Paskutinę balandžio dieną Menų spaustuvė vėl pakvietė pasikalbėti apie lietuvių teatro istoriją ar tiksliau - mūsų prisimenamas istorijas. Susitikimas buvo skirtas „naujiesiems laikams", išaušusiems po savotiško aukso amžiaus. Ar tikrai jam tinka „liesos karvės metų" apibūdinimas pirmajam naujojo amžiaus dešimtmečiui (2000-2010), kaip juos nusakė lenkų teatrologas Lukaszas Drewniakas 2005 m. straipsnyje „Kultūros baruose"? Ar tie „liesi metai" vis dar tęsiasi? O gal jų išvis nėra ir nebuvo? - klausė diskusijos moderatorės teatrologės Vlada Kalpokaitė ir Ramunė Balevičiūtė. Apie „Naujosios dramos akcijos" poveikį, permanentinę teatro „krizę" ir jaunosios režisūros ambicijų stygių diskutavo režisieriai Yana Ross ir Aidas Giniotis, vertėja Akvilė Melkūnaitė ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis.
Ramunė Balevičiūtė. Kaip atspirties tašką diskusijai pasirinkome mūsų kolegos, puikiai išmanančio lietuvių teatrą Lukaszo Drewniako straipsnį, parašytą po 2005 metų „Sirenų" festivalio. Tekstas vadinosi „Septyneri liesi metai" ir pagrindinis ten keliamas klausimas buvo: kas atsitiko, kad lietuvių teatras, dar visai neseniai taip traukęs užsienio festivalių rengėjų ir publikos dėmesį, liovėsi juos dominti? Tad ir mes klaustume, kas gi nutiko, kad staiga „riebūs metai" - aukso amžius - pavirto „liesais"? O gal nieko nenutiko? Gal tai klaidinga diagnozė?
Vlada Kalpokaitė. Lukaszas kalba būtent apie tai, kad lietuvių teatras nustojo dominti užsienio festivalių rengėjus: neva jie nemato jokio judėjimo, jokių naujų atradimų, teatro kalba jiems atrodo pasenusi ir pan. Tačiau jis visiškai nekalba apie tam tikrus lokalius reiškinius, kurie galbūt neįdomūs Europai, bet aktualūs mums - tarkime, tą pačią „Naujosios dramos akciją" (NDA).
Ramunė Balevičiūtė. Tuomet gal ir galime prisiminti pirmuosius festivalius, pradėtus rengti čia, Menų spaustuvėje, lygiai prieš 15 metų (pirmoji, 1999-ųjų, NDA vyko dar valstybinių teatrų scenose). Norėčiau klausti Aido, kaip Jūs prisimenate ir šiandien vertinate tą laiką?
Aidas Giniotis. Man sunku apie tai kalbėti, nes mums, kūrėjams, visada atrodo, kad tai, ką mes darome, yra pasaulio centras. Kad ir kaip būtų, aš tą laiką prisimenu kaip ypatingą, nes daugelis iš mūsų susitiko senojoje spaustuvėje, iš anksto nesusitarę. Tokių durnių, kokie mes buvome, susirinkę čia ir kūrę, reikėtų paieškoti. Kiek reikėjo leidimų įeiti į griuvėsius, pajungti elektrą... Ko tik mes nedarėme... Prisimenu, buvo klaikiai šalta, tai mes paimdavome ketaus šiukšliadėžes, kurias naudojome spektaklyje kaip dekoracijas, prikraudavome jas malkų, uždegdavome ir taip galėdavome repetuoti, nes jos įkaisdavo ir skleisdavo šilumą. Elektros nėra, apšvietimo nėra... Nakčiai ant kanapos guldydavome bičiuką, kad saugotų aparatūrą. Iš pradžių žiūrovai, o ypač žiūrovės, nesusivokdavo, kur eina, - ateidavo su suknelėm ir tipendavo lentomis per vandenį į salę... Jaučiu tam laikui ypatingą nostalgiją dar ir dėl to, kad jis davė akstiną rastis nepriklausomoms iniciatyvoms. „Atviras ratas" buvo viena iš jų. Todėl manau, kad prieš 15 metų atsiradusi ši erdvė buvo labai laiku ir vietoje. Aš irgi perskaičiau straipsnį apie liesus metus ir, tiesą sakant, stipriai susierzinau. Juk be liesų metų nebus ir riebių. Tarkime, anas spaustuvės gimimo laikas - ar tai buvo ne liesi metai? Bet jie suteikė tokios milžiniškos motyvacijos... Dabar jau labai rimtai pasvarstyčiau, ar rinktis tokį kelią. Tada buvo labai svarbu, kad teatro žmonės rinkosi kurti savo sistemą, priešingą išsikvėpusiai valstybinių teatrų sistemai.
