Neseniai spaudoje pasirodė vieša polemika tarp Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos Kino ir teatro fakulteto ir teatro „Lėlė" vadovų. Buvo atsakymų, bandymų situaciją paaiškinti. Bet uždegta ugnis pernelyg visus ėmė kaitinti. Daugiausiai diskutuojama buvo dėl scenos menų profesionalų rengimo, o jei dar konkrečiau - apie studijų kokybę LMTA. Šiandien menų spaustuvėje vyks atviras forumas, kur studentai su dėstytojais dalinsis savo mintimis ir rūpesčiais. O prieš jį kryžminėje Viktorijos Ivanovos ir Andriaus Jevsejevo ugnyje sutiko atsidurti LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas, aktorius ir režisierius Aidas Giniotis.
- Ką galėtumėte pasakyti apie kilusią polemiką?
- Bendravimas tarp LMTA ir studentų dabar yra savotiškoje pirminėje atvirumo stadijoje. Iš vienos pusės, tuo taip pat reikėtų pasidžiaugti. Vos tapęs Vaidybos ir režisūros katedros vadovu eidavau, bendraudavau su atskirais kursais, klausdavau, ar jie turi kokių nors su studijomis susijusių rūpesčių ar problemų. Nes jų, mano galva, apskritai išvengti neįmanoma. Tokia jau specialybė: aštrūs temperamentai, spalvingi charakteriai... Kita vertus, manau, jog nėra gerai, kad šios problemos į viešąją erdvę iškilo būtent dabar, per egzaminų sesiją, kai studentams ypač svarbu nesiblaškyti ir susikaupti darbui. Todėl labai sveikinu iniciatyvą jau po egzaminų - birželio 14 d. - organizuoti atvirą diskusiją-forumą
LMTA, ypač tiesiogiai su ja nesusijusių žmonių akyse, yra apaugusi įvairiais gandais ir mitais: apie stojamuosius, apie dėstytojus, studijų sąlygas... Štai neseniai per stojamuosius egzaminus viena mergina iš Klaipėdos uždavė klausimą: ar tiesa, kad Giniotis surenka kursus, o vėliau studentai jo nebemato? Nesumojau, ką į tokį absurdišką klausimą atsakyti. Gerai, kad salėje sėdėjo paskutiniųjų kursų studentai, kurie galėjo tai paneigti. Šios nuodėmės lyg ir neturiu - su savo studentais dirbu sąžiningai. Vis dėlto negali pykti, tokie gandai atsiranda dėl paprasčiausio informacijos trūkumo. Jau vien dėl to viešumas, atvirumas visada naudingas tiek dėstytojams, tiek studentams. Ir tai visuomenės daliai, kuri minta gandais.
Ar LMTA parengia kvalifikuotus savo sričių specialistus? Priklauso nuo to, ko mes iš akademijos reikalaujame ir ko tikimės. Ar tai yra prestižinė, kokybės ženklu pažymėta profesionalų kalvė, ar aukštąjį išsilavinimą suteikianti scenos menų mokykla, kokių yra apstu užsienyje, kur niekas tarsi ir nekelia reikalavimo, kad visi baigiantieji tikslingai „nutekėtų" į teatrus. Tokiuose universitetuose į, pavyzdžiui, vaidybos studijas žiūrima kaip į išsilavinimą. Taigi, viskas priklauso nuo to, kurį modelį mes renkamės. Iki šiol tendencija buvo tokia, kad LMTA rengia profesionalus teatrams. Toks yra ir mano požiūris.
Ar viskas LMTA yra gerai? Turbūt daugiausiai apie studentų profesinį parengimą pasako diplominiai darbai. Tai vienas iš svarbiausių etapų mokymosi procese, kai studentas per trumpą laiką, gaudamas tam tikrą kūrybinio ir organizacinio streso dozę, savyje randa naujų savybių. Nepasižiūrėjus diplominių darbų apie studento pasiruošimą spręsti negalima. Bet apibendrindamas pasakyčiau, kad akademijos suteikiama studijų kokybė yra gera.
- Jau matėte keletą šiemet bakalauro studijas baigiančių aktorių diplominių spektaklių. Ar tokią išvadą darote remdamasis būtent tuo, ką matėte?
