Balandžio 9 d. teatralai buvo kviečiami į Menų spaustuvėje surengtą diskusiją „Mūsų teatro istorijos", kur teatrologės Vlada Kalpokaitė, Rasa Vasinauskaitė ir teatro žurnalistė Rūta Oginskaitė planavo aptarti įsimintiniausius lietuvių teatro spektaklius, įvykusius 1997-2002 metais (pirmąją dalį apie 1990-1996 metus skaitykite čia. Diskusijos kuratorės Vlados Kalpokaitės pastangos per aktorinę prizmę apžvelgti teatrinį laikotarpį neišsipildė - kviesti aktoriai dėl įvairiausių aplinkybių negalėjo dalyvauti pokalbyje. Tačiau kalbų ir prisiminimų buvo tiek daug, jog visų spektaklių aptarti taip ir nepavyko, o prabilus režisieriui Agniui Jankevičiui, diskusija įgavo ir kitą rakursą.
Vlada Kalpokaitė. Kalbant apie tuometinį aktorių, natūraliai iškyla herojaus sąvoka. Norėčiau diskutuoti apie tai, kas tuo metu buvo laikomas herojumi, koks buvo teatro herojus, kaip jis keitėsi? Galbūt netgi galima vesti paralelę su dabartiniu herojumi. Verta prisiminti Rasos Vasinauskaitės tekstą „Sceninio herojaus kaita lietuvių teatre po 1990-ųjų: Rimo Tumino ‚Edipas karalius´": čia teatrologė apžvelgia visus to dešimto dešimtmečio herojus ir randa bendrą vardiklį: „Visi tampa autsaideriais ar tiesiog eiliniais žmonėmis. Zucco - autsaideris, be herojiškų užmojų, „Shopping and fucking" personažai - vargani narkomanėliai. Hamletas tampa tėvo keršto įrankiu, Makbetas laumių pasirenkamas atsitiktinai, Edipas - joks ne valdovas, o eina vykdyti savo užduoties tik dvariškių įkalbėtas". Žodžiu, herojui svarbi vidinė laisvė, bet pasirinkimai ateina iš išorės. Jis yra valdomas likimo.
Gintaro Varno to meto spektaklių „Publika", „Heda Gabler", „Gyvenimas - tai sapnas", „Gedulas tinka Elektrai" herojus buvo egzistenciškai skausmingai, išraiškingai kitoks žmogus. Varno herojai nuo realybės ir laiko bergždžiai bando pasislėpti savo vaizduotės teatre.
Ir jei laikytume tą laikotarpį tam tikra dabarties baze, galėtume pagalvoti apie tai, kaip susiformuoja dabartinis teatro herojus, kaip jis randa savo apibrėžtį. Jei dabarties herojų pirmtakai save suvokia kaip autoritarinių tėvų vaikus, maištaujančius, bet fatališkai nesavarankiškus, dabarties teatro herojams itin sudėtinga tiek remtis į juos, tiek prieštarauti jiems, maištauti - tarsi jie būtų taip ir nesuaugusių tėvų atžalos... Galbūt dėl to taip sudėtingai formuojasi šių laikų scenos herojaus tapatybė, ji tarsi amorfiška, be aiškių kontūrų, artikuliuotos pozicijos ir savų istorijų?
Kalbėdami apie praeitį, visada ieškome (ir randame) paralelių su dabartimi. Dar kartą pervertusi 97-ųjų spaudą jų radau labai daug - atrodo, jog tai dabartinės antraštės, tik veidai jaunesni. Panašumai yra juokingi ir liūdni, nes tampa akivaizdu, kad niekas iš tiesų nesikeičia.