Ramunė Balevičiūtė. Svarbi poveikio sritis buvo ir naujoji drama. Juk vienas svarbiausių NDA tikslų ir buvo inicijuoti šiuolaikinės dramos, visų pirma - lietuvių, įsitvirtinimą mūsų teatre. Ar iš pradžių bent patikrinti, rengėjų žodžiais tariant, ar šiuolaikinių lietuvių autorių kūriniai gali būti įdomūs teatrui. Taip į teatrą buvo atvestas Marius Ivaškevičius: pirmoji jo pjesė „Kaimynas" laimėjo 1998 m. Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro rengtą dramų konkursą ir buvo pristatyta pirmojoje NDA. Kaip dramaturgė ryškiai debiutavo Monika Kutkaitytė, tuo metu dar Panevėžio gimnazijos abiturientė, aktyviai teatrui rašė Herkus Kunčius, Sigitas Parulskis. Greta buvo pristatyti užsienio dramaturgai - Markas Ravenhillas, vėliau - Martinas Crimpas, Gregory Burke´as, Caryl Churchill, Sarah Kane, Rolandas Schimmelpfennigas, Theresa Walser, Dea Loher, Falkas Richteris, Jean´as-Lucas Lagarce´as ir daugelis kitų. Kadangi kartu su mumis yra vertėja Akvilė Melkūnaitė, aktyvi to meto ir dabartinio teatro proceso dalyvė, noriu kreiptis į ją: kaip pati prisimeni tą laiką ir ar įžvelgti kokį nors jo poveikį dabarčiai?
Akvilė Melkūnaitė. Vienoje iš nuotraukų, tarp Audronio Liugos ir Denis Lavant´o, matau brangų savo draugą ir kolegą Laurent´ą Muhleiseną, be kurio daugelis prancūzų tekstų nebūtų pasiekę Lietuvos. Dabar jis dirba Comédie-Française teatro dramaturgu (literatūrinės dalies vedėju) ir vadovauja Antoine´oVitezo vertimų namams - institucijai, užsiimančiai prancūziškų pjesių sklaida ir užsienio pjesių vertimais į prancūzų kalbą. Jo pastangų dėka į prancūzų kalbą buvo išverstos Ivaškevičiaus, Parulskio, Grajausko pjesės. NDA kvietimu 2004 m. Laurent´as pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir inicijavo Thimothee de Fombelle´io „Švyturio" skaitymą dalyvaujant Lavant´ui, kuris pats save ir susirežisavo. Lietuvišką šios pjesės versiją NDA režisavo Albertas Vidžiūnas, vaidino Eimutis Kvoščiauskas, vėliau pagal ją spektaklį pastatė - beje, rodomą iki šiol, - Gintaras Varnas su Gyčiu Ivanausku. Tais pačiais metais buvo pristatytas dar vienas įdomus prancūziškas tekstas - Natachos de Pontcharra „Žiurkiagalviai" apie už visuomenės ribų gyvenančius du jaunuolius, kurie neva yra gimę su žiurkių galvomis.
Prisimenu didelį informacijos srautą, ateinantį iš Prancūzijos, tuo metu ir pradėjau aktyviau versti teatrui (pirmoji mano išversta pjesė buvo „Roberto Zucco"). Viskas buvo labai nauja, įdomu ir netikėta. Pavyzdžiui, kai verčiau Olivier Py (jis šiuo metu yra Avinjono festivalio direktorius) pjesę „Teatrai", ničnieko nesupratau. Ją NDA režisavo Gytis Padegimas. Kitas tekstas, palikęs ryškų pėdsaką lietuvių teatre, buvo Lagarce´o „Tolima šalis", pirmąkart suvaidinta Šv. Ignoto bažnyčioje. Beje, pagal ją pastatytas Gintaro Varno spektaklis buvo pakviestas į Avinjono festivalį - tais metais, kai įvyko streikas ir šis festivalis buvo nutrauktas. Galbūt to spektaklio būtų laukęs visai kitas likimas, jei jis būtų buvęs ten parodytas. Tiesa, šiek tiek vėliau „Tolima šalis" buvo išvežta į Nansi, ir prancūzai buvo labai sujaudinti to, kad taip jautriai buvo perskaitytas jų dramaturgo tekstas.
