figaro vedybos"). Be jokios abejonės, būtų nesąžininga neįvertinti, kad baroko genijaus Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną", kompozitoriaus parašyta kaip koncertinis kūrinys, o koprodukciniame režisieriaus Roberto Wilsono pastatyme įgavusi tobulą spektaklio-reginio formą, yra nekvestionuojamai intelektualus ir vienas novatoriškiausių LNOBT muzikinių spektaklių. Deja, šį sezoną parodytas jau paskutinį kartą. Tad tenka apgailestauti, kad baroko operos pastaraisiais dešimtmečiais repertuare vis dar nėra - kaip beveik nebuvo ir visoje mūsų Operos teatro istorijoje. Paradoksalu, kad Vilnius - sostinė, viena pirmųjų Europoje reprezentavusi baroke gimusią itališkąją operą (1636 m. Žemutinėje pilyje rodytas „Elenos pragrobimas"), - šiandien neturi nei šios epochos operos atlikimo tradicijų, nei spektaklių.
Muzikologė Katinaitė šiuo atveju įžvelgia ne repertuaro, o šalies kultūros politikos ydas: „Mes neturime senosios muzikos tradicijų ir atlikėjų, o bet kokie bandymai visiškai nepalaikomi valstybės, tam nėra sukurta jokių institucijų. Todėl šitos nuodėmės visiškai nenorėčiau priskirti teatrui. Teatras nepajėgus sukurti baroko atlikimo tradicijų, kai Lietuvoje nėra net jų užuomazgų. O tai, kad atsirado „Pasijos pagal Joną" pastatymas, - šį sprendimą labai vertinu ir spektaklį vadinu pačiu didžiausiu šviesuliu LNOBT repertuare". Anot pašnekovės, misijos ugdyti nepateisinamai apleistų senosios muzikos atlikimo tradicijų turėtų imtis Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Tačiau LNOBT Muzikos vadovas Robertas Šervenikas teikia vilties, kad šią repertuaro spragą netrukus užpildys naujas operos pastatymas: „Nors viskas atsiremia į finansus, nes baroko operoje neišvengiamai reikia kontratenorų, o tokiais balsais Lietuvoje pasigirti negalime ir tenka solistus kviestis iš užsienio, vis tik manau, kad tikrą baroko operą repertuare turėsime jau artimiausiu metu. Teatre kalbame apie Georgo Friedricho Händelio „Julijų Cezarį", „Rinaldo" ar „Acis ir Galatėja", galbūt kažką Henry Purcello".
Daugiau, kukliau, bet nebūtinai prasčiau
Jeigu anksčiau per metus būdavo pastatomos bent dvi, o kartais ir trys operos, tai pastaruosius du sezonus premjerinis teatro gyvenimas patiria visišką štilį - statomas tik vienas operos veikalas (šį sezoną LNOBT rengiasi Piotro Čaikovskio „Eugenijaus Onegino" premjerai ir koncertiniam Leonardo Bernsteino operetės „Kandidas" atlikimui). Būtent iki minimumo sumažėjusį operos pastatymų skaičių Šervenikas įvardija kaip šiuo metu rimčiausią teatro problemą. „Dėl sumažinto finansavimo premjerų skaičius pasiekė visiškai nepriimtiną ribą, todėl blogai visiems - ir žiūrovui, ir teatrui dėl sumažėjusio repertuaro, o ypač solistams, nes jie neturi ko dainuoti", - apgailestavo teatro Muzikos vadovas. Retai rengiamos premjeros ir dėl to naujomis operomis nepasipildantis repertuaras visgi yra tik viena medalio pusė - kur kas daugiau nerimo kelti turėtų tai, kad stipriausiems, pajėgiems paruošti po keletą vaidmenų per sezoną atlikėjams nebelieka pagal galimybes adekvataus darbo krūvio, o kartu ir motyvacijos. „Premjerų mažėjimas neskatina atlikėjus augti, nes jiems nėra naujų užduočių, nereikia mokytis naujų vaidmenų - tai veda į apatiją ir kūrybinį trupės išglebimą", - teigia Katinaitė.
Visgi teisinti, kad tokios finansinio nuosmukio nulemtos problemos šiandien yra visų mažųjų operos teatrų realijos, nebūtų teisinga. Lygiai taip pat vadinamuosiuose „mažuosiuose" (Europos ar pasaulio mastu) Latvijos ir Estijos nacionaliniuose operos teatruose visuomenei pristatomas platesnis, visas operos žanro gyvavimo epochas atspindintis repertuaras. Mūsų kaimynai šį sezoną mus gerokai lenkia ir premjerų skaičiumi. „Latvijos opera išgyvena dar didesnius finansinius nuopuolius, bet sugeba suktis su esamais resursais. Galima kartais pastatyti ir daugiau, ir kukliau, ir nebūtinai prasčiau. Ne viskas atsiremia į žvaigždes ir milžiniškus jų honorarus, kaip ir nebūtinai tai garantuoja sėkmę", - įsitikinusi Katinaitė.