Norėčiau prisiminti Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Hamletą". Per spektaklio peržiūrą Kostas Smoriginas, matyt, labai supykęs, kad Hamletą vaidina kažkoks Andrius Mamontovas, pašūkavo ir pasikeikė. Po premjeros „Lietuvos ryte" publikuojamas nedidelis straipsnelis: Jaunimo teatro vadovybė (direktorius tuo metu buvo Kostas Smoriginas, meno vadovas - Algirdas Latėnas, o pavaduotoja - Violeta Podolskaitė) nusprendė laikraščiui atsiųsti atsiprašymo laišką. „Jaunimo teatro vadovybė yra nustebusi dėl aktoriaus ir direktoriaus Kosto Smorigino netinkamo elgesio per „Hamleto" peržiūrą Akademiniame dramos teatre. Jaunimo teatro vadovybė smerkia tokį kolegos ir direktoriaus elgesį, atsiprašo visuomenės bei kolegų aktorių, vaidinusių „Hamlete", LIFE vadovybės". Tame pačiame rašte atsiprašo ir pats Smoriginas. Aš vis negaliu suprasti, kodėl jie puolė atsiprašinėti? Gal jūs atsimenate?
Rūta Oginskaitė. Tai įvyko per LIFE festivalį, gegužės mėnesį, ir tai buvo ne peržiūra, o spektaklio premjera. Kadangi laikraštis visada rėmė LIFE´ą, kasdien pasirodydavo straipsneliai apie festivalio detales - net iki tokių, kad muitinė nepraleido svečių spektakliui reikalingų žąsų.
Vlada Kalpokaitė. Kasdien - ne tik festivalį reklamuojantys straipsniai, bet beveik visose „Lietuvos ryto" rubrikose - iki Naglio Šulijos orų prognozių - būdavo būtinai paminimas LIFE´as. Tarkim, bus šilta, ir dėl to LIFE festivalis lauke galės rodyti tą ir tą. Tiesiog neįtikėtina - nuo pirmo iki paskutinio puslapio kone visi žurnalistai, visos rubrikos reklamuoja festivalį. Šiandien, atrodo, taip būtų neįmanoma.
Rūta Oginskaitė. Po „Hamleto" premjeros žurnalistė Daiva Rinkevičiūtė apie įvykį su Kostu Smoriginu parašė trumpą repliką, kurią redakcija įterpė į mano apžvalgą, galbūt jau puslapyje, nebuvau to liudininkė ir per festivalį labiau domėjausi pačiu festivaliu, o ne puslapiais. Ir tik kai žmonės pradėjo į tą neva mano repliką reaguoti, supratau, kad įvyko kažkas nepataisomai absurdiško. Sakydavo - kodėl tu taip žiauriai rašai, maža kas žmogui atsitinka. Esu pasakojusi apie tai Kostui, nes praėjus dar kažkiek metų vėl kažkas per „Hamletą" garsiai šnekėjo, bet tą žmogų pavyko išvesti iš salės, ir apie tai kaip apie svarbų įvykį vėl rašė visa spauda, o „Lietuvos rytas" būtinai norėjo prisiminti aną nelemtą Kosto įsiterpimą, bet tam jau man pavyko pasipriešinti.
Vlada Kalpokaitė. Bet man atsiprašymo raštas atrodo juokingiau net už tą Smorigino išsišokimą.
Rasa Vasinauskautė. Juk iki pat premjeros vyko diskusija, kas turėtų vaidinti „Hamletą" ir ne vien Kostas Smoriginas apgailestavo dėl Andriaus Mamontovo parinkimo pagrindiniam vaidmeniui. Tuo metu teatruose vyko lengvabūdiškas bohemiškas gyvenimas, žmonės daug gėrė... Teatro sistemos pokyčiai, ankstesnio gyvenimo žlugimas iš tiesų sudavė didžiulį smūgį.
Vlada Kalpokaitė. Nekrošius nuo pat pradžių turėjo sumanymą Hamleto vaidmeniui pasirinkti visai ne teatro žmogų. Bet, matyt, kiekvienas to laiko „hamletiško" amžiaus aktorius save matė tame spektaklyje.