Ramunė Balevičiūtė. Beje, į NDA buvo atvežta ir prancūziška „Tolimos šalies" versija - teatro „Ouvert". Buvo labai įdomu palyginti. NDA kasmet atveždavo po kelis užsienio spektaklius. Galima pastebėti, kad turėjome progų išvysti vienus pirmųjų dabar garsių Europos režisierių spektaklius: ArpadoSchillingo „Baalą", AlvioHermanio „XX amžius. PoezdPrizrak. Vision Express", Kristiano Smedso „Voiceką".
Vaidas Jauniškis. Reikia prisiminti, kad 2004 metais į NDA atvyko „Needcompany" su „Afekto vaizdais", vėliau - su Viviane De Muynck monospektakliu „Viskas tuštybė".
Vlada Kalpokaitė. Bet nepaisant to, aš prisimenu jausmą, kad kažkas vis dėlto mus, jaunus teatrologus, erzino. Galbūt tai buvo susiję su tuo, kad keitėsi visa teatro sistema, be to, buvo neįprasta skaitymų ir eskizų forma. Norėjosi, kad tai, kas įvyko gero, turėtų kokį nors tęstinumą, kad nebūtų tik vienkartinis džiugus įvykis. Prisimenu, diskutavome apie tai su Povilo Laurinkaus kursu (tai vienas iš paskutiniųjų Dalios Tamulevičiūtės kursų), kurie NDA parodė Ravenhillo „Keletą tikslių polaroidinių nuotraukų", bandė įsitvirtinti Nacionaliniame dramos teatre, o paskui subyrėjo. Pats Povilas išbandė jėgas režisūroje - ir, beje, visai sėkmingai, - bet kažkur išvyko, į teatrą negrįžo... Šie žmonės (tarp jų buvo Monika Šaltytė, dabar vaidinanti Šiauliuose, Aistis Mickevičius - mano galva, vienas talentingiausių, bet dabar nebevaidinančių, Rūta Papartytė ir kiti) lyg ir norėjo išsilaikyti, kurti kartu, tačiau neišdrįso, kaip kiti, kurti savo organizacijos. Jiems atrodė, kad juos kas nors turi paimti į teatrą, sudaryti sąlygas kurti, mokėti jiems algas ir pan. Buvo ir kitų, kurie gana ryškiai pasirodė NDA, o paskui visai nebedirbo teatre.
Ramunė Balevičiūtė. Pasižiūrėjau, kas buvo rašoma po pirmųjų „Naujosios dramos akcijų" spaudoje. Matyti, kad pristatytos naujos pjesės tuometinio lietuvių teatro kontekste atrodė gana egzotiškai. Štai po pirmosios NDA Rasa Vasinauskaitė rašė: „Beje, tik akcijos metu galėjai atlikti ir savotišką tyrimą - ar lietuvių teatras (ypač jaunas) sugeba atspindėti visuomenės gyvenimą, ar gali (ar kada nors apskritai galės) „prisiimti socialinio komentatoriaus vaidmenį". Juk šiuo atžvilgiu pas mus pirmavo ir iki šiol pirmauja, galima sakyti, amžinai jaunas Jonas Vaitkus." Ir toliau - apie pjeses: „Visas šias pjeses vienija stiprus socialinės ir visuomeninės kritikos užtaisas, kuris mūsų, lietuvių, šiandienos teatrui ne tik nebūdingas, bet ir sukelia alergišką gyvenimiškos realybės teatre atmetimo reakciją." Atrodytų, mus skiria toks nedidelis laiko tarpas, tad net sunku įsivaizduoti, kad anuomet tai atrodė taip nauja ir net sensacinga. Ir beje, labai įdomu sekti NDA pasiūlytos naujos estetikos percepciją. Štai jau 2005 metais, po „ZT Hollandia" „Balsų" Rasa Vasinauskaitė stebėjosi: „Pasirodo, norint kurti aktualų probleminį teatrą visai nebūtina vaizduoti aplink supančio šlamšto ar akis badančių socialinių paribių."