Estai, be trijų premjerinių operos veikalų, tarp kurių šį sezoną atidaręs Wagnerio „Parsifalis" ir du Estijoje pirmą kartą statomi kūriniai (Händelio „Julijus Cezaris" ir Puccini „Manon Lesko"), pristato ir koncertinį Vincenzo Bellini´o „Normos" atlikimą bei miuziklą ir muzikinį spektaklį vaikams. Estų kompozitorius ir muzikologas Kerri Kotta, paklaustas apie Estijos nacionalinio operos teatro repertuaro tendencijas, repertuarą visgi įvardija kaip konservatyvų, pernelyg sukoncentruotą į XIX amžių - romantinių kompozitorių darbus. „Labai pasigendu šiuolaikinės operos kūrinių, jaučiu, kad teatras bijo statyti šiuolaikinės muzikinės kalbos veikalus. Tačiau spektaklių pastatymai tinka įvairiems skoniams - praėjusį sezoną buvo, regis, jau dešimtą kartą Estijoje statoma „Karmen", kuri, mano įsitikinimu, visiškai tradicinė, statiška ir nuobodi, o šį sezoną įvyko „Manon Lesko" premjera - eksperimentinis, modernus režisūrinis sprendimas, ir, beje, labai sėkmingas", - komentuoja Kotta.
Latviai, sezoną pradėję šiuolaikinio muzikinio teatro koprodukcija „War sum up" bei ruošdamiesi minėti artėjančius Wagnerio jubiliejaus metus „Dievų sutemomis", pabaigė visą savo repertuare turimą „Nybelungų žiedo" tetralogiją, taip pat rengia dar dvi - Čaikovskio ir Donizetti operų premjeras, į repertuarą sugrąžina atnaujintą Puccini´o „Bohemą" bei koncertiniu naujos nacionalinės operos „Grojau, šokau" atlikimu mini kompozitoriaus Imanto Kalninio jubiliejų. Kalbinta latvių muzikologė Ināra Jakubone teatro repertuare vis dėlto įžvelgia tokią pat problemą kaip ir LNOBT - nacionalinių veikalų stygių. „Šiandien repertuare turime mažiau nacionalinių veikalų negu norėtume: jų yra tik trys, kurių vienas - koncertinė operos versija. Tačiau iš esmės repertuarą vertinu kaip platų ir įvairų ne tik operų pavadinimais, bet ir pastatymais. Dabartinė tendencija operoje kurti režisūrinį teatrą yra ir mūsų teatro prioritetas, tad manau, kad šiandien Latvijos operoje yra pasiekta ne tik gera muzikinė atlikimo kokybė, bet ir itin stipri vaidybinė spektaklio pusė", - teigia latvių muzikologė.
Jakubone, lapkričio mėnesį LNOBT vykusiame tarptautiniame operos kritikų seminare skaičiusi pranešimą apie Latvijos operos teatro situaciją ekonominės krizės laikotarpiu, pabrėžė, kad net ir tokiomis aplinkybėmis jų teatro tikslas - būti konkurencingam Europoje. Kompozitorius Sakalauskas tokią teatro ambiciją vertina kaip visiškai atitinkančią latvių trupės galimybes: „Matyt, Latvijos operos teatro direktorius turi daugiau ambicijų, nes į jų teatrą atvyksta prodiuserių, ten padainavęs atlikėjas kviečiamas į užsienį, o po spektaklio Vilniuje niekada nebus pasiūlytas tarptautinis kontraktas. Tai daug ryškesnis teatras, jis tikrai yra regiono lyderis".
Konkurencijai didėjant
Tad kyla klausimas, kodėl naujais veikalais mažai pasipildančiame repertuare itin retai rodomi ne tik muzikiniu, bet ir režisūriniu požiūriu vertingi spektakliai (kaip antai „Rigoletas", „Meilė ir kiti demonai", „Skrajojantis olandas", „Žydė") arba pernelyg greitai atsisakoma anksčiau įvykusių premjerų (2008 m. premjera „Borisas Godunovas" rodyta pusantro sezono, iš viso 8 kartus). Ar tikrai kontroversiški, kartais galbūt ne visai sėkmingi spektakliai neverti būti repertuare, kai Europos teatrų pavyzdžiai liudija apie kitokį požiūrį? „Iš tiesų tai yra vien požiūrio dalykas. Jeigu jau investavai į spektaklį, net jeigu ir suklydai rinkdamasis režisierių, vis tiek darbas jau padarytas, atlikėjai išmokę savo partijas. Tad verta spektaklį palikti jau vien dėl to, kad tai padeda teatrui auginti solistus", - teigia Katinaitė. Muzikos vadovas Šervenikas užsimena, kad prieš keletą sezonų iš repertuaro išbrauktas bei Varšuvos didžiajam teatrui išnuomotas „Borisas Godunovas" tikriausiai netrukus sugrįš į LNOBT. Visgi nereikėtų pamiršti, kad operos perstatymas reikalauja ne tik laiko ar jėgų, bet ir finansinių investicijų. Jau vien dėl to, kad perstatant spektaklį, kaip ir rengiantis naujai premjerai, būtinos kelias savaites trunkančios repeticijos didžiojoje teatro salėje.