Kita to meto didelė premjera - Rimo Tumino „Maskaradas", po jos iš karto prasidėjo abiejų spektaklių lyginimas: kas nuo ko nusižiūrėjo, kur yra gilu ir „apie būtį", o kur yra „tralialiūškos", maskaradas. Vieni Rimo Tumino „Maskarade" sugebėjo įžvelgti grožį, lyrinį pradą, žaismingumą. Kiti, tarkim Rūta Oginskaitė - dirbtinį sniegą ir beprasmišką vizualumą ir publikos linksminimą.
Rasa Vasinauskaitė. Dabar prisiminus, „Maskaradas" - visai geras spektaklis. Tik tada žiūrėjome kitaip: labai norėjosi mirties, kažko „nekrošiško". Viskas priklauso nuo tos būsenos, kur esi ir kas yra aplinkui. Nes, pavyzdžiui, Ninos vaidmenį „Maskarade" sukūrusi Adrija Čepaitė - vieno vaidmens aktorė. Aš daugiau tokių svarių jos darbų neatsimenu. Tuminas ją surado ir atsivedė į šį spektaklį. Puikūs buvo ir Vytautas Šapranauskas, ir Andrius Žebrauskas.
Vlada Kalpokaitė. Rūta, aš tavo tekste skaičiau, kad žmonės pradėjo ploti, kai scenoje pradėjo kristi sniegas. Bet tas dirbtinis sniegas kai kuriuos Tumino vertintojus nuteikė skeptiškai, o Nekrošiaus lietus, kuris vis tiek „iš gelmių", visiems kėlė susižavėjimą.
Tais pačiais metais įvyko ir Gintaro Varno pirmosios „Publikos" premjera. Mano spektaklio prisiminimai apie šį spektaklį susiję ne tiek su rega ar klausa, kiek su uosle... Varnas susodino žiūrovus ant scenos rato, kuriam pajudėjus, atsidurdavai vietoje, kur anksčiau sėdėjo kokia ponia ar ponas, išsikvėpinę savo kvepalais. Taip pat ant kėdžių kiekvienam žiūrovui buvo palikta po degtukų dėžutę su Lorcos portretu. Gaila, kad šio teatrinio „fetišizmo" nebenutinka - kartais tikrai labai svarbu turėti ką išsinešti po spektaklio, - ar tai būtų plunksna, saga, ar karoliukas - per tuos daiktus gali puikiai atsiminti, kas vyko scenoje. O dar vienas prisiminimas su „Publika" - po kelerių metų, kai šis spektaklis buvo vaidinamas Kaune, dar neremontuotoje Didžiojoje salėje, visas spektaklio stebuklas sugriuvo, nes scenos ratas sugedo ir nustojo suktis. Tada aktoriams teko tiesiog lakstyti aplink žiūrovus ir keisti mizanscenas, matėme ir itin susinervinusį režisierių. Yra rimtų, analitinių recenzijų apie „Publiką", bet ne visi priėmė spektaklį. Juk sezono konkurencija buvo didžiulė. ir „Hamletas", ir „Maskaradas", ir dar, pavyzdžiui, „P.S. Byla O.K.".
Taip, tais metais Oskaras Koršunovas ir Sigitas Parulskis pastatė spektaklį „P.S. Byla O.K.". Gaila, premjeros nemačiau ir labai tikiuosi, kad kolegės padės prisiminti. Režisierius ir dramaturgas nusprendė kvestionuoti santykį su tėvyne, svarstyti, kas yra tradicija, kas yra tėvas, kas yra visa tai, iš ko mes kilę, ir tas geltonai-žaliai-raudonas snarglys siaubingai įaudrino, nuliūdino ir supykdė anuometinę publiką ir visą šviesuomenę. Koršunovui teko išgyventi pirmąjį skandalą, net nemanau, kad kūrėjai to tikėjosi. Spektaklio ašis - Abraomo ir Izaoko istorijos parafrazė, taip pat - anuometinės realijos per tėvų praeities prizmę. Ar atsimenate? Ar teatro bufetuose tai taip pat skambėjo kaip valstybininkų straipsniuose ir audringose kalbose?