- Nenorėčiau vadovautis vien tuo, ką mačiau šiemet. Esu linkęs remtis ta patirtimi, kurią akademijoje turėjau aš. O ji prasideda nuo 1988 m., kai Vaidybos katedros vedėja buvo mano dėstytoja prof. Irena Vaišytė. Jos iniciatyva buvau paliktas akademijoje kaip asistentas, su perspektyva, kad ateityje papildysiu dėstytojų gretas. Aš, žinoma, labai norėjau praktikos, todėl galiausiai iš akademijos „pabėgau". Buvo įtemptas metas, keitėsi katedrų vedėjai... Tuomet mokėsi pirmasis Jono Vaitkaus rengiamų režisierių kursas su Oskaru Koršunovu ir Gintaru Varnu, Irenos Vaišytės surinktas ir Dalios Tamulevičiūtės į finišo tiesiąją atvestas Andriaus Bialobžeskio ir Sauliaus Mykolaičio kursas. Tais metais, beje, irgi buvo panaši situacija, - buvo daug kalbama apie studijų kokybę ir profesinį parengimą. Grįžau akademijon, kai 2002 m., drauge su Vladu Bagdonu surinkome kursą „Keistuolių teatrui". Jis dar žinomas teatro laboratorijos „Atviras ratas" pavadinimu. Žvelgiant retrospektyviai, manau, kad būta visokių kursų: ir silpnesnių, ir stipresnių. Galima lyginti atskirus kursus, bet manau, kad bendras profesinis parengimas LMTA yra pakankamai aukštos kokybės.
- Bet neretai teatrų vadovai ir režisieriai, gavę ką tik mokslus akademijoje išėjusius aktorius, skundžiasi gan silpnu jų pasirengimu? Konkrečiai: spaudoje neseniai aptartas teatro „Lėlė" direktoriaus Juozo Marcinkevičiaus ir aktorių-lėlininkų kurso atvejis.
- Daug priklauso ir nuo paties teatro vadovo. Manyčiau, kad žmogus, kurio teatrui renkamas aktorių kursas, turėtų būti prie studentų savotiškai „priskretęs" - juk kalbama ne vien apie jaunų žmonių, bet ir teatro ateitį. Aš, kaip „Keistuolių teatro" atstovas, taip pat galėjau laukti, kol Bagdonas man parengs kursą, bet tai būtų buvę mažų mažiausiai nelogiška. Nuo pat pradžių zujau aplink, prašiau, reikalavau ir jau pirmajame kurse studentams įvedėme muzikinį ritminį paruošimą, privalomas fortepijono klases, mikrofoninį dainavimą. Patikėkite, didesnių problemų nebuvo. G.intaro Varno kursas buvo rinktas Kauno dramos teatrui, bet jų pasirengimo lygis leido atsirasti profesionaliems teatriniams judėjimams „Utopija" ir „No Theatre".
Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Štai, pavyzdžiui, Šiaulių dramos teatrui skirtas kursas, baigęs 2005 metais. Jei Šiaulių teatras būtų reikliau pasižiūrėjęs į studentų ruošimą, gal nebūtų buvę tiek peripetijų ir net, sakyčiau, tragedijų. Paskutinysis penkmetis apskritai buvo pažymėtas tam tikrais likimo smūgiais. Įsivaizduokite: Pantomimos teatro prašymu akademija renka aktorių kursą, o po metų teatras išnyksta iš kultūrinio žemėlapio. Renginių vedėjų specializaciją įgyti turėjusį aktorių kursą, dabar žinomą kaip „Trupė liūdi", prižiūrėti turėjo Vytautas Kernagis. Deja, nebespėjo. Kuo įmanoma pakeisti Kernagį - nė neįsivaizduoju. Svarstėme Rolando Kazlo kandidatūrą: mėginome kalbėtis su juo, bet Kazlas nuo renginių vedimo bėga kaip velnias nuo kryžiaus. Suvokite, ištikus tokiai situacijai, ne taip jau lengva Lietuvoje rasti kvalifikuotų pedagogų.
- Kokių veiksmų ėmėsi LMTA, neradusi pamainos Vytautui Kernagiui?
