Kitą dieną po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio paminėjimo, kovo 12-ąją Menų spaustuvės Infotekoje prasidėjo pokalbių ciklas „Mūsų teatro istorijos", skirtas apibendrinti 25-erių metų laisvės teatrą. Pirmame pokalbyje „Apie laivus. 1990-1997" dalyvavo teatrologai ir teatro kritikai Audronė Girdzijauskaitė, Gražina Mareckaitė, Valdas Vasiliauskas, Elona Bajorinienė, Rūta Oginskaitė ir Vaidas Jauniškis.
Vaidas Jauniškis: Puikiai žinome, kad teatras per vieną naktį nepasikeičia. Vis dėlto 1990-ųjų kovo 11-oji yra simbolinis atskaitos taškas, nuo kurio galime permąstyti reiškinius, atsigręžti atgal ir įvertinti tai, kas tuo metu vyko. Šio vakaro diskusijos formatas yra ne tiek gili tam tikrų įvykių analizė, kiek prisiminimai apie spektaklius ir reiškinius, kuriuos jau galime vertinti iš tam tikro laiko atstumo.
Pirmasis mūsų vakaras bus skirtas laikotarpiui nuo 1990-ųjų iki 1996-ųjų metų imtinai. Pervertus tų metų spaudą, pirmiausia „Lietuvos rytą", susidaro įspūdis, kad tada buvo šiandienos pradžia ir nelabai net kas keitėsi: ekonomiką keikė ja nepatenkinta Aušra Maldeikienė, ironiškai komentavo Rimvydas Valatka, iš viešąją erdvę išėjo Algirdas Kumža, Linas Linkevičius... To dienraščio puslapiuose gerokai daugiau dėmesio buvo skiriama muzikai, estradai - tam, buvo sukurtas skyrelis „Jaunimo muzikos klubas" ar „Muzikos kurjeris". Apie teatrą apskritai nieko nebuvo rašoma, tik 1994-aisiais atsirado atskira (beveik reklaminė) skiltis, skirta Jaunimo teatrui. „Literatūroje ir mene" spausdintos recenzijos rodo, kad tuo metu atrandamos absurdo pjesės - Beckettas, Mrožekas (du spektakliai teatre ir vienas televiijoje). Vyko diskusijos apie kultūros politiką, vienoje kurių teatro kritikas Valdas Vasiliauskas klausia, kam apskritai dabar skirti lėšas kultūrai, kai viskas taip griūva?
1990 m. kovo 24 d. „Literatūroje ir mene" pasirodo Valdo Vasiliausko straipsnis „Sudie geto teatrui", kurio paskutinės eilutės skelbia: „Mes jau ne tarybiniai žmonės". Norėjau paklausti paties Valdo, kurį būtent teatrą jis vadino geto teatru? Nes Tomas Venclova yra sakęs, kad nuo maždaug 1984-ųjų teatre jau buvo galima statyti ką nori.
Valdas Vasiliauskas: Geto metafora kilo iš to paties „Lietuvos ryto", kuriame man teko garbė parašyti apie vieną pirmųjų užsienio teatro gastrolių Lietuvoje. Tai buvo Zalcburgo teatras, atvežęs Joshua Sobolio pjesę „Getas". Tada tai buvo sensacija - kalbėta apie įvykius, nutikusius Vilniuje, apie kuriuos nieko nežinojome... Tai buvo labai stiprus spektaklis, ir ta metafora apie žydų teatrą, kuris čia veikė, buvo transponuota į sovietinį kontekstą ir gan tiko mūsų situacijai.
