Kai lietuvių aktoriai prieš daugiau nei dešimtmetį ėmė važinėti gastrolių į Kiniją, kuri tada dar buvo strateginė Lietuvos partnerė, jiems teko patirti kitokią teatro kultūrą. Aktoriai pasibaisėję pasakojo, kaip kinai vidury spektaklio išsitraukia išmaniuosius telefonus ar planšetes, jais laisvai fotografuoja spektaklį, skambina ir net kalbasi neišeidami iš salės. Nežinau, kaip šiandien jaučiasi aktoriai tėvynėje, bet galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus.
Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti! Gerai, jei dar be blykstės, bet būna ir taip. Naršymas telefone ir susirašinėjimas dar neperaugo į atvirą pokalbį balsu, bet einama link to. Klasikiniai koncertai tarsi verčia paklusti dirigento mostams, džiazo sesijose elgiamasi laisviau – muzikantai improvizuoja, o ir koncertas labiau skirtas ausims nei akims, tai galima ir visą gabalą įrašyti.
Klausimas, dėl ko tai daroma. Kiek iš fotografuojančių, įrašinėjančių vėliau tą įrašą patys peržiūrės? Ar tiesiog aklai dės į savo skaitmeninius dienoraščius su rubrika „ir aš ten buvau“. Ne atsiminti, bet save paliudyti. Iš serijos „Mano gyvenimas mene“.
Antra vertus, esu ne kartą pastebėjęs, kad salėje įsižiebia daugiau švieselių, kai įtampa slūgsta, aktoriai paleidžia spektaklio vadeles ir žiūrovams darosi nuobodu. Tada tuoj įsijungia refleksas – gal kažkas kitame pasaulyje yra įdomiau? Adrenalino poreikis ir pripratimas neleidžia atsipalaiduoti.
Neseniai LRT rodytame filme „Purpurinio karaliaus rūmuose. King Crimson – 50“ (jį galima susirasti „LRT Epikoje“) pasakojama, kaip grupės lyderis Robertas Frippas jam būdinga diktatoriška maniera prieš koncertą pareikalauja, kad nebūtų fotografuojama ir filmuojama. Dėl pačių žiūrovų: būkite čia ir dabar, pajuskite muzikos skonį, neskaidykite dėmesio ar žvilgsnio tarp scenos ir savo ekranėlio. Logiška – atėjote ar atskridote į koncertą, keliavote patirti, o ne fiksuoti, jūs sumokėjote daug pinigų, o staiga imate dirbti kitiems (iš esmės – pačiam Markui Zuckerbergui and Co).
Bet jei jau veši tas paskiro žiūrovo narcisizmas ir jo ego, kodėl nuo to turi kentėti kiti, sėdintys šalia ar už jo? Kaip tie nelemti provincialūs stojimaisi po spektaklio, kai trukdoma kitiems matyti aktorių nusilenkimus, taip ir ekranai, net užtamsinti, vis tiek trukdo sekti veiksmą, ką ir kalbėti apie įsigyvenimą. Aristotelis rašė, kad katarsis pasiekiamas, kai žiūrovas kuo labiau įsigyvena į aktoriaus kuriamo personažo situaciją. Kiekvienas ekranėlis naikina katarsį kaip Bertolto Brechto atsiribojimo efektas.
Neseniai atsirado dar viena rūšis (išties – rūšis) trukdančių žiūrėti spektaklį žiūrovų, kurios anksčiau nebuvo. Tai jauni aktoriai, dažniausiai lankantys premjeras. Jų džiaugsmas matant vyresnį kolegą scenoje išsprogsta galingais decibelais – juoku to jau nepavadinsi (beje, kur jie palieka savo balsus, kai patys išeina į sceną?). Čia yra ir džiaugsmo, kad „aš jį ar ją pažįstu“, ir noro palaikyti, ir parodymo, kad šią situaciją geriau supranta nei kiti, ir dar balažin ko. Tarsi nebūtų mokyti apie grįžtamąjį ryšį, kai aktorius pasigauna žiūrovo atsaką ir pagal jį koreguoja spektaklį. Su tokiais aktyviais žiūrovais spektakliui gresia visiškai subyrėti. Bet žiūrovo-aktoriaus ego toks didelis, kad scena užgožiama kita scena, vykstančia žiūrovų salėje. Lyg būtų konkuruojama, kuris kurį. Laimei, matau, kaip priešais jaunąjį dar neišsipildžiusį aktorių sėdintis vyriškis paprašo kitą veiksmą taip garsiai nesijuokti, nes juokas ne tik užgožia tolesnes frazes, bet paprasčiausiai fiziškai apkurtina. Antram veiksmui sutramdo, spektaklis nesugriūna.
Tas drausminantis žiūrovas turėjo spręsti etines problemas: kaip kitam pasakyti, kad jis nesijuoktų taip garsiai, kai kūrinys vertė juoktis? Atsisukti ir pasakyti – jūs netinkamai reaguojate į kūrinį? Paauklėti, kaip derėtų reaguoti?
R. Frippo nurodymu per koncertą prie fotografuojančių žiūrovų prieidavo salės prižiūrėtojai ir paprašydavo liautis fotografuoti ir kitiems trukdyti jausti muziką. Moderniuose Kinijos teatruose jau įdiegta technika, ne tik atjungianti telefono ryšį salėje, bet ir nukreipianti spindulį į parengtą fotografuoti aparatą, – nieko nepavyks padaryti.
Tikriausiai nieko naujo neišrastume nei elementariausias auklėjimas, bet tuoj iškyla klausimas – o kas tuo turėtų užsiimti? Ar šitaip negrįžtume į savotiškos diktatūros laikus? Aišku, tai išsisukinėjimai norint nieko nedaryti, bet tam tikros viešosios erdvės turi ir savas taisykles. Pernai Rygos lėlių teatre žiūrėjau Valterio Silio spektaklį pagal Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“. Nelinksmą subtilų kūrinį, trukusį dvi valandas su pertrauka, žiūrėjo 10–12 metų paaugliai. Ne pati paklusniausia publika. Pasieniais stovėjo ją tramdyti pasiruošusios keleriais metais vyresnės dvi savanorės. Tramdyti – netikslus žodis. Mokyti žiūrėti. Kai kuris nors publikos kampas imdavo kiek labiau šurmuliuoti, šnabždėtis (toli iki kalbėjimo balsu), jos prieidavo ir tyliai sudrausdavo. Paaugliai nutildavo. Kažkaip stebuklingai tai veikė.
Nes teatras atsako už kokybę, kurią turėtų patirti visi. Ir tie, kurie žino, ko reikalauja erdvė, ir tie, kuriuos staiga aplankė paauglystė.