Rasa Vasinauskaitė. Manau, premjera sulaukė tokios reakcijos todėl, kad pirmą kartą teatro scenoje skambėjo keiksmai ir buvo ironizuojamas patriotizmas - Akademinio dramos teatro scenoje. Prisiminkime, kad Koršunovas su šiuo spektakliu iš Mažosios perėjo į Didžiąją sceną. O į premjerą buvo sukviesti Kultūros ministerijos atstovai, Vyriausybės nariai. Tada pasigirdo priekaištai, kaip galima tokį spektaklį rodyti: su tokiais tekstais, tokia kalba. Beje, spektaklis užėmė trečią vietą tų metų lietuvių dramaturgijos konkurse. Ir komisijos nariai tarpusavyje pripažino, kad pjesė yra šiuolaikiška ir jaunatviška. Čia ir paradoksas - spektaklis pasmerktas viešai kaip neatitinkantis tam tikrų kriterijų ir kanonų, bet kartu tie patys žmonės jį palaikė ir įvertino.
Vlada Kalpokaitė. Ar labai daug tekstų buvo pateikta lietuviškos dramaturgijos konkursui?
Rasa Vasinauskaitė. Taip, juk nebūtinai reikėjo pateikti naujus tekstus: konkurse dalyvavo lietuvių dramaturgijos arba lietuvių klasikos kūriniai: ir Klaipėdos, ir Šiaulių, ir Panevėžio teatrai statė spektaklius pagal nacionalinę dramaturgiją dar ir todėl, kad, berods, pirmoji premija buvo 75 000 litų. Tada už tokią premiją teatras galėjo pastatyti naują spektaklį. Tuo metu ministerija visą laiką kartojo, kad reikia naujos lietuviškos dramaturgijos, konkursų, autorių... Juk nebuvo naujų tekstų apie naują laiką.
Vlada Kalpokaitė. Skamba kaip šiandien, sakyčiau.
Rasa Vasinauskaitė. Sutinku. Bet - nors mes „proginių" tekstų niekada neturėjome, galbūt turime kažką kitko.
Vlada Kalpokaitė. Siūlau pabėgėti į 1998-uosius.Tais metais pasirodė spektakliai „Edipas karalius" (rež. Rimas Tuminas), „Heda Gabler" (rež. Gintaras Varnas), „Roberto Zucco" (rež. Oskaras Koršunovas). Ministras pirmininkas tuo metu buvo Gediminas Vagnorius, Valdas Adamkus išrinktas Prezidentu, Saulius Šaltenis - Kultūros ministras. Aš geriausiai prisimenu „Hedos Gabler" repeticijų procesą, nes kaip tik Kaune studijėto į pabaigą menotyros studijos Vytauto Didžiojo universitete. Gintaras Varnas lankėsi vienoje paskaitoje, liko labai nepatenkintas studentų neapsiskaitymu ir skundėsi, kaip nesiseka spektaklio repeticijos, nieko gero nebūsią, laukia visiška nesėkmė. O paskui įvyko nuostabi premjera. „Heda Gabler" buvo didžiulis reiškinys ir Kaune, ir visame Lietuvos teatre. Nuo tada, manau, vis daugiau žmonių vėl pradėjo važinėti iš Vilniaus į Kauną žiūrėti spektaklių. „Heda Gabler" buvo naujo „Ilgosios" scenos naujo gyvenimo pradžia - vėliau čia atsirado kiti „ilgieji" Varno spektakliai - pavyzdžiui, „Tolima šalis". Manau, įvyko tam tikras lūžis ir Jūratės Onaitytės karjeroje.
Rasa Vasinauskaitė. Norėčiau prisiminti epizodą Osle, kur kasmet vyksta Ibseno festivaliai. Visą tą savaitę žmonės nuobodžiauja, miega „ibsenuose" ir staiga paskutinę dieną atvažiuoja spektaklis iš Kauno, kažkokioje neteatrinėje patalpoje suvaidinama „Heda Gabler" ir akivaizdžiai atsibunda visas festivalis. Ir netgi Ibseno draugijos pirmininkė aikčiojo, kad, pasirodo, Ibsenas gali būti nenuobodus. Va taip tiesiu tekstu ir pasakė. O Torūnėje jiems nepavyko, spektaklio niekas nesuprato.