Venclovos minėtais 1984-aisiais aš dirbau „Literatūroje ir mene", o Vaitkus išleido savo pirmą puikų aktorių kursą su Ingeborga Dapkūnaite, Arūnu Sakalausku ir kitais. Vienas žymiausių jų diplominių spektaklių buvo „Literatūros pamokos", kuris iškart buvo perkeltas į Kauno dramos teatrą. Tuojau po to tarybiniai pedagogai parašė skundą į „Tiesą" ir spektaklis buvo nuimtas. Iš Kultūros ministerijos buvo atleistas tuometinis valdininkas Raimundas Jakučionis, o jau atėjus Gorbačiovo perestroikai į tą vietą buvau paskirtas aš. Man teko laimė grąžinti nuimtą spektaklį į repertuarą - su mano sudaryta komisija įrodėme, jog tai buvo puikus darbas, neprieštaraujantis tarybinei mokyklai. Tad nuo 1985-ųjų pradėjome veikti aktyviau - po cenzūros, baimės ir priežiūros laikų drąsėjimas teatre buvo nuostabus metas. Nors - pabrėžčiau - patys geriausi spektakliai - Nekrošiaus „Kvadratas", „Pirosmani, Pirosmani... ", „Ilga kaip šimtmečiai diena", Vaitkaus „Literatūros pamokos", „Kingas" - buvo pastatyti dar iki perestroikos. Politinė ir kūrybinė laisvė ne visuomet sutampa.
Audronė Girdzijauskaitė: Valdai, jūs užsiminėte apie cenzūrą. Tuo metu egzistavo tam skirta įstaiga GLAVLIT´as - Glavnoe upravlenije po delam literatury i izdatelstv (Vyriausioji valdyba literatūros ir leidybos reikalams). Tačiau baisiausia visuomet buvo ne tai, kad cenzūruodavo cenzoriai. Jie dažnai net neturėdavo ką taisyti. Nes baisiausias cenzorius rašančiajam visuomet būdavo jis pats. Rašantys žmonės puikiai žinojo, ko negalima rašyti ir todėl pradėdavo galvoti, kad galbūt negalima dar ir kažko mažiau pavojingo, - šitaip išcenzūruota žmogaus galva sutvarkydavo visą jo rašinį. Vienintelė galimybė pasakyti ką galvoji pasitaikydavo festivaliuose, kai po kiekvieno spektaklio visi kritikai iškart privalėdavo garsiai jį aptarti. Dažnai tokioms komisijoms vadovaudavo Valdo minėtas Raimundas Jakučionis. Tačiau per visą šitą laiką mūsų galva buvo taip išcenzūruota, o smegenys nubukintos, kad minėtais 1984-aisiais tikrai dar negalėjome rašyti taip, kaip norėjome. Buvome vėlyvo brendimo karta.
Vaidas Jauniškis: Norėčiau paklausti Rūtos, kuri ilgą laiką dirbo spaudoje ir rašė dienoraštį. „Literatūroje ir mene" pradėjai dirbti tada, kai pasikeitė redakcijos darbuotojai. Prisiminkime „Literatūrą ir meną", kuris atrodė kaip laisvės sala, ir dar apipinta legendomis, kad ten dirbti buvo labai linksma.
Rūta Oginskaitė: Turbūt reikėtų paskirti atskirą susitikimą aptarti redakcijoms, jų atmosferoms ir etapams. Daug metų iki perestroikos „Literatūra ir menas" buvo kiekvieno šeštadienio skaitymo laimė. Tačiau taip buvo, kai teatro skyriuje dirbo Valdas Vasiliauskas, o aš jau pažinau kitokį „Litmenį". Vos prasidėjus perestroikai, kai buvo leidžiama rašyti vis drąsiau, atviriau, šitas laikraštis ėmė smukti, įdomumu jį aplenkė kiti. Į „Literatūrą ir meną" atėjau 1985-aisiais, o nuo 1986-ųjų pradėjau rašyti dienoraštį. Pati skaitau daug dokumentinės literatūros ir matau, koks svarbus kiekvienas užrašytas faktas. Verčiau save rašyti kasdien, nors tuo metu man atrodė, jog nevyksta nieko įdomaus. Tačiau kai neseniai vėl paskaičiau dienoraštį, supratau, kiek ten užfiksuota ano laiko keistenybių - šios dienos akimis žiūrint. Pavyzdžiui, kaip vyriausiasis redaktorius Antanas Drilinga mane skatino: „Oginskaite, rask naują lyderį. Kodėl visąlaik liaupsinami tik Nekrošius ir Vaitkus? Net nepatogu skaityti".