- Pati specializacija liko, nes tai - planiniai dalykai, bet šis kursas buvo rengiamas kaip įprastas dramos aktorių kursas.
- Tačiau vėliau studentai turėjo laikyti specializacijos egzaminą...
- Tai numatyta programoje.
- Bet specializacijos paskaitų studentai neturėjo...
- Su specializacija įvyko savotiškas kuriozas. Kai žmogaus, galinčio dėstyti specializaciją, akademija nerado, to ėmėsi kurso vadovas Bagdonas, bet jis daugiau laiko skyrė vaidybai, kiek suprantu, studentai „specializavosi" savarankiškai, tobulino „Liūdnų slibinų" įgūdžius.
- Egzaminą, beje, studentai taip pat laikė savarankiškai, be kurso vadovo...
- Jokiu būdu nesakau, kad tai yra gerai. Su vadovais kalbamasi. Ne kartą esame apie tai su šiuo konkrečiu kursu kalbėję - jie tai gali paliudyti. Tačiau kol studentai nerodo kryptingos iniciatyvos, aiškiai neišdėsto savo pozicijos ir nepateikia oficialių pareiškimų, aš negaliu ko nors imtis. Nes jie tarsi ir patenkinti, ar ne? Panašios problemos buvo kilusios ir Vlado Bagdono, ir lėlininkų kurse, o štai dėl pantomimos aktorių kurso iniciatyvos nemažai keblių klausimų išsprendėme ir bent jau dabar studentai sako, jog yra patenkinti. Kiek kitokia situacija su lėlininkais. Pirmaisiais kursais „Lėlės" vadovai vaikščiojo į egzaminus, mes bendravome, trečiaisiais metais studentams specializaciją dėstyti pradėjo Algis Mikutis - jokių problemų lyg ir nebuvo. Todėl, mano galva, dabar skųstis tarsi ir nederėtų. Patikėkite manimi, pirmąsyk apie problemas dėl lėlininkų kurso profesinio parengimo išgirdau per spaudą. Jei iki tol negirdėjau jokių pretenzijų, ar galėjau į ką nors reaguoti ir ką nors keisti?
Nesiruošiu ginti dėstytojų ir noriu pakartoti, kad problema, kurią ką tik iškėlėte, negali būti kaip nors pateisinama. Jei dėstytojas nedirba su studentais, jei neveda kurso iki galo ir palieka problemas savieigai. Vadovas turi būti kurso vairininku iki pabaigos.
 |
| Vladas Bagdonas, šiemetinio kurso vadovas |
- Bet jei teatrui rengiamu kursu turi rūpintis pats teatras, kokia tuomet akademijos funkcija?
- Jei neini matuotis švarko, tuomet vėliau nesiskųsk, jei jis tau netinka. Aš tikrai nežinau ir negaliu žinoti, ko reikia „Lėlės" teatrui - aš nesu lėlių teatro specialistas. Specializacija yra jų reikalas. Vilniuje yra vienintelis valstybinis lėlių teatras ir gerų praktikų, galinčių sėkmingai dėstyti, siaubingai trūksta.
Tačiau ir Juozas Marcinkevičius, ir Algis Mikutis, anksčiau viešai skelbę nepasitenkinimą, po egzaminų jau džiaugiasi kurso profesiniu pasirengimu. Kaip tai suprasti? Todėl „Lietuvos žiniose" pasirodęs tekstas kuo toliau, tuo labiau primena reklaminę akciją. Tai mano subjektyvi nuomonė. Iš kitos pusės, normalu, kad teatras, kuris šiaip jau gyvena gan sėslų ir ramų gyvenimą, gavęs bangą jaunų jėgų, mėgina situacija pasinaudoti tiek kūrybiškai, tiek reklamos prasme.
- Dėl dėstytojų: vienintelė sostinės aukštoji universitetinė mokykla, rengianti teatro praktikus, galbūt vėliau galinčius joje ir dėstyti, yra LMTA. Gal tuomet problemos šaknys slypi gerokai giliau?
