Ne sykį vaikščiojau gūdžiomis sostinės Lukiškių aikštės alėjomis su širdgėla suvokdamas neišvengiamumą momento, kai čia suūš ekskavatoriai ir sužviegs medkirčių pjūklai. Atminty iškyla prieš keturis dešimtmečius, paauglystėje, čia pat matyta įstabi scena. Ant suoliuko įsitaisiusi palyginti jaunų žmonių pora: nepaprasto grožio, ryškių rytietiškų bruožų moteris ir jaunas, inteligentiškai gungtelėjęs vyras su lietpalčiu ir akinukais. Žvarbus metas (ruduo ar pavasaris - nepamenu), bet tai jiems nė motais. Moteris tiesi kaip styga sėdi ant suolo krašto, rūsčiai žvelgia kažkur į kitą pusę ir kaip manikiūro salone karališku gestu laiko ištiesusi rankų pirštus, kuriuos tas, visiškame transe ir užsimiršime, priklaupęs ant vieno kelio, apibėrinėja bučiniais. Scena buvo ypatinga ne tik romantišku viešumu tais neviešais laikais, bet ir tuo, kad toji moteris buvo Jaunimo teatro režisierė Nataša Ogaj, o vyras - garsus disidentas ir Helsinkio grupės narys, poetas Tomas Venclova. Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų „istorinio Alzheimerio" laikais atminties „Wikileaks" vėl iškels į paviršių šį vaizdą, ir jis taps vėl aktualus?
Ryškus šiauliečių jubiliejus
Naujasis 92-asis Lietuvos profesionaliųjų teatrų sezonas netrukus įsibėgės. Tačiau tikrąją sezono pradžią skelbia naujosios spektaklių premjeros. Svarbiausia sezono premjera, be abejonės, numatyta Šiaulių dramos teatre, kuris 80-mečio jubiliejų švęs spalio 17 d. Tą dieną 1931-aisiais Šiaulių kino teatre „Kapitolis" buvo suvaidintas pirmas Šiaulių teatro spektaklis - Petro Vaičiūno komedija „Prisikėlimas", režisuota Juozo Stanulio.
Jubiliejaus proga Šiaulių teatras ruošiasi pradžiuginti publiką ypatingu spektakliu. Tai bus sovietų metais populiaraus dramaturgo Jevgenijaus Švarco (1896-1958) alegorinė pasaka ne tik vaikams „Šešėlis". Spektaklį režisuos Šiauliuose prieš keturis dešimtmečius dirbusi, dabar Jungtinėse Valstijose gyvenanti režisierė N. Ogaj-Ramer. Margoje statytojų komandoje - su ja kadaise čia pat spektaklį stačiusi maskvietė dailininkė Olga Kravčenia, taip pat neblėstanti Rusijos popžvaigždė, kadaise buvęs (jo paties žodžiais) „tikras Lietuvos bachūras", choreografas, šokėjas ir dainininkas Borisas Moisejevas, kostiumus kuria garsus rūbų specialistas iš Rusijos, Lietuvoje puikiai žinomas Aleksandras Vasiljevas.
Bolševikinė ar kapitalistinė Vasa?
Šalia šio ryškaus teatrinio kalendoriaus įvykio kaip tikra sensacija nuskambėjo žinia iš Vilniaus Mažojo teatro. Paskelbta, kad naujajame sezone jo scenoje išvysime naują spektaklį pagal Maksimo Gorkio pjesę „Vasa Železnova", kurio pagrindinį vaidmenį atliks nuostabioji Eglė Gabrėnaitė! Pirmiausia, džiugu, kad ši mūsų teatro žvaigždė, pernai oriai atšventusi jubiliejų, galų gale sulaukė naujo savojo lygio vaidmens. Po to, kai mūsų scenos karalienės sostą apleido Rūta Staliliūnaitė, daugelio akys, ieškančios kandidatės įpėdinės titului, nukrypo ir į Gabrėnaitę. Bet čia ne viskas taip paprasta. Šios aktorės kelias niekad nepasižymėjo idiliškais santykiais nei su publika, nei su kritika. Jau du dešimtmečiai, nepaisant kitų vaidmenų, jos pagrindinis sceninis personažas lieka Ranevskaja Čechovo „Vyšnių sode". Tiesa, buvo ir labai įspūdingas mėginimas įveikti kitą viršūnę - Arkadinos vaidmuo to paties autoriaus „Žuvėdroje" Rusų dramos teatro scenoje (originalo kalba!) 1997 metais. Bet tai buvo vienintelis atvejis pastaraisiais metais, kai komisija apskritai nerado jokios kandidatės „Kristoforui" (taip tuomet vadinosi Teatro dienos proginiai apdovanojimai) geriausio moteriško vaidmens nominacijoje. Tad idiliškos meilės su kritika neverta tikėtis ir šįsyk.
Taip pat įdomu, kad ši smūginė Vilniaus mažojo teatro sezono pjesė nepatikėta jaunajam gabiam režisieriui Artūrui Areimai, įnirtingai šturmavusiam šio teatro režisūrinį sostą, bet, regis, neatsispyrusiam visiems, kiek tik įmanoma, režisūriniams klystkelių demonams. Teatro vadovybė šį darbą nutarė patikėti jaunam režisuojančiam aktoriui Kirilui Glušajevui.