Vaidas Jauniškis: Kalbant šių dienų terminais - daryk žvaigždes.
Rūta Oginskaitė: Taip. Kartą Drilinga išsikvietė mane dėl vienos mažai žinomos autorės recenzijos apie Irenos Bučienės spektaklį: „Ką ji čia kritikuoja? Autorė nesuprato režisierės sumanymo. Tegu ji iš pradžių pasigilina, ką režisierė norėjo pasakyti, o tada rašo! Taip parašytos recenzijos neskelbsime". Lyg ir išmintinga pastaba, tačiau po ja - nenoras skelbti kritiško vertinimo, o to nenoro priežastys - redakcijos paslaptys, kurios virsdavo nurodymais, ką ir kaip kritikas turėtų vertinti. Šitaip „Litmenis" neteko daugumos įdomiai rašiusių autorių, liko kone patys prasčiausi, kuriuos Saulius Macaitis vadindavo vargo pisuokliais. O anksčiau pamačiusi vien recenzijos autoriaus pavardę iškart suprasdavau, kokia spektaklio kokybė - apie prastus prasti ir rašydavo.
Vaidas Jauniškis: Norėčiau priminti dar keletą 1990-ųjų įvykių. Pavyzdžiui, kad vasarą į Lietuvą atvyko Londono karališkojo nacionalinio teatro atstovai - dramaturgai, keletas aktorių ir režisierių, kurie vedė dirbtuves tuometiniuose Menininkų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje). Iš visos Lietuvos dirbti su jais buvo atrinkta 40 geriausių aktorių. Panevėžyje pastatomas Kafkos „Procesas" (rež. Saulius Varnas) - anuomet vienas retų spektaklių, kurio veiksmas vyko ne scenoje, o klaidžiojant po visą teatrą. Oskaro Koršunovo „Ten būti čia" grįžta iš Edinburgo, Rimas Tuminas su spektakliu „Čia nebus mirties" - iš Toronto, Ingeborga Dapkūnaitė žada vaidinti su Johnu Malkovichiumi „Steppenwolf" teatre Čikagoje ir Londone. Susipažinti su Lietuvos teatru, megzti ryšius su Teatro sąjunga atvyksta „Dagens Nyheter" kritikė iš Švedijos. Dar viena svarbu data - 1990 m. spalio 5 d. įsikuria Atviros Lietuvos fondas, kuris paskelbia švietimo, etninės kultūros, pilietinio ugdymo, anglų kalbos, mokslo ir meno programas. Skelbiami konkursai gauti trumpalaikes stipendijas ir stipendijas vykti į renginius užsienyje. Taip Lietuvai veriasi pasaulis. Vėliau Rimo Tumino „Galilėjuje" bus minimi laivai, kuriais skrodžiami vandenynai, ir nebelieka centro, nes jau kiekvienas taškas yra centras. Norėčiau paklausti Elonos, kuri dirbo Atviros Lietuvos fonde, ką mūsų kultūros visuomenei tada reiškė fondas, ar atsivėrus galimybėms teatralai sugebėjo jomis pasinaudoti?
Elona Bajorinienė: Visų pirma, Atviros Lietuvos fondas buvo labai svarbi institucija, kuri šiandien jauniems žmonėms jau yra nelabai žinoma. Ši institucija Rusijoje ir Baltarusijoje buvo apšaukta šnipinėjančių užsienio agentų organizacija. Tuo tarpu Lietuvoje ji turėjo labai gerą vardą ir privataus finansuotojo George´o Soroso pinigų dėka užėmė lyderio poziciją kuriant atvirą visuomenę. Kalbu ne tik apie kultūrą - dar svarbesnės buvo švietimo programos, kurios turėjo nušluoti senas švietimo sistemas, rašyti naujus vadovėlius bei pastatyti ant kojų naujas leidyklas. Anuometinė leidybos programa aktuali iki šiol - jos dėka atsirado svarbūs klasikinių ir šiuolaikinių humanitarinių, filosofinių veikalų vertimai ir kiti tekstai.