Dabar ne vien operos, bet ir daugelis dramos teatrų susiduria su problema, kaip į kokybišką, bet plačiajai publikai galbūt ne tokį patrauklų spektaklį pritraukti žiūrovų ir kokiais būdais būtų galima išeiti iš šio užburto rato, susiklosčiusio tarp ne visuomet sutampančių publikos norų ir teatro misijos. Sakalauskas įsitikinęs, kad net ir nelabai publikos lankomi, tačiau vertingi spektakliai turėtų būti rodomi dažniau: „Tik tokiais spektakliais galima edukuoti žiūrovą, nuolat įrodinėjant, kad būtent tie, mažiau lankomi, spektakliai yra aukščiausio meninio lygio. Ir, patikėkite, po 4-5 metų atsiras kritinė masė, kuri sakys, kad nebenori eiti į tradiciškai statomas arba populiarias operas". Šerveniko manymu, kai kurie spektakliai nelabai lankomi ne tik dėl režisūrinių priežasčių, bet ir todėl, kad mūsų publikai dar nesuprantama, pavyzdžiui, Richardo Strausso muzikinė kalba: „Jeigu ir muzika, ir pastatymas publikai nepriimtinas, tai teatras negali spektaklio nuolat rodyti pustuštei salei. Juk iš anksto niekada nežinai, ar jis bus sėkmingas. Kad ir „Meilės eliksyras" - ir muzika melodinga, ir siužetas linksmas, ir pastatymas nėra modernus ar kontroversiškas. Bet publika neina. Tiesiog režisūrinis darbas neįdomus. O štai šiuolaikinė Peterio Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai" - jeigu pastatymas būtų nesėkmingas, tai muzika to spektaklio neišgelbėtų".
Retai rodant spektaklius iškyla ir jų kokybės išsaugojimo problema. Štai LNOBT „Valkirija" arba „Rigoletas" rodo, kad užmarštin pirmiausia nueina, pradeda kisti ir byrėti režisūrinis spektaklių piešinys. Kenčia ir vokalinė pusė. Kokia tampa Wagnerio „Valkirijos" Brunhilda ar kaip skamba bet kurio kito personažo vokalinė partija, jeigu ji atliekama kartą ar du per sezoną? Tuomet nukenčia visi: praradimų neišvengia ir atlikėjai, ir publika. „Vis rečiau vaikštau į šį teatrą, nes jame tikro teatro matau labai mažai. Nors didelė salė, daug milijonų investuota, kartais puiki scenografija, kai kada visai sėkmingi pastatymai, bet choras, orkestras, solistai - visi scenoje miega. Ir net jeigu atlikėjai užsimano padaryti geriau, dėl savo techninių galimybių nelabai ką gali pakeisti. Todėl palankiau vertinu „Bohemiečius", kurie repertuaro prasme pasuko dar labiau tradiciniu keliu, bet stengiasi operoje kurti teatrą. O miegojimas, valdiškas požiūris, kurį jaučiu LNOBT, - jis toks neįdomus, kad nebežinau, ar man apskritai reikia tokios operos", - apgailestauja Jonas Sakalauskas.
Šiandien, kai operos žanro sklaida pasiekė neįtikėtiną mastą, ir kino teatruose galime stebėti tiesiogines transliacijas iš Niujorko „Metropolitan", Milano „La Scalos", Paryžiaus „Opera Garnier" ir kitų respektabilių teatrų, aukščiausio meninio lygio opera tampa prieinama visiems, kurie jai neabejingi. Ypač kai kino teatrų transliuojamose operose per vieną sezoną atsirado galimybė pasiklausyti ryškiausių solistų, neprilygstamų orkestrų, susipažinti su itin plačia repertuaro įvairove (nuo Händelio „Rodelindos" iki Philipo Glasso „Satyagrahos") bei skirtingais režisūriniais darbais (nuo statiško kostiuminio spektaklio iki Robert´o Lepage´o naujųjų medijų). Ir nors tarp operos, pasiekiančios publiką iš ekrano, ir gyvo garso, tiesioginės „čia ir dabar" patirties žiūrovų salėje, sunku rašyti lygybės ženklą, tačiau į šią kovą dėl publikos skonio vis dažniau teks stoti ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Tad norėtųsi palinkėti, kad Operos teatras, prieš kiek daugiau nei dešimtmetį pradėjęs sėkmingai judėti režisūrinio teatro kryptimi, netaptų stagnacijos įvaizdžiu. Kad repertuaras nebūtų, kaip rašoma teatro programėlėse, tik „grožis, sustabdantis laiką".
