Penktąją „Monobaltijos" dieną buvo paskelbti laureatai, dėl kurių nekilo didelių aistrų, nes tam tikras subjektyvumas egzistuoja visuose festivaliuose.
Reikia pripažinti, kad Baltijos šalys ir Rusija turi visai kitas teatrines tradicijas, nei, sakykim, Vokietija. Gal todėl liko nepastebėtas Gabby Schelle, šiuo metu dirbančios Kylyje, spektaklis „Fedros sapnai" pagal Euripidą, Liucijų Anėjų Seneką ir Jeaną Raciną. Spektaklio režisierė Konstanze Ullmer ir koncepcijos autorė Elisabeth Moll Fedros istoriją papasakojo ne pataikaudamos vokiečių teatro šiuolaikinės kalbos stilistikai, bet autentiškai atrasdamos kertinius takus, laikančius meilės (Euripido), karalienės (Senekos) ir atstumtosios (Racino) moteriškąjį statinį.
„Fedros sapnai" - tai radikalus spektaklis, emocijos siekiantis ne emocionalia vaidyba, bet įvairių sceninių komponentų ir logiškai sakomo teksto būdu. Trys autoriai virsta ketvirtuoju, šiuolaikiniu, regimu tik spektaklį stebinčiajam. Kontekstualūs dalykai pamažu tampa nebesvarbūs, nes būtent griežtai koncentruotas aktorės sceninis būvis keičia visas sąlygas. Netgi personažas virsta pačia aktore. O kai aktorė viena koja įlipa į ant grindų nutėkštą stačiakampę jogurto dėžę, žiūrovai nesupranta, kaip reaguoti: tai atsitiko netyčia, ar toks sumanymas? Režisierė ir aktorė nusprendė brechtiškai išgyventi „Fedrą...", artimu planu primindamos, kad tai - teatras, ir niekas nežino, kur yra realybės ir meno ribos. Ar aktorės tobulas susikoncentravimas nėra iškalbingesnis už blaškymąsi? Ji kalba apie moterį, kurios išgyvenimų polifonija tik sudėtingėja. Gabby Schelle Fedra - ne drungnas personažas.
Kieto, griežto kūno aktorė ekspresyviais štrichais kuria šiuolaikinę moterį, kurios patirtis yra ne mažiau sudėtingesnė, nei Fedrą aprašiusių pirmtakų. Jos vidinis konfliktas neišvengiamas, nes joje gyva aistra, kurią gali spinduliuoti tik giliai mylinti moteris. Tai nėra romantizmas, kuriuo kvėpuoja rusiškąją tradiciją išgyvenančios teatrinės moterys. Todėl visai kitoks ir jos laisvės pojūtis, o kelionė į mirtį yra drastiška. Sužavi scenos, kai aktorės rankoje pasirodo peilis, kai scenos viduryje pakabintą ekraną ji aptaško krauju.
„Fedros sapnai" stilistiškai primena Aischilo „Orestėją", kurią Michaelis Thalheimeris pastatė Berlyno Deutsches teatre ir kurią „Sirenų" dėka 2008 metais galėjo išvysti mūsų publika. Schelle vaidyboje ne mažiau „kraujo" už tą, kuriuo ji aptaško ekraną. Veiksmas prasideda prie pat žiūrovų, kurie susodinti iš dviejų sceninės aikštelės pusių. Gerdama vyną, valgydama tirštą jogurtą su vaisiais ir pamažu springdama nuo išgyvenamos kančios, ji šaltu, beveik nesikeičiančiu veidu tarytum pradeda vemti gyvenimu.
Todėl ir vynas, ir jogurtas tampa tam tikra antiestetiška išraiškos forma, kuri ir lietuviams, ir lenkams, ir rusams tapo svetima. Kai kas iš lenkų, gavęs lašelį kraujo ant šviesaus batelio ar kelnių, pasibaisėjo šiuo spektakliu ir nepelnytai pavadino feministiniu performansu. Mane nustebino aktorės ir režisierės sugebėjimas per trumpą laiką sukurti naują erdvę, eksperimentą, kurio forma stabili. Žiūrovams buvo nejauku taip arti savęs matyti moterį, kuri nebijo ne tik žiūrovų, bet ir mirties. Gabby Schelle turi specifinę įtaigą. Žvelgiant į ją, tikrai nejauku. Tai - nepatogus teatras. Tai - provokuojantis teatras. Tai - eksperimentuojantis teatras. O apie eksperimentams būtinas šio žanro sąlygas buvo itin daug kalbama festivalio metu. Bet vos pasirodė ryškiausias tokių svarstymų praktinis pavyzdys, tuoj įvyko atmetimo reakcija.