Beveik visa šviesuomenė, mokėjusi bent vieną užsienio kalbą (išskyrus rusų) Atviros Lietuvos fondo buvo siunčiama į užsienį žvalgytis ir atverti durų. Programa „Rytai-Rytai" buvo siekiama užmegzti visiškai nutrūkusius mūsų kontaktus su posovietiniu regionu, todėl šiose šalyse buvo kuriami Atviros visuomenės fondo filialai, turėję padėti vystytis demokratinei visuomenei.
Daug ką fondas Lietuvoje darė pirmą kartą. Jo dėka atsirado projektinis rėmimas, kurio modelį (paraiškų formas, sąmatas, ataskaitas) vėliau perėmė Kultūros ministerija.
Teatro atžvilgiu ši institucija turėjo labai aiškią politiką. Visų pirma buvo siekiama remti išimtinai nevalstybinį sektorių, dėl ko kiek nervinosi valstybininės įstaigos. Fondo dėka išaugo Menų spaustuvė, Šokio informacijos centras, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, Muzikos informacijos centras. Tai buvo laikas, kai žmonės darė tai, kas jiems patiko, buvo daug bendraminčių ir viskas sekėsi gerai.
Vaidas Jauniškis: Kiek anksčiau įvyko pirmos tokios svarbios Lietuvos teatro gastrolės - į JAV 1988 m. buvo nuvežti Eimunto Nekrošiaus spektakliai „Pirosmani, Pirosmani..." ir „Dėdė Vania": Buvo stulbinamos gastrolės, spektaklių sėkmė ir net Eimunto Nekrošiaus ir jo aktorių fotosesija Richardo Avedono studijoje. Vėliau teatrai ėmė aktyviai važinėti. Norėčiau paklausti Valdo, kuris dalyvavo tose gastrolėse po JAV - ką reiškė teatrui išvažiuoti ir būti įvertintam bei atrastam užsienyje?
Valdas Vasiliauskas: Tai buvo vienas ryškiausių mano gyvenimo epizodų. Pirmą kartą išvažiavo visas teatras ir ne per kokią nors sumautą „Tėviškės" draugiją, kai vykdavo keturi menininkai ir penki saugumiečiai, bet vyko į normalias komercines gastroles Hiustone ir Čikagoje, kurias nupirko patys amerikiečiai. Vyko į festivalį, turėjusį savininką. Festivalio savininkas - tai buvo visiškai nesuvokiama. Tai buvo Bernardas Sahlinsas, kuris paskui persikėlęs gyventi į Lietuvą ir kūręs eksperimentą su Jaunimo teatru, vėliau prisidėjęs organizuojant LIFE festivalį.