Vlada Kalpokaitė. „Roberto Zucco" - įdomus fenomenas. Kai pirmą kartą pažiūrėjau spektaklį, visiškai neatsimenu, kad tai būtų buvęs labai ilgas vaidinimas, o juk jis truko 4, 40 val. Nežinau, kaip mes dabar jį išgyventume. Matyt, mūsų laikas ir jo išgyvenimas pasikeitė, mes jo neturime, skubame. Pirmoji spektaklio scena trunka pusę valandos ir vyksta beveik tamsoje, bet aš neatsimenu, kad tai būtų buvusi kančia. Iš šio spektaklio dar labai gerai atsimenu muziką.
Aišku, visų pirma Roberto Zucco -Saulius Mykolaitis, kuris, man atrodo, į šį vaidmenį sudėjo labai daug asmenybės jėgų ir galių, tai buvo į vidų sproginėjantis, nepaprastai intensyvus ir savidestruktyvus pavidalas... O štai žiūrint į Rasos Samuolytės vaidmenį šiame spektaklyje, galime papildyti tų laikų teatro herojaus bruožus, - anot kritikų, ji čia buvo ir mergaitė, ir moteris, ir vaikas, ir kekšė ir laiminga, ir nelaiminga tuo pat metu, o ir kentėti jai malonu.
Rasa Vasinauskaitė. Aš siūlyčiau atskirti vyresniųjų kartą - Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus spektakliai, kad ir kokie jie būtų, neturėjo to herojaus, apie kokį mes dabar mėginame kalbėti. O jaunajai kartai, kuri nepaprastai save naikino, vėl kėlėsi ir bandė kabintis į gyvenimą, jie tokie ir buvo - kenčiantys, laimingi ir nelaimingi. Nes tu pats formuoji save, savo santykį su laiku. Jie juk labai kankinosi - dėl teatro, dėl situacijos, dėl neapibrėžtumo. Ir Oskaras pradėjo reflektuoti šią tikrovę. Juk „Roberto Zucco" yra šiuolaikinis „Hamletas". Jaunoji karta gyveno baruose, gatvėse, virtuvėse. Ir pradžia - nuo sudužusio avangardo. Jei Nekrošius kūrė tragediją, Tuminas kūrė melodramą, jie atėjo iš teatro, o jaunieji - iš avangardo.
Rasa Oginskaitė. Bet prisiminkime, kad Koršunovas, kaip ir daugelis režisierių dabar, neturėjo savo teatro.
Rasa Vasinauskaitė. Bet kita vertus, tas savos vietos neturėjimas galbūt irgi iš dalies leido susikurti tokiam teatrui. Tarkim, Varno paradoksali situacija - atsimenat, kai jis buvo išvarytas iš Kauno? Juk jo prigimtis nėra tarnauti teatre ir būti etatiniu režisieriumi, jis taip dirbti negali. Ir tik tada, kai yra šalia teatro, nepriklausomas, viskas susitvarko.
Rūta Oginskaitė. Manau, čia žodį turi tarti kartu esantis režisierius Agnius Jankevičius.
Vlada Kalpokaitė. Agniau, ar jautiesi įleistas į kokį nors teatrą?