- Bet akademija nerengia pedagoginės pakraipos specialistų, neruošia konkrečios srities, pvz., scenos kalbos ar judesio, profesionalų. Ir tai yra baisi, milžiniška problema - tai Jums sakau atsakingai. Taip, metu akmenį į savo daržą, bet tikrai stengiuosi šią situaciją keisti. Katedros vadovo pareigose atsiradau neseniai. Tarkim, pedagogai-scenos judesio specialistai - Algis Mažeika ir Zita Dulinskienė - buvo išsiųsti tobulintis į Maskvos teatrines mokyklas dar I. Vaišytės laikais. Vėliau buvo pedagogų, profesinę patirtį įgijusių vien per praktiką. Ir būtent tokie pedagogai-praktikai, mano manymu, geriausiai tinka dėstyti, nes studentams reikia autoritetų, kurie teatro scenoje įrodytų, jog savo dėstomą dalyką išmano puikiai. Todėl surasti praktiką (o geras specialistas praktikos visuomet turi), kuris staiga šimtu procentų atsiduotų pedagogikai, yra be galo sudėtinga.
- Tai gal problema ir yra ta, kad akademija - nepakankamai suinteresuota užsiauginti pedagoginę pamainą?
- Patikslinkime, kad vartodami terminą „akademija", kalbame apie Vaidybos ir režisūros katedrą. Turiu sutikti - katedra tuo mažai rūpinosi. Ir ilgus metus... Tam reikia ruoštis, įtraukti magistrantus ir trečiosios pakopos - doktorantūros ar aspirantūros - studentus, nuolatos purenti dirvą.
Tik norėčiau paprieštarauti nuostatai, jog per pastaruosius metus probleminių kursų buvo daug. Pavyzdžiui, pernai bakalauro studijas baigęs Gintaro Varno vadovaujamas kursas ar „Atviro rato" kursas į probleminių kursų kategoriją, manau, nepretenduoja. O Šiaulių teatrui rinkto kurso problemos iškilo jau pirmaisiais metais ir nebuvo išspręstos iki pat studijų pabaigos. Nors ir su pačiais studentais buvo „ne pyragai", akademija turėjo imtis veiksmų ir išspręsti kurso vadovo problemą. Vadovas iki pat trečio kurso atsisakinėdavo pagalbon kviestis asistentus, netapo autoritetu studentams, kurių skurdus pasirengimas profesijai buvo akivaizdus, tačiau akademija delsė. Manau, tai buvo didelė klaida.
- Be abejo, profesinis pasirengimas yra trijų šalių - studento, mokslo įstaigos ir teatro - reikalas. O kaip žiūrima ir elgiamasi su tais kursais, kurie nėra ruošiami konkrečiam teatrui ar kitai scenos meno institucijai?
- Yra ir kita problema: ne visi teatrai nori į savo gretas kviestis visą kursą. Pavyzdžiui, Nacionalinio dramos teatro vadovas Adolfas Večerskis užimą tam tikrą pirklio poziciją, kuomet vadovai vaikšto, stebi studentus ir iš skirtingų kursų atsirenka labiausiai juos dominančius aktorius. Tačiau įdomiausia yra tai, jog pastaruoju metu daugiausiai problemų kyla su tiksliniais kursais.
- Šiais metais Vaidybos katedros iniciatyva renkami net trys kursai...
- Taip, bus renkamas dramos aktorių, dramos režisierių ir kino aktorių kursas. Dabar paaiškinsiu, kodėl. Pernai buvo rinktas dramos aktorių kursas Rusų dramos teatrui - taigi, talentingam jaunam žmogui, norinčiam mokytis teatro meno lietuvių kalba mes negalėjome nieko pasiūlyti. Tad dramos aktorių kursas privalomas. Jei būtų tik mano valia, dramos režisierių kursus, bent nedidelius, rinkčiau kasmet, nes teatro režisūros paklausa Lietuvoje yra didelė. Kino aktorių kursas, kuriam vadovaus režisierius Jonas Vaitkus, atsirado dėl to, kad prieš kelis metus Kino katedros parašytas projektas gavo Europos Sąjungos struktūrų palaikymą kino meno Lietuvoje atnaujinimui, todėl pernai buvo surinkti kino scenaristų ir kinotyrininkų kursai. Nebuvo rinkti tik būsimieji kino aktoriai. Kino aktorių programos autorius - prof. Jonas Vaitkus. Automatiškai jis tampa šios programos įgyvendintoju. Jei mes šios programos neįgyvendiname šiemet, scenaristai, kinotyrininkai ir kino operatoriai nukeliaus tolyn, o aktorių taip ir nebus.