Turiu keletą replikų Audronei - kas yra cenzūra? Pirmiausia teatruose iki 1989-1990 m. buvo rezervuojamos dvi vietos, skirtos cenzoriui ir saugumiečiui. Jas žinoji tik teatro administratorius. O apie vidinę cenzūrą - ji egzistavo, tačiau buvo ir puikus vaistas nuo jos - tai teatralų tarpusavio konkurencija. Kažkada parašiau nei šiokią, nei tokią recenziją apie Bučienės „Vyšnių sodą", kurioje rašiau apie visus, tik ne apie Ranevskają vaidinusią Moniką Mironaitę, kuri tam vaidmeniui aiškiai buvo 30 metų per sena. Ta recenzija buvo pavadinta „Sveikas ir sudie". Kai vėliau atėjau į kitą premjerą Rusų dramos teatre, sutikau Rūtą Vanagaitę ir Daną Rutkutę, kurios man iš tolo šaukė: „Valdai, ką tu ten parašei? Nei sveikas, nei sudie..." Po tokių pamokų praeina noras meluoti, nes supranti, kad kitu atveju sulauksi negailestingos kolegų kritikos. Aišku, tai nebuvo paprasta. Audronė kalbėjo apie festivalius. Pamenu, pavyzdžiui, po spektaklio mes pasodinami priešais Juozą Miltinį bei visus Panevėžio teatro aktorius ir turime pasakyti savo nuomonę apie kokią nors sumautą Alberto Laurinčiuko pjesę „Vidutinė moteris". Jeigu meluosi, visi pamatys ir komentuos; jeigu pasakysi tiesą, gausi nuo Miltinio, kad esi neišmanėlis, nesupranti teatro ir apskritai - kas tu toks esi? Tokiomis sąlygomis dirbo mūsų teatrologų bendruomenė ir tuomet ji buvo kažkas nerealaus. Rūta į ją atėjo 1990-aisiais, kai viskas jau buvo išvaikyta, o teatras kaip tik prarado visuomeninę reikšmę, nes pasikeitė laikai. Juk šiandien neįsivaizduojamas „Literatūros ir meno" tiražas - 70 000 egz., ir visus išpirkdavo.
Vaidas Jauniškis: Vartydamas spaudą aš prisiminiau, kad kitose šalyse dažnai susiklostydavo situacijos, kai kilus revoliucijoms ir perversmams, jų triumfas būdavo žymimas užimant teatrą. Taip įvyko 1968-jų Paryžiuje su „Odeono" teatru, kitur nuo Operos teatro užėmimo prasidėdavo šalies nepriklausomybė, Prahoje buvo užimtas Nacionalinis teatras... Lietuvoje atsitiko atvirkščiai - 1990-aisiais teatras dar tik gromulavo tai, kas gatvėse ir mitinguose jau seniai buvo pasakyta. Tačiau prieš pat šį laiką dar buvo 1988-ieji ir Šiaulių dramos teatras paskelbė neskraidymo zoną virš teatro, buvo nacionalinės dramaturgijos festivalis.
Gražina Mareckaitė: Iš tiesų aš nesuprantu, kodėl Tomas Venclova atskaitos tašku įvardino 1984-uosius - man jie nieko neženklina. Visko būdavo ir anksčiau, ir vėliau. Pavyzdžiui, per gilią stagnaciją Klaipėdoje Gaidys statė tokias komedijas ir satyras, kad prisijuokdavome iki ašarų - jis atvirai šaipydavosi iš santvarkos, rodė groteskiškas komjaunuoliškas masuotes, Leonavičiūtė su raudona skara, rankose plaktukas kaip kūjo simbolis... Ir nieko - Gaidžiui tarsi buvo leidžiama, jis dirbo Klaipėdoje, vadinasi, atokiau. Aišku, jis gaudavo per kepurę, tačiau nuolankiai viską išklausydavo ir toliau darydavo savo. Panašiai su Mrožeko kūryba - juk ir anksčiau turėjome Jurašo pastatytą „Tango", nepaprastai aštrų spektaklį, kurį žiūrėdavo iš visos plačiosios tėvynės suvažiavę teatralai. Mrožeko, kurį išgujo iš Lenkijos į užsienį, kūryba ėjo Lietuvos teatre (Red. past.: spektaklis buvo uždraustas po keleto mėnesių).