Vien dėl to reikia padėkoti Aleksandrui Rubinovui, kad nepasidavė vieno teatro krypčiai, ir festivalyje buvo pristatytas fizinis, psichologinis, muzikinis, performatyvus, plastinis teatras, aktoriaus-lėlės monospektaklių žanrai.
 |
| Gabby Schelle spektaklyje „Fedros sapnai“ |
Emocinį šoką žiūrovai patyrė beveik dešimt metų įvairius pasaulio laurus skinančiame peterburgiečio Sergejaus Barkovskio spektaklyje „Goriuchino kaimo istorija". Tai buvo Aleksandro Puškino pristatytas Ivano Petrovičiaus Belkino rankraštis, kurį aktorius kartu su režisieriumi Andrejumi Andrejevu perskaitė su didžiule šiluma ir meile. „Goriuchino kaimo istorija" - tai pats tradiciškiausias spektaklis, kurį aktorius gali suvaidinti bet kokioje erdvėje, prie bet kokios spintos, kuri yra pagrindinė scenovaizdžio detalė. Jam svarbu su savimi pasiimti begalę lėlių, tarškalų, senų popierių, na, gal dar žvakidę, kurių pilni visi teatrai. Aktorius turi kitą ginklą: savo minkštumą viskam: kintančiai situacijai, žiūrovų reakcijai, įvairiems techniniams nesklandumams. Jis į viską reaguoja taip greitai, kad čia pat mūsų akyse gimsta teatras teatre. Žiūrovai tokį aktorių pamilsta iškart, jam nereikia jokio laiko, nei sceninio, nei fizinio, kad jis pataikytų tau tiesiai į širdį. O svarbiausia, kas tokį aktorių tokiame daugiažodžiame teatre daro unikaliu - tai kalbos artikuliavimas, dikcija, balsinio registro kaita. Jis nekimsta, netyla, pusantros valandos išlaiko viena dažnį, nors gali pajusti, kad iš scenos nenueinantis aktorius tikrai balsą jau gerokai nualinęs.
Barkovskis priklauso tiems, kurie spektaklius kuria ne sau ir ne tiems, kurie šį žanrą pripažįsta todėl, kad jų nekviečia vaidinti kiti režisieriai. Tai aktorius-fantomas. Išpažindamas gilias tradicijas turinčią rusų aktorinę mokyklą, jis pademonstruoja ir jos galią ir, svarbiausia, rusų klasikos grožį ir unikalumą. Puškino kalbos vingrybės ir asociacijų laukas toks platus ir gilus, kad aktorius, tai įprasmindamas ir nebijodamas to mistifikuoti, suvaidina visą Rusijos istoriją, visą šios tautos likimą. Kiek ta Rusija besikeistų, šaknys liks visiems laikams tos pačios. Barkovskiui Puškinas buvo reikalingas tam, kad jis išreikštų meilę savo kraštui ir jos tradicijoms. Skepsis ir ironija Barkovskio lūpose nuskamba labai jautriai ir neįžeidžiančiai. Šviesą spinduliuojantis aktorius taip pat galėjo būti neįvertintas tų, kas teatre ieško bendresnių prasmių ir jau gyvena kiek platesniame teatro kontekste. Nereikia pamiršti, kad kol kas daugumai suprantama rusų kalba buvo taiklus spektaklio šovinys.
Vos pasibaigus festivaliui „Monobaltija", Kauno teatralai prabilo apie būtinybę rengti festivalį kitais metais. Gerąja prasme „monomafija" vadinamą festivalį remia platus tarptautinis „klanas", kuris Kaune rengiamą festivalį laiko rimta dirva įvairiems šio keistai sudėtingo žanro žingsniams. Kauno festivalis per porą metų pasiekė profesionaliausių festivalių lygį, todėl tie „liūtai", kurie nieko gyvenime neveikia, o tik važinėja po įvairius festivalius, į šio festivalio direktorių Aleksandrą Rubinovą žiūri kaip katės į lašinius, tikėdamiesi būti pakviesti ir kitais metais.