- Vaitkus vadovauja dviems dramos aktorių kursams, vienas kurių kitąmet baigs bakalauro studijas LMTA. Be to, režisierius vadovauja Rusų dramos teatrui, itin aktyviai dirba teatruose visoje Lietuvoje. Ar manote, kad jis spės produktyviai padirbėti ir su būsimaisiais pirmakursiais? Anksčiau aptartų kursų likimas naujajam kursui beveik užprogramuotas?
- Paradoksas: visi burba, kad Vaitkus nedirba, nesilanko paskaitose, o pamėginkite susistabdyti bet kurį jo mokinį ir paklausti, ar Vaitkus yra geras dėstytojas... Išgirsite tik vieną atsakymą. Taip, būna, kad jis apleidžia kursus, bet jis neprivalo vienas dirbti su studentais visą laiką. Tam yra antrieji ar net tretieji pedagogai - vieni labiau vykę, kiti gal mažiau. Tiesa, antrajame kurse „vaitkiukai" buvo pradėję šurmuliuoti, kad neturi kurso vadovo. Ir aš juos suprantu - jiems įdomiau su Vaitkumi. Ir kai Vaitkus vėl pradėjo su jais dirbti - visos problemos išgaravo. Natūralu, kad visi nori dirbti su meistru, bet jo vieno visiems nepakaks. Kadaise, dar mano studijų metais, Vaitkaus būdavo pilna visa akademija. Tikiu, kad ir su būsimaisiais pirmakursiais jis užsiims aktyviai ir sąžiningai. Turbūt labiausiai, mano galva, nukentės Rusų dramos teatrui rinktas kursas. Bet su jais dirba Laima Adomaitienė ir Eduardas Murašovas. Būsimieji ketvirtakursiai, manyčiau, kurso vadovo stygiaus taip pat nepajus - Vaitkus su jais stato Maksimo Gorkio „Paskutiniuosius". Be to, su kursu dirba ir Vytautas Kaniušonis, statantis Alfredo Jarry „Karalių Ūbą". Kiek stebėjau šiųmetinius jų egzaminus, viskas ten vyksta kryptingai, ir Vaitkaus studentai patenkinti.
- Ar akademija nesijaučia apgaudinėjanti stojančiuosius? Juk didžiuma studentų nestoja į šiaip sau vaidybą, jie nori studijuoti vaidybą pas konkretų asmenį. Šiuo atveju - pas Vaitkų. Ar nevertėtų patikslinti, jog kursą renkantis asmuo tėra kuratorius, o su studentais realiai dirbs kiti žmonės?
- Čia jau priklauso nuo to, kaip suprantame kurso vadovo sąvoką.
- Vadinasi, stojantieji „pirks" Vaitkų, o gaus kažką kitą?
- Visų pirma, stojantieji nieko nepirks. Aš esu prieš mokamas vietas, nes numatytos sumos yra tiesiog nesąmoningos. Juolab, kad šiandieninėje situacijoje mūsų fakultetas gauna 100 proc. aprūpinimą studijų krepšeliais. Tiesa, stipendijų gauname mažiau. Ir jei anksčiau jas gaudavo maždaug trys ketvirtadaliai kurso, tai dabar - vos keli žmonės kurse.
- Kiek pavyko suprasti, finansinė akademijos situacija...
- Ji yra tragiška. Net ir Eimuntas Nekrošius pas mus dirba už dyką...
 |
| Jonas Vaitkus, esamų ir būsimų kursų vadovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
- Bet jei akademija nėra pajėgi mokėti atlyginimus meistrams, ar nevertėtų pasvarstyti apie mažesnius, retesnius, bet galbūt kokybiškesnius kursus?
- Ką reiškia rinkti mažiau kursų? Nerinkti kursų kasmet nelogiška jau vien dėl to, kad nepražiopsotume kiekvienoje kartoje pasitaikančių talentų.
- Tam tikra dalis absolventų, aišku, ras vietą viename iš teatrų. O kur keliaus kiti?