Grįžtant prie klausimo apie festivalį 1988-aisiais - per jį išėjo keturi laikraščio „Atgaiva" numeriai, kurie buvo didžiulė naujiena. Per naktį po spektaklio buvo parašoma recenzija, o ryte jau buvo publikuojama. Šitam judėjimui vadovavo Gytis Padegimas, kuris, kaip žinia, yra viso ko didelis entuziastas. Jis Šiauliuose vadovavo sąjūdžiui, paskui festivalio metu virš Šiaulių dramos teatro paskelbė neskraidymo zoną. Pats festivalis, tiesa, buvo silpnas, geresnis spektaklis buvo tik Tumino „Čia nebus mirties". Tačiau tai buvo pirmoji nacionalinės dramaturgijos kregždė ir pokyčių laukimo kontekste tai buvo svarbus įvykis. Po spektaklių vykdavo diskusijos, kuriose dalyvaudavo iš visos Lietuvos atvykę teatralai ir ne tik jie. Tai buvo tikra atgaiva, nes tuo metu režisieriai nuolat pageidavo tik užsienietiškų pjesių. Ir, žinoma, kaip ir sakė Valdas, gyvenimas tada buvo toks dramatiškas, kad jis tikrai buvo įdomesnis už teatrą.
Valdas Vasiliauskas: Lietuvoje, priešingai nei, pavyzdžiui, minėtoje Prancūzijoje, vyko teatrų dekompresija, išėjimas. Pirmiausia, per patį Jaunimo teatro žydėjimo metą pasitraukė Dalia Tamulevičiūtė, vėliau iš teatro išėjo Gytis Padegimas, Saulius Varnas... Buvo dramatiškas laikas, pauzė. Tuo metu net Nekrošius patyrė keletą nesėkmių, neišleidęs pradėtų repetuoti „Karaliaus Lyro" su Vladu Bagdonu ir „Karmen" su Asta Baukute. Tiesa, po Gogolio „Nosies" jis vėl pradėjo stotis ant kojų, jau su LIFE´u.
Vaidas Jauniškis: Būtent 1994-aisiais Nekrošius lankėsi Lenkijos Torūnės festivalyje „Kontakt" su Puškino „Mažosiomis tragedijomis". Irena Aleksaitė rašė, kad „Mažosios tragedijos" gavo visus pagrindinius prizus, tačiau konstatavo, kad viso pasaulio režisūros lygis yra nedovanotinai smukęs. Tais metais į Torūnę atvyko ne tik kritikai, bet ir Andrzejus Wajda, kuris, anot Aleksaitės, jau norėjo savo filme matyti Algirdą Latėną, o visi kiti laukė kitų metų festivalio, kur tikėjosi pamatyti Nekrošiaus „Karalių Lyrą". Tačiau užsiminėm apie festivalį LIFE, kuris pirmą kartą buvo surengtas 1993-iaisiais. 1992-aisiais „Lietuvos rytas" jau rašo apie būsimą festivalį, čia pateikiami ir pasiūlymai rėmėjams, kas buvo labai svarbu, nes tai - pirmas ir kol kas vienintelis teatro festivalis Lietuvoje, surengtas visiškai be valstybės paramos. Pasiūlymo esmė tokia: parėmęs 25 tūkstančiais JAV dolerių, tampi Ingmaro Bergmano trupės mecenatu. Parėmęs 15 tūkstančių JAV dolerių - bet kurios kitos didelės trupės mecenatu. Mecenato ženklas būtų ant remiamo spektaklio bilietų, mecenatas reklamuojamas filme apie LIFE, o parėmęs asmuo netgi galėjo įrašyti savo prakalbą festivalio kataloge prie spektaklio aprašymo. Pirmame festivalyje pasirodė tokių režisierių kaip Ingmaras Bergmanas, vengras Gáboras Zsámbékis spektakliai. Ką reiškė LIFE´as? Juk buvo tokių, kurie jį vadino Lietuvos teatro žudiku.
Rūta Oginskaitė: Taip teigė kai kurie Lietuvos teatrai. Jie pasijautė tarsi būtų paneigti - kam vežti kažką iš užsienio, jei ir Lietuvoje yra pakankamai teatrų? Ir kodėl apie festivalį tiek daug kalbama viešai? Ir kodėl LIFE reklamuoja tik užsienio teatrą? Iš tiesų iki LIFE´o Lietuvoje apskritai nebuvo supratimo apie teatrų reklamavimąsi. Festivalyje kurį laiką buvau atsakinga už reklamą, o ji prasidėjo likus dvejiems metams iki festivalio. Lietuvos televizija buvo vienas mecenatų, todėl kiekvieną mėnesį galėjome kurti bei rodyti laidas ir pristatyti spektaklius, kurie bus rodomi LIFE programoje, kad žmonės žinotų, į kur pirkti bilietus, nes pastarieji buvo klaikiai brangūs.