Agnius Jankevičius. Aš tokių klausimų sau nekeliu. Galvoju, jei mane visi atstumtų, aš eičiau daryti ką nors kitą. Aišku, buvo ir projektų, su kuriais nepatekau į teatrus. Man yra du kartus siūlę etatą teatre: vieną kartą režisieriaus etatą Kaune siūlė Egidijus Stancikas, kitą labai keistą pasiūlymą gavau iš Algirdo Latėno - būti teatro meno vadovu Jaunimo teatre. Bet abudu kartus aš iš karto pragmatiškai pagalvojau. Laisvai dirbti irgi ne visada smagu, bet... Paskui pagalvoju, kiek Kaune yra artistų, su kuriais man būtų įdomu dirbti? Keturi penki, o ką aš veiksiu su kitais? Ne, pasiūlymai nesuviliojo. Yra toks rusiškas posakis: „Jeigu mirti, tai skambant muzikai". Iš valstybinių teatrų pusės jaučiu, kad yra atsiradusi didelė baimė. Baimė padaryti nepelningą spektaklį. To anksčiau nebuvo.
Vlada Kalpokaitė. Argi? Iš teatrų repertuarų atrodo, kad tu ir Artūras Areima darote tai, ką norite, o vyresnieji uždirbinėja teatrui pinigus.
Agnius Jankevičius. Na, gal mes išsisukam. Artūras eina vienu keliu, o aš gal kitu. Bet spaudimas yra. Visi teatrų direktoriai turi svajonę, kad spektaklis būtų ir meniškas, ir pelningas. Tokie spektakliai juk retai pasitaiko. Toks įspūdis, kad tie direktoriai kartais leidžia sau eksperimentuoti. Jie vis tiek įsivaizduoja, kad kažkokio pobūdžio „bonusą" gaus. Tarkim, „Vyšnių sodas", kurį Areima pastatė Kaune, katastrofiškai nerenka žmonių.
Rasa Vasinauskaitė. Bet tai yra geras spektaklis.
Agnius Jankevičius. Ir jį laiko repertuare. Nors rinkodarai ir vadybai jis yra didelis galvos skausmas, jie ten aria kruvinas vagas.
Vlada Kalpokaitė. O kas tuo neužsiima?
Rasa Vasinauskaitė. Tuoj taip pat bus su Lupos spektakliu.
Vlada Kalpokaitė. Trumpam pereikim į 1999-uosius. „Shopping and Fucking". Priminsiu egzotišką kritiko Juliaus Lozoraičio frazę, kurią nežinau, kaip priimti, ironiškai ar rimtai: „´Shopping and fucking´ viešpatauja visiškas pasileidimas, jame šiuolaikinių atžalų betiksliai impulsyvūs vartojiškumo, homoseksualumo protrūkiai." Aš atsimenu, kad žiūrint premjerinius spektaklius, negalėdavai ignoruoti keiksmų. Bet tai buvo jautrus ir labai sentimentalus spektaklis. Atminty lieka muzika, apšvietimo sprendimai, scenos padalinimas. O skandalas, manau, daugiau vyko žiniasklaidoje, ne realybėje, nes aptarimuose jo visai nesijautė.
Rasa Vasinauskaitė. Manau, kad teatras iš viso nebegali padaryti skandalo. Jau viskas išrodyta. Neaišku, ką reikia padaryti, kad įvyktų skandalas.
Vlada Kalpokaitė. Tampa akivaizdu, kad iki 2000-ųjų metų šįvakar neprieisime, bet noriu Agniaus Jankevičiaus paprašyti prisiminti 2002-ųjų spektaklį pagal Gregory Burke´o pjesę „Gagarino gatvė". Spektaklis vyko dar Menų spaustuvės griuvėsiuose, tuometinėje Raudonojoje salėje. „Naujosios dramos akcijos" programoje Jonas Vaitkus, pasiėmęs savo studentus, pristatė pjesę apie teroristiškai maištaujančius škotų angliakasius. Papasakok, ar jums taip pat buvo įdomu repetuoti tą spektaklį kaip ir mums jį žiūrėti?