- Jei nebūtų tų „keliaujančių kažkur", mes būtume tarsi sėslus vandenėlis. Ruoštumėme planinius kursus valstybiniams teatrams. Mano nuomone, dabar pagrindinis judėjimas mūsų teatriniame gyvenime yra tiesiogiai susijęs su nevalstybiniais teatrais, su kvėpuojančiomis, nerimstančiomis trupėmis. Vieniems jos gali patikti, kitiems - ne. Šiuo atveju galime kalbėti bendrą judėjimą ir kibirkštis jam įžiebiama akademijoje. Ne kur kitur. Iš kitos pusės, jei nepatinka akademija - yra kitos scenos menų profesionalus ruošiančios aukštosios mokyklos Klaipėdoje ar Šiauliuose. Jų diplomuose įrašyti ta pati kvalifikacija - kino ir teatro bakalauras.
- Bet jei akademija ir toliau tokiais tempais rengs nepriklausomas trupes ir nepriklausomus aktorius, kur jie visi dėsis? Anksčiau ar vėliau rinka juk persipildys.
- Jos natūraliai išsilaikys arba ne. Nežinau ar dar kokioje Lietuvos aukštojoje mokykloje galioja dėsnis, jog mokslo įstaiga privalo garantuoti studentui darbo vietą...
- Aišku, neprivalo. Bet kiekvienos aukštosios mokyklos prestižo reikalas yra kuo didesnis sėkmingai pagal specialybę dirbančių absolventų skaičius.
- Manau, sutiksite, jog šiame kontekste akademija atrodo visai neblogai. Aišku, Jūs keliate aukštus reikalavimus. Tik visuomet reikia pažvelgti į esamą situaciją, ir šiandieninė gyvenimiškoji logika pasirodys visiškai kitokia. Ja vadovaudamasis aš turėčiau eiti į gatves su plakatais ir šaukti, kad esu nelaimingas. Kodėl? Nes aš įstojau į kursą, rinktą miniatiūrų teatrui, kurio Lietuvoje nebuvo ir nebus, baigiau ir tapau niekam nereikalingas. Žinoma, pats sąmoningai atsisakiau kvietimo į Šiaulių dramos teatrą, bet mano ir mano kolegų iniciatyva atsirado „Keistuolių teatras", o vėliau ir „Atviras ratas". Ir gyvename mes visi konkurencinėmis sąlygomis. O jei kažkas nesugebės egzistuoti rinkos ekonomikos sąlygomis - savaime užges. Manau, kad trys dešimtys kasmet baigiančių trijų milijonų Lietuvai tikrai nėra per daug.
- O ar tos trys dešimtys turi pakankamą techninę bazę produktyviai dirbti? Štai, pavyzdžiui, šiemet akademiją baigia būrys režisierių, kitąmet renkamas naujas režisierių kursas. Juk visiems jiems reikia atskirų erdvių repeticijoms, nes tai individuali kūryba...
- Nejaugi geriau iš viso nerinkti? Techninėmis sąlygomis mes nesame patenkinti, bet režisierių mūsų teatre labai trūksta.
- Bet ar Lietuvos teatrui reikia neparuoštų režisierių, per ketverius metus neturėjusių erdvės repeticijoms?
- Nelogiškas klausimas. Tada išvis neturėsime režisierių. Į situaciją stengiuosi žiūrėti realiai. O ji yra tokia, kad ne viskas nuo manęs priklauso. Mokomojo teatro aš pats nepastatysiu. Akademija yra parengusi nemažai projektų techninei bazei gerinti ir ji nėmaž nekalta, kad vyriausybė turi kitų prioritetų ir gali sau leisti stabdyti projektų vykdymą. O mes, menininkai, tylime ir nematome reikalo protestuoti.
- Vadinasi, akademija rinkdama kursą, numano, kad galbūt kursų vadovai neturės laiko su studentais dirbti...
- Palaukite, tai tik viena medalio pusė. Nemanau, kad studentai galėtų turėti priekaištų man, Varnui, ar pantomimos aktoriams dėstančiam Juozui Javaičiui... Tiesa, sakysite, kad su pantomimos aktorių kursu turėjo dirbti Arvydas Lebeliūnas. Bet kuo akademija dėta, kad Lebeliūnas nusprendė išeiti? Ar akademija kalta, kad Julius Dautartas surinko kursą ir išėjo?