Vaidas Jauniškis. Visiškai pritariu Rasai. O tai, kad eskizai buvo parodomi vieną kartą, kai kuriais atvejais buvo gerai. Daug kas naująsias pjeses bandė rakinti įprasta senąja kalba ir, aišku, jiems tai nepavyko. Kitas dalykas - Audronio Liugos akcentuota anuomet pasaulyje madinga britų „naujojo brutalizmo" banga - ji negalėjo pas mus tuo metu prigyti, nes buvo akivaizdžiai svetimas implantas. Mes vis dar įsivaizdavome, kad teatras turi būti TEATRAS. Todėl nenuostabu, kad Jeoreno Willemso „Balsus" priėmėme kitaip - tai buvo ir šiuolaikiška, nauja, ir kartu teatrališka.
O prisimenant Lukaszo Drewniako straipsnį, į Lietuvą jis atvažiuodavo per festivalius arba pasižiūrėti 1-2 režisierių. Jis nė karto nebuvo „Naujosios dramos akcijoje", nes jam nerūpėjo jos pristatomi režisieriai. Jis tiesiog konstatavo, kad mes neturime B klasės režisierių, turime tik A ir C, A jis mato Torūnėje ir kitur, C nežiūri, nes ten nėra ko žiūrėti, o B lyga tuo metu kaip tik ir kūrėsi. Tai, apie ką jis kalba, yra gana objektyvu iš užsienio pusės: prizų festivaliuose lietuviai pelnė vis mažiau, festivaliai pagal svarbą menkėjo, metaforinė kalba akivaizdžiai išsisėmusi, pagaliau patiems lenkams įdomesnis tapo vokiečių teatras. Man smalsu, kaip Yanai atrodė mūsų teatras tuo metu. Apskritai - kada Tu aptikai lietuvių teatrą?
Yana Ross. Slapčiomis aš čia buvau 2005-aisiais, per „Sirenas", Oskaro Koršunovo kvietimu. Kartu su draugais korėjiečiais žiūrėjau Vaitkaus šešių valandų opusą pagal Dostojevskį - iki šiol jis stovi prieš akis, tai buvo kažkokia vizualinė ataka. Dar puikiai atsimenu „Žiurkiagalvius" ir žavingą Menų spaustuvės erdvę, kurioje jie buvo vaidinami. Puikus europietiškas skonis, kūrybinga atmosfera, raw menas... O anksčiau daugiausiai apie lietuvių teatrą - A klasės - sužinojau Niujorke iš atvežamų spektaklių arba įrašų. Pati Lietuvoje pradėjau dirbti 2007-aisiais: tais metais pastačiau Jelinek „Bembilendą" ir Černiauskaitės „Liučė čiuožia".
Vlada Kalpokaitė. Įdomu - tokie skirtingi tekstai. Kaip Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstas pateko Tau į rankas? Koks buvo pirmas įspūdis?
Yana Ross. Nepatikėsite, bet aš tą tekstą radau Amerikoje. Bostono festivalyje pagal „Liučė čiuožia" Oskaras vedė seminarą. To festivalio direktorius pjese susidomėjo, paprašė angliško vertimo, paskui mes ją statėme Jeilio teatre, ji buvo pristatyta žurnale apie šiuolaikinę dramaturgiją, vėliau - festivalyje FIND Berlyne. Žodžiu, ji įėjo į pasaulio šiuolaikinės dramos kontekstą. Tai galėjo būti ir kroatiška, ir vokiška, ir rusiška pjesė - ji tiesiog išreiškė šiuolaikinio žmogaus požiūrį į gyvenimą, bet kartu pasižymėjo labai savita kalba.
Ramunė Balevičiūtė. Norėčiau grįžti prie teatro kalbos temos. Vaidas sako, kad in yer face srovė negalėjo prigyti lietuvių teatre, nes ir socialinis kontekstas čia buvo kitas, ir pati teatro prigimtis tam priešinosi. Bet buvo ir kitokių, poetinių pjesių, socialines realijas derinusių su fantastika, pagaliau iš tiesų su poezija.
Vaidas Jauniškis. Nesakau, kad negalėjo - tiesiog tiems laikams tokios pjesės buvo per ankstyvos. Vėliau ta estetika tarsi ir prigijo. Tarkim, „Gagarino gatvė" buvo puikiai sutikta. Dėl ko? Tikrai ne dėl pjesėje vystomos grubios kovos prieš kapitalizmą temos, o dėl vaidybos, surastų puikių Alberto Vidžiūno ir Agniaus Jankevičiaus tipažų, dėl intelektualaus ir darbininkiško stiliaus dermių ir šmaikštumo. Bet problematika buvo ne mūsų smegenims, mes dar gyvenome kitoje realybėje. Aido statyta „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama" mums buvo daug priimtinesnė, nes daug kas ten buvo atpažįstama, pvz., Vilniaus senamiestis ir jo personažai. Ir šiaip, kadangi „Keistuoliai" yra faini, tai iš jų lengviau ir tą teatro kalbą priimi.