Elona Bajorinienė: Festivalis plynoje žemėje diegė naujus vadybos principus. Ir darė tai labai griežtai, su puikia Sahlinso priežiūra, dažnai įžeisdamas kai kuriuos teatralus ir kritikus, niekam neleisdamas praeiti į spektaklius be bilietų bei liepdamas registruotis į spaudos konferencijas akreditacijoms. Čia jau buvo nauji terminai - niekas nesuprato, kas ta akreditacija, kodėl reikia registruotis. Spaudos konferencija praktiškai taip pat buvo naujovė, o LIFE atveju jos būdavo paverčiamos vaišėmis.
Gražina Mareckaitė: Kalbant apie Sahlinsą, aš prisimenu, kaip jis, tvarkydamas Jaunimo teatrą, sužinojo, jog teatre yra pardavinėjami etatai, kad „mirusios sielos" gauna algą. Jis pasibaisėjo: kaip šitaip galima? Ar jūsų direktorius nežino, ką daro buhalterija? Sakom, žino direktorius... Jis vėl klausia: kaip tai žino? Tai kaip jis išsisuka prieš ministeriją? Sakom - ir ministerija žino... Jis toliau: o tai kur žiūri Vyriausybė? Sakom - ir Vyriausybė žino... Tada jau jis visai nebesuprato, kas čia per valstybė, kad visi žino ir vis tiek visi daro.
Elona Bajorinienė: LIFE´o šūkis, kad mes galim išsiversti be valstybės pinigų, skambėjo beprotiškai ir drauge padėjo erzinti pačią valstybę - vėliau, kai organizatoriai ateidavo su paraiškomis į Kultūros ministeriją, gaudavo atsakymą, - jūs juk galit išsiversti ir be valstybės pinigų. Keletą kartų Atviros Lietuvos fondas juos parėmė, tačiau tik 5 000 dolerių sumomis. Vėliau festivalis dėl milžiniškų skolų buvo uždarytas, tačiau tuo metu jo dėka Lietuvoje jau buvo pasirodę žmonės, kurie tapo naujo pasaulio atradimu - ir Marthaleris, ir Platelis, ir Théâtre de Complicite... Dabar šių menininkų neįmanoma įpirkti.
Vaidas Jauniškis: Kitas įdomus dalykas - 1996-aisiais buvo dalinamos premijos už lietuvių dramaturgijos pastatymus kultūros ministerijoje - apie tai Rūta rašė kaip apie labai nuobodžias dalybas, kai pirmos premijos negauna niekas, o antrąją dalinasi dviese - tuo metu tai buvo Bučienės spektaklis „Vaižgantas" su Ferdinandu Jakšiu ir Rolando Atkočiūno „Čičinskas" su Pranu Piauloku. Jūs, Gražina, tuo metu rašėte apie nacionalinės dramaturgijos likimus, Grušą, Glinskį...
Gražina Mareckaitė: Glinskis ir jo „Grasos namai" pasirodė dar 8-ame dešimtmetyje - tai buvo galima laikyti ir atgimimu, ir nauju posūkiu... Manau, kad čia į aiškius periodus skirstyti neįmanoma, viskas vyko spontaniškai.
Audronė Girdzijauskaitė: Gražina, o ar buvo parašyta pjesių į stalčių? Nes literatai sako rašę į stalčių, tačiau kai reikėdavo ištraukti - nieko nebūdavo.