- O kodėl apskritai buvo leista aktorių kursą rinkti Dautartui, kuris nuo 2004 m. dirba Seime? Nejau nebuvo galima numanyti, jog režisierius neturės laiko užsiimti su pirmakursiais aktoriais?
- Yra dalykų, už kuriuos aš negaliu atsakyti. Vedėju dirbu nuo 2009 m. Nors ir sutinku su šia mintimi.
- Tad ar negalima sakyti, jog akademijoje įsigali toks modelis: renka kursus žmonės, kurie turbūt su studentais nedirbs, studentai turbūt neturės kur repetuoti, turbūt neturės visavertės specifine literatūra aprūpintos bibliotekos, turbūt jų baigiamuosiuose egzaminuose neapsilankys nei kurso vadovas, nei komisijos nariai, o galiausiai nemaža dalis jų turbūt atsidurs darbo biržoje. Aišku, tai hiperbolizuota situacija...
- Negalima. Nors su kritika sutinku. Ir labai džiaugiuosi, jog susirinkome šiam pokalbiui. O sakydami, kad kursų vadovai ir komisijos nariai nesilanko studentų baigiamuosiuose spektakliuose, Jūs turbūt kalbate apie Bagdono studentų pirmąjį spektaklį, nes su aktoriais-lėlininkais panašių problemų nebuvo. Juos vertinusi komisijos dalis atsakingai pasižiūrėjo į savo darbą. O tokios situacijos, kokia kilo žiūrint diplominį spektaklį „Išvažiuoju", toleruoti negalima ir tikrai pripažįstu suklydęs, kad neefektyviai surinkau komisiją. Džiaugiuosi bent tuo, kad jau kitą dieną panaši situacija nepasikartojo. Dirbdamas Vaidybos katedros vadovo darbą aš taip pat mokausi.
- Apibendrinant - visi pripažįstame, jog problemų yra daug. O ką gali padaryti fakulteto, katedrų vadovai, galiausiai, visa akademinė bendruomenė, kad studijos akademijoje taptų kuo efektyvesnės ir kokybiškesnės? Nejaugi belieka sėdėti ir laukti?
- Ne, jokiu būdu. Jau ir taip pakankamai prisėdėta ir pralaukta per visą fakulteto istoriją. Taisytinų dalykų yra siaubinga daugybė. Kartais apie tai pagalvojus tiesiog nusvyra rankos. Tiesiog reikia dar daugiau dirbti. Problemų čia buvo, yra ir bus visuomet. Juk keičiasi kartos, keičiasi teatras, kinta reikalavimai ir lūkesčiai. Didžiausia bėda - įsisenėjusios, taip ir neįveiktos problemos. Lengviausia, žinoma, išeiti ir užsiimti kūrybiniu darbu. Man nėra malonu klausytis daugelio iš Jūsų keliamų klausimų, bet aš tuo pat metu ir džiaugiuosi, nes tikiu, kad visa tai išeis į naudą. Galbūt reikėtų daugiau iniciatyvos iš visų suinteresuotų pusių. Aš pats nesu diktatoriško charakterio ir tikiu, kad daugiausiai tokiuose dalykuose lemia sąmoningumas. Esu įsitikinęs, kad ne mažiau svarbus čia ir informacijos trūkumas. Reikėtų kuo daugiau viešų susitikimų su studentais. Čia galima ir juos patraukti per dantį: kaip taisyklė, pirmasis nepasitenkinimas akademine sistema atsiranda kartu su pirmąja kūrybine nesėkme. Reikia tam tikros distancijos, kad galėtume kiek įmanoma objektyviai įvertinti tai, ką mums davė akademija. Sakau tai iš savo patirties. Iš kitos pusės, nemažai galima išsiaiškinti ir iškart reaguojant, mėginant užbėgti už akių didesnėms problemoms. Todėl norėtųsi, kad ne tik katedra, fakultetas ar akademija, bet ir studentai kartu su juos kuruojančiais teatrais būtų dar sąmoningesni ir aktyvesni.
- Dėkojame už pokalbį!