Agnius Jankevičius. Negaliu pasakyti, kad tų repeticijų buvo labai daug. Savaitę repetavom pjesės skaitymą „Naujosios dramos akcijai". Iš pradžių Vaitkus norėjo, kad mes tą pjesę surepuotume, mes pabandėm, bet iš lapo repuoti pasirodė nesąmonė. Tada jis bandė mus sustatyt į atskiras tribūnas, bet nelabai kas gavosi ir tada tiesiog susėdom ir pradėjome skaityti. Taip ir sėdėjom iki finalinės Vlado Bagdono smaugimo scenos. Vaitkus pasakė, kad, jei matysim, kad „įlindo" tekstas, reikės atsistot ir smaugt. Atėjus tai vietai galvoju, pabandysiu: nutėškiau tekstą, tada atsistojo Albertas Vidžiūnas, ir pradėjom smaugti. Paskui atėjo vasara, o rudenį dar po dviejų savaičių repeticijų išėjo premjera.
Vlada Kalpokaitė. Jūs buvote du revoliucionieriai. O ar dar atsimeni spektaklio tekstą?
Agnius Jankevičius. Atsimenu labai juokingą žodį iš spektaklio - „Flamingolendas". Aš vis galvodavau, kas tai yra. Vienu aspektu man su tuo spektakliu buvo labai nuobodu. Per gastroles. Po premjeros važiavome į Kauną, Klaipėdą, į Šiaulius ir Alytų. Ir paskui dar buvome festivalyje Krokuvoje ir Sankt Peterburge. Būdavo baisiai nuobodu važiuoti, nes visa kompanija buvo vyriška: Audronis Liuga ir mes, kurie vaidinom. Aš kažkaip nemėgstu tų vienalyčių kompanijų - tai taip nuobodu, net nelaukdavau gastrolių. O tais metais, kai važiavome į Krokuvą, festivalis buvo skirtas feminizmui. Jame dalyvavo vien moterys, o mūsų spektaklis buvo skirtas uždarymui. O juk mūsų spektaklyje vaidina vien vyrai. Buvo labai juokinga.
Vlada Kalpokaitė. Bet kaip išversti tokį tekstą?
Agnius Jankevičius. Krokuvoje ir vaidinti buvo labai keista. Spektaklį rodėm tokioje nepatogioje vietoje, aktų salės patalpoje be jokios pakylos. Atsimenu, ant to tarybinio parketo užtiesė tokią medžiagą - buvo baisiai slidu. O subtitrai buvo rodomi viršuj ant kažkokių paklodžių. Būdavo, pažiūri į publiką, o jie kaip garniai užvertę akis skaito. Tavęs, atrodo, nė nemato. O repetuojant net neatsimenu, kad man būtų buvę labai juokinga. Nežinau, aš visada su tais keiksmais buvau harmonijoje, mano kaime keiksmai buvo kalbos dalis, kuriais išreikšdavome džiugesį, susižavėjimą ir, labai retais atvejais, pažeminimą ar neapykantą. Ačiū Dievui, studijavau pas Vaitkų, kuris neturi fantazijų daryti iš teatro šventyklą.
Vlada Kalpokaitė. Studijų metu dalyvaudavote įvairiuose skaitymuose ir akcijose.
Agnius Jankevičius. Kai buvome pirmame kurse, Vaitkus gavo Sarah´os Kane pjesę „Išteisintieji", kur mes su pampersais vaidinome. Pamenu, iš pradžių Vaitkus pareiškė: „Davaj, einam nuogi vaidinti, ir aš ateisiu nuogas". Mes, bernai, pasirašėme visi, panos - ne. Dar prisiminiau vieną momentą iš „Gagarino gatvės": prieš premjerą ar skaitymą atėjo Vaitkus, atrodo, paragavęs vyno, ir sako: „Čia trūksta. Ko trūksta? Rūsio! Na, einam po bokalą alaus, apmyšim kampus, kad būtų tikras rūsio kvapas". Mes sutikom. Bagdonas tik sakė, kad gal nereikia.
Vlada Kalpokaitė. Toks, gerbiamieji, ir turėjo būti visas šis susitikimas. Tokių aktorinių istorijų ir norisi. Pabandysim sekantį kartą pakviesti ir aktorius. Kalbėsime apie „Naująją dramos akciją", prasidėjusią 1999m. - tai yra didelė atskira tema.
Parengė Kamilė Žičkytė