Gražina Mareckaitė: Rašė - ministerijoje buvo pilni stalčiai buvo tokių pjesių. Nes ministerija jas pirkdavo. Kai kurias jų galbūt būtų buvę galima pastatyti, bet jauni režisieriai beveik visuomet rinkdavosi Beckettą, Camus, Ionesco. Klausdavau, ko jūs ieškot? Atsakydavo: geros pjesės. Jaunimo teatre režisierius Vytautas Čibiras visuomet iš manęs reikalaudavo: duok gerą pjesę. Man jau buvo nusibodę - ką beduodavau, niekas netikdavo. Vieną dieną išrašiau ant lapo visas Ibseno, Čechovo ir Strindbergo pjeses, pakabinau teatro lentoje ir pasakiau: štai, gerbiamas režisieriau, gerų pjesių sąrašas, prašom pasirinkti.
Vaidas Jauniškis: 1996-ieji metai baigėsi su lapkričio mėnesį surengtu teatro forumu „Kaitos taškas". Elona, kam reikėjo šio festivalio, jeigu jau ir taip turėjome LIFE´ą?
Elona Bajorinienė: Tai buvo dar viena Atviros Lietuvos fondo politikos dalis. Teatro forumas buvo vienas iš trijų, kuriuose siekta „pakedenti" kelis laukus - šiuolaikinį teatrą, kiną ir muziką. Tuo metu Lietuvos teatrai jautėsi kiek antrarūšiai, nes jie nebuvo kviečiami į LIFE´o programą, tad šiame teatro forume buvo pabandyta inspiruoti naujus lietuviškus reiškinius ir pristatyti naujas tendencijas. Šalia lietuviškų spektaklių „Kaitos taške" mūsų publika susipažino ir su Alvio Hermanio, Elmo Nüganeno darbais, matė Phillipo Genty spektaklį „Nejudantys keliautojai" (Voyageurs Immobiles). Kita spektaklių dalis, užfiksuota kaip aukso fondas, yra eksperimentiniai to laiko darbai, kuriuos pabandė prodiusuoti Atviros Lietuvos fondas. Taip buvo inicijuota Gintaro Varno „Publika" ir Oskaro Koršunovo „P.S. Byla O.K.". Čia buvo pristatyta ir Atviros Lietuvos fondo pagalba finansuota Vidmanto Bartulio ir Valentino Masalskio „Pamoka" - visiškas avangardas, kurį, mano nuomone, galima rodyti ir dabar.
Trečioji „Kaitos taško" dalis buvo edukacinė - ją sudarė įvairios videoperžiūros ir dirbtuvės. Buvo atvažiavę atstovai iš Jerzy Grotowskio centro, jie surengė didžiulį pristatymą, buvo atvykusi Phillipo Glasso žmona JoAnne Akalaitis, vyko diskusijos. Nepaisant to, kad vėliau šie forumai buvo pamiršti, būtent jie paklojo pamatus tam, kas vėliau vyko kituose festivaliuose.
Vaidas Jauniškis: Paminėjai spektaklius „P.S. Byla O.K." ir „Publika", kurie išnaudojo kitas erdves arba tas pačias erdves naudojo kitaip. Tačiau šį vakarą dar sąmoningai apie tai nekalbėsime.
Gražina Mareckaitė: Tačiau pamiršome paminėti tokį unikalų reiškinį kaip Šėpos teatras.
Elona Bajorinienė: Tai buvo vienintelis teatras, vertas realybės, kuri tuo metu vyko aplinkui. Jo spektakliai iš tiesų būdavo didžiausias sukrėtimas. Kai scenoje pamatydavai atpažįstamas lėles - landsbergius, gorbačiovus, įvairius generolus - ir dar veikiančius žemėje, danguje ir pragare, - buvo neįmanoma suvokti, kaip taip galima! Būdavo sunku patikėti savo akimis ir ausimis, kad teatre galima kalbėti tokiomis temomis. Tai buvo vienintelis revoliucijos vertas teatras. Niekas kitas jam neprilygo!
Užrašė Aušra Kaminskaitė