Aidas Giniotis. Bet mano aktoriai iš pradžių visai nenorėjo šitos pjesės.
Vlada Kalpokaitė. Bet turbūt iš pradžių ta pjesė nebuvo apie Vilnių?
Aidas Giniotis. Pjesė yra apie Berlyną. Bet pats autorius Ludwigas Volkeris patarė statyti tik apie Vilnių, leido keisti viską, kas mums atrodys reikalinga.
Vlada Kalpokaitė. Tai kodėl aktoriai nenorėjo jos vaidinti?
Aidas Giniotis. Todėl kad socialinis teatras mums buvo visai nepriimtinas. Teko griebtis visokių apgavysčių. Pavyzdžiui, sukūriau aplinkybę, kad aktoriai turi gyventi ne realų gyvenimą, o sapną.
Vaidas Jauniškis. Vadinasi, reikia kažkokio atsitolinimo, kad galėtum tai suvaidinti?
Aidas Giniotis. Gal tai iš tiesų yra lietuvių teatro tradicija - visada turėti kokį nors prasminį užnugarį, į kurį galėtum remtis kaip į pamatą. Vien elementaraus situacijos išdėstymo neužtenka.
Vlada Kalpokaitė. Realybė tuo pamatu negali būti?
Aidas Giniotis. Tada negalėjo. O ir dabar, stebėdamas kolegų darbus, pastebiu, kad mes į viską esam linkę žiūrėti iš savito požiūrio kampo, kurio kartais visai nereikia. Todėl tikrai pasitaikydavo, kad per NDA pjeses mes netyčia sugadindavome. Kita vertus, kai kurios pjesės leidosi būti savaip interpretuojamos. Pavyzdžiui, „Arabiška naktis". O „Žiurkiagalviai" man apskritai buvo sezono įvykis. Kitas dalykas - NDA patirtis paskatino patiems kurtis dramaturgiją.
Vaidas Jauniškis. Galime prisiminti ir NDA pristatytą Bernhardo „Minetį", kurį režisavo Sigitas Račkys, o skaitė Pranas Piaulokas. Įvyko akivaizdi „avarija": Bernhardas ir Piaulokas (savo intelektualiu požiūriu artimas Masalskiui) dera, o Bernhardas ir Račkys, Tumino teatro pasekėjas, - ne. Panašų atvejį galime stebėti ir naujajame Tumino „Minetyje": metaforomis Bernhardas neatrakinamas, jo tekstą reikia sakyti tiesiai. Net ir Lupos atveju tai mūsų aktoriams neįprasta: atrodo, kaip čia taip - paimsiu ir tiesiog lyginsiu baltinius? Už to lyginimo būtinai kas nors turi būti!
Ramunė Balevičiūtė. Gal galėtume pereiti prie režisūros temos ir Drewniako diagnozės: „Lietuvių teatro ligą paspartino ir tai, kad per dešimtmetį nesugebėta išugdyti režisierių avangardo pamainos". Žinoma, kalbant apie režisierių ugdymą, sunku išvengti mokyklos temos, bet gal pradėkime ne nuo jos. Kaip, Yana, Tu vertini lietuvių režisūros būklę?
Yana Ross. Per šiuos metus, kiek dirbu Lietuvoje, manau, tapau lietuvių teatro bendruomenės nare. Bet žiūrint iš šono, man neatrodo viskas taip tragiška. Turiu vieną amerikiečių esė knygą, kuri vadinasi „Theatre in Crisis". Kaip pagalvoji, tai teatras visada išgyveno krizę. Galime apie tai kalbėti čia ir dabar, galėsime ir vėl po kelerių metų, bet galime šią problemą pasukti kitu kampu. Šiaip ar taip, tai yra mūsų kasdienybė. Kaip sakoma, jei esi menininkas, tau naudinga išgyventi krizę. Kitaip nepasieksi meninio rezultato. Kita vertus, kai atvykau į Lietuvą ir režisierių kursą buvo surinkęs Tuminas, man atrodė keista, kad jaunimas nesiveržia stebėti repeticijų. Užsienyje tokia praktika yra įprasta. Nors kai vedžiau seminarus LMTA apie Amerikos teatro avangardą, susirinko tikrai daug studentų. Prisimenu, rodžiau jiems ištraukas iš „The Living Theatre", „Mabou Mines" ir kitų, ir jie, ypač Tumino „vaikai", buvo šokiruoti, sakė: „Tai ne teatras!" Tada supratau, kad lietuvių teatro bendruomenė labai uždara.