Kuo ypatingas šis festivalis, kurį rengia visas Kauno Kamerinis teatras, kurio epicentrą sudaro darni Rubinovų šeimyna? Neabejoju, kad technine prasme tai yra pats skurdžiausias teatras Lietuvoje (aišku, neturint galvoje paskutiniu metu vis naujai registruojamų vardinių teatrų, kurie gali apskritai nieko neturėti, bet būti įregistruoti). Ir būtent tokiose nuo sovietmečio beveik nekintančiose patalpėlėse įvyksta daug stebuklų, kurie dažnai reikalauja tokių pačių ar net geresnių techninių sąlygų, nei didžiųjų formų spektakliai. Visame pasaulyje yra išprotėjusių teatralų, kurie sutinka su įvairiomis sąlygomis, tačiau didžioji šių kamikadzių vilioklė yra Rubinovų mokėjimas ir sugebėjimas kiekvieną prižiūrėti ir sušildyti.
Pirmiausia, jie visus dalyvius su jų aptarnaujančiomis komandomis kviečia visam festivalio laikotarpiui. Žmonės apgyvendinami bene gražiausiame ir prabangiausiame Kauno viešbutyje „Santaka", porą kartų maitinami jaukiausioje Kauno kavinėje „Miesto sodas", o vakarais teatro kavinukėje vyksta aptarimai, kurių metu be gausių diskusijų, kurios verčiamos mažiausiai į tris kalbas, užkandžiaujama lietuviška juoda duona, baltu naminiu sūriu, lašinukais ir, aišku, degtine. Netgi abstinentai vieno ar kito spektaklio kūrėjai, neištvėrę karštų pasisakymų, savo filosofinį liūdesį nuplauna viena kita taurele.
Dvi dienos (iki pietų) skiriamos įvairioms ekskursijoms. Šiais metais buvo surengta ekskursija į Čiurlionio muziejų, o Giedrius Kuprevičius pagrojo svečiams sudarytą programą. Tarp „Monobaltijos" svečių buvo tikrų muzikos žinovų: suomis intelektualas Jukka Mallinenas šypsojosi, kai pasigirdo Sibelijus, o rusas Jurijus Kraskovas liūdėjo, kad neišgirdo Čaikovskio, nors pasidžiaugė, kai Kuprevičius, nusileidęs iš savo dieviškų garsų sklidino bokšto, jam pasakė, kad jo repertuare yra pakankamai daug šio autoriaus kūrinių. Pažaislio barokas su savo lobynais paliko dvejopą įspūdį: atrodo, nepaisant vis naujai atskleidžiamų žinių, šis Rytų Europos šedevras dar negreitai atgaus savo buvusią šlovingą išvaizdą. O besileisdamas nuo kalno ir žvelgdamas į lūšnynus, primenančius XIX amžiaus litografijas, supranti, kad tuo metu Kauno pastatai buvo geresnės būklės, nei šiandien. Tas pat yra su senuoju funikulieriumi, kuriuo pakilę matai ne tik puikius tolyje besidriekiančius vaizdus, bet ir šabakštynus, nejudintus nuo sovietmečio laikų. O Rubinovams Kaunas rūpi. Jie, kaip šio miesto patriotai, visai Europai nori papasakoti, kokius lobynus turi Lietuva. Jie pristato esmę: ne fasadus, ne išpudruotas teritorijas, bet tai, apie ką nedaug žino ir tūlas kaunietis.
Rubinovai jau antri metai džiaugiasi Kauno meru Andriumi Kupčinsku, kuris ne formaliai eina šias pareigas, bet atidžiai reaguoja į įvairius šio miesto įvykius. Per uždarymą sužinojęs, kad festivalis bus rengiamas kas antri metai, meras nustebo savo padėjėjų nutarimu, kuris buvo ne taip seniai priimtas. Šių peripetijų festivalio kontekste nebūtina žinoti - tiesiog norisi pabrėžti, kad Kupčinskas, sakydamas kalbas, išsiskiria ne vien žmogiškumu, bet ir išmanymu. Tai retas „biurokratas", kuriam svarbus ir inteligentiškumas, ir išsimokslinimas. Nežinia kokiu būdu į Kauno savivaldybės sekretorės adresų knygą yra papuolęs mano elektroninis pašto adresas, bet jau porą metų įvairių švenčių progomis gaunu šio mero sveikinimus, kurie yra neformalūs ir šilti. Kita vertus, nepavydžiu merui to kaunietiško vulkano, ant kurio viršukalnės jis gyvena.
Kalbant apie Kauno teatrinę bendruomenę, reikia pripažinti, kad ji nėra didelė. Gastrolieriai šio miesto praktikų nedomina. Gaila. Kažkada juk važiuodavom į Kauną kaip į teatro Meką... Yra vilties, kad Vaiva Grainytė taps antrąja Vida Savičiūnaite, ir šio miesto teatrinė kraujotaka bent jau spaudoje bus aktyvesnė.