Pjesės pasirinkimas nesunkiai paaiškinamas. Mat sovietinės rusų dramaturgijos klasikas M. Gorkis buvo sukūręs dvi pjesės „Vasa Železnova" versijas. Pirmoji, parašyta iki bolševikinės revoliucijos, pasakojo apie neeilinės stiprybės moterį, kurioje susilydė galingas moteriškas instinktas ir nežabotas kapitalistinis „verslumas". Antroji pjesės versija, sukurta sovietiniais laikais, buvo pasodrinta įvairiais revoliuciniais personažais ir „klasių kovos" epizodais. Tokia pjesė tapo idealia galimybe sužibėti sovietinio teatro pensinio amžiaus „matronoms". Apsikarsčiusios butaforiniais papuošalais, susisupusios į skaras nemenkų apimčių moteriškės, kaip despotiškosios Vasos Železnovos, karaliaudavo scenose. Jos įkūnydavo ypatingąjį sovietinį „proletariškąjį feminizmą", kurio apoteozė buvo jokio skirtumo nebuvimas tarp vyro ir moters, išskyrus minėtus papuošalus bei skaras.
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio rusų teatro novatorius, režisierius Anatolijus Vasiljevas nutraukė šią tradiciją. Jis pastatė ne antrąjį, „bolševikinį", o pirmąjį, „kapitalistinį" „Vasos Železnovos" variantą, o pagrindinį vaidmenį skyrė smulkutei, charakteringai, bet labai stiprios valios aktorei Jelizavetai Nikišichinai (palyginimui - ji panašaus plano kaip Dalia Michelevičiūtė, tik mūsiškė gražesnė). Smulkutės, nepaprastai valingos moters apvaliais akinukais tragedija, kai dėl verslo ji aukoja save ir savo vaikus, istorija buvo šiuolaikiška ir sukrečianti. Secesinio stiliaus Igorio Popovo dekoracija irgi buvo novatoriška M. Gorkio pjesių tradicijos kontekste. Kadangi A. Vasiljevas kadaise buvo režisieriaus Rimo Tumino mokytojas ir „guru", nenuostabu, kad ši pjesė atsirado Vilniaus mažojo teatro repertuare. Tik lieka neaišku, kuri pjesės versija pasirinkta - pirmoji „kapitalistinė", ar antroji „bolševikinė". Kadangi R. Tuminas dabar yra Vilniaus Mažojo teatro vadovas „de facto", o „de jure", jis yra Maskvos J. Vachtangovo teatro vadovas, tai atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Ir tai, ko gero, ne paskutinė šio spektaklio intriga.
Bus proginių vakarų
Teatrai vienas po kito skelbia naujo sezono repertuarinius planus. Nepradėsime jų čia visų vardyti. Apsiribokime tuo, kas atskirai neskelbiama, bet kas visuomet egzistuoja, jeigu kartais nepamirštama (pasitaiko ir tokių atvejų) - teatralų jubiliejais. Teatrai ir artistai nuo seno mėgo ir mokėjo pagerbti jubiliatus, dosniai pažerti jiems komplimentų, surengti tikrą šventę ir iškilmių kaltininkams, ir teatro trupei, ir visiems teatro meno gerbėjams. Taip garantuotai bus ir šį sezoną, kuris bus gausus ne tik aktorių ir režisierių, bet ir žmonių, rašančių apie teatrą - teatrologų ir kritikų - sukakčių.
Šio sezono tarptautinės Teatro dienos apdovanojimų ritualo organizatoriams nepavyks ignoruoti, kad šventės išvakarėse teatrologijos korifėjui Antanui Vengriui sukaks 100 (02.18 ), o nuostabiajai aktorei ir kritikei Danai Rutkutei - 90 metų (03.10). Sezono pradžioje savo 80-metį minės teatrologas Markas Petuchauskas (10.06), jo kolegos Aleksandro Guobio toks pat jubiliejus tyko netrukus po Teatro dienos (03.31). Prieš Kalėdas jubiliejų švęs kadaise taiklus teatro kritikos šaulys Valdas Vasiliauskas (12.10).
Nacionalinio dramos teatro gyvenimą pradžiugins Vytauto Rumšo (12.03), Algimanto Bružo (01.18) ir Arūno Sakalausko (05.13) jubiliejai. Šiaulių teatras prieš pat savo sukaktį pasveikins Nijolę Mirončikaitę (09.22). Rusų dramoje kolegos sveikina Renatą Vagnerytę (08.03) ir Liliją Mračko (12.20), klaipėdiečiai - Reginą Arbačiauskaitę (11.05), panevėžiečiai - Laimutį Sėdžių (05.06) ir Robertą Zimblį (08.18), ir prisimins Rimą Jovą, gimusį vasario 10 d. Kauniečiai galės pasveikinti daug metų Muzikiniam teatrui vadovavusį režisierių Gintą Žilį (09.22) ir iš Kauno dramos į pasaulį išėjusį Sakalą Uždavinį (06.21). Sostinės Jaunimo teatre jubiliejų švęs Irena Kriauzaitė (04.04), po tuo pačiu stogu „Lėlėj" bus švenčiamos Bronės Braškytės (02.28), Janinos Gudzinevičiūtės (02.17) ir teatro vadovo Juozo Marcinkevičiaus (06.29) jubiliejinės datos. Su solidžia sukaktimi bus proga pasveikinti scenos veteraną Leoną Ciunį (03.20). Jubiliatais šiame sezone netrukus po Naujųjų metų taps ir R. Tuminas (01.20) bei Gytis Padegimas (02.17).
Teatrinė brolija Lietuvoje iš tiesų yra labai negausi - nesusirinks nė pusė tūkstančio aktorių ir režisierių. Todėl ir jubiliejų palyginti nedaug. Tačiau tokia sezono įvykių prognozė, atrodytų, yra objektyviausia. Ar ji visa išsipildys - tai likimo valioje.