Ką tik grįžau iš Helsinkio, kur pradedu dėstyti jų Akademijoje. Ten režisūros programa sudaryta taip, kad Akademija turi galimybę dviem mėnesiams išsiųsti visą kursą į kurią nors užsienio šalį. Kartu su suomių režisieriumi, to kurso vadovu, jie ten repetuoja, kuria studentišką spektaklį. Šiemet jie buvo Berlyne. Ten gyveno, du mėnesius kas vakarą ėjo į Berlyno teatrus ir kartu kūrė savo spektaklį. Mano atrodo, tai yra pati geriausia mokykla.
Aidas Giniotis. Šiai temai reikia atskiros diskusijos, siūlau ilgai nelaukus ją ir surengti.
Vlada Kalpokaitė. Aš tik trumpai galėčiau replikuoti į Yanos mintis. Kodėl mes apie teatro studentus kalbame kaip apie trejų metų vaikus? Kodėl juos kur nors būtinai reikia vežti? Ar jie patys nesugeba savarankiškai kuo nors pasidomėti? Kodėl jie savo iniciatyva niekur nevažiuoja?
Aidas Giniotis. Atsakymas labai paprastas - jie nenori „iškristi iš programos", iš kurso.
Vaidas Jauniškis. Kitas pavyzdys - į LNDT buvo atvykęs Stefanas Kaegi, kelias valandas pasakojo apie „Rimini Protokoll" projektus, rodė ištraukas. Iš Akademijos nemačiau nė vieno studento aktoriaus ar režisieriaus. Sutinku su Aidu, kad mūsų studentai yra labai apkrauti. Bet tai jau programų sudarymo rūpesčiai. Pavyzdžiui, Heineris Goebbelsas, kuris dėsto Gyseno universitete (tame pačiame, kur mokėsi „Rimini Protokoll" ir keletas kitų šiandieninio vokiečių teatro kūrėjų ir prodiuserių), passakojo, kad pas juos programos yra sudarytos taip, kad studentai pusę laiko turėtų darbui, o kitą pusę - mąstymui apie tai, ką jie daro.
Dar noriu priminti, kad 2003 metais Eimuntas Nekrošius su savo suburta studija pastatė spektaklį „Pradžia. K. Donelaitis. Metai". Nors, žinoma, tai buvo nekrošiškas darbas, bet jis buvo visiškai „ne akademija". Man tai buvo tikras šviežio oro gurkšnis. Studijų fenomeno, kaip tokio, mes neturim.
Aidas Giniotis. Prasideda...
Vaidas Jauniškis: Ar turim? „Keistuolius"?
Aidas Giniotis. Buvo pavyzdžių, bet pati Akademija turi studijos bruožų - juk kiekvienas meistras savo mokinius ruošia savaip. Ši tradicija turi ir pliusų, ir minusų.
Ramunė Balevičiūtė. Manyčiau, kad ir Yana, ir Vaidas iškėlė labai svarbų dalyką: studentai turėtų būti skatinami mąstyti ir kurti savarankiškai, ieškoti savo kelio.
Vaidas Jauniškis. Aš dar norėčiau prisiminti 2003-uosius metus, kai oficialiai buvo pripažintas šiuolaikinis šokis: Aira Naginevičiūtė už „Processus" gavo Kultūros ministerijos apdovanojimą. Ir Menų spaustuvė tapo pagrindine priebėga šokėjams, nes, kiek žinau, tuo metu visame Vilniuje nebuvo tinkamos šokio dangos.
Ramunė Balevičiūtė. Šis Vaido priminimas iš tiesų labai tinka pabaigai, nes šie, 2015-ieji metai, yra jubiliejiniai: meniniai procesai Menų spaustuvėje pradėjo vykti lygiai prieš penkiolika metų, o vienas iš Spaustuvės kūdikių, „Menų faktūra", fiksuojanti šiuos procesus, šiemet žymi dešimties metų sukaktį. Tad belieka mums visiems palinkėti greičiau sulaukti kokio nors gūsio, kuris vėl viską sujudintų ir verstų keisti požiūrį.
Parengė Ramunė Balevičiūtė
