Nors antrą dieną festivalį „Monobaltija" lydėjo itin blogas oras - šaltis ir lietus, spektaklių kokybei tai neturėjo įtakos. Jurijus Kraskovas, į festivalį atvykęs su Jevgenijaus Vachtangovo valstybinio akademinio teatro spektakliu - Nikolaus Gogolio „Pamišėlio užrašai", pasirodė kur kas įdomesnis, nei per šio teatro gastroles Vilniuje, kurios įvyko prieš porą savaičių.
Tąkart „Pamišėlio užrašai" buvo rodomi Vilniaus mažajame teatre, tačiau tvyrojusi įtampa sutrukdė natūraliai išsiskleisti Gogolio „pamišimui". Kaune Kraskovo „pamišėlis" buvo minkštas, įvairus, kintantis ir labai tikslus Gogolio atžvilgiu. Nors tai ir autorinis spektaklis, kuriame pagrindinius „ėjimus" susidėliojęs pats aktorius, nesunkiai gali numatyti, kur prisidėjo pastatymo vadovas Rimas Tuminas. Jis padėjo išryškinti įvairias scenas, suteikdamas aktoriui ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir papildomos jėgos, kuri be pagrįstos psichologijos, be režisieriaus nurodytų atraminių stulpų neįsivaizduojama. Tačiau šiam spektakliui, kuris, pasak Stanislovo Rubinovo, Kaune nuskambėjo kaip atskiras muzikinis kūrinys, vis dėlto trūksta finalo. Ne pabaigos, kada metaforiškai nusišauna herojus, bet grynai režisūrinio finalo, kuris leistų įtaigiau - gogoliškai ir tuminiškai - nuskambėti svarbiausiai kūrinio minčiai, nes po gana išbaigtų scenų veiksmas staiga nutrūksta, baigiasi ne tik Gogolio tekstas, bet ir spektaklis.
Fortepijonu grojanti Natalja Gavrilova, kaip ir Nijolės Narmontaitės spektaklio muzikantai, nebuvo vien gyvas fonas. Atlikdama Piotro Čaikovskio ir Rodiono Ščedrino kūrinių ištraukas, Aksenijui Ivanovičiui Popryščinui ji tapo kliuviniu, kurį, kelis kartus bandęs atsikratyti, jis tiesiog nušauna. Gležnas, Napoleono komplekso apimtas žmogus kaip sudėtingoje partitūroje skyla į begalę dalelyčių ir vėl jas pamažu turi surinkti į visumą. Ir kuo labiau ta visuma aiškėja, tuo labiau išryškėja žmogaus psichinė liga. Aktorius šiuos gogoliškus poetizmus, nekalbant apie tik rusui įmanomą pasiekti gogolišką suvokimą, išreiškia ir savo išvaizda. Iš pradžių herojus pasirodo fašistuojančia povyza, glotniai sušukuotais plaukais. Veiksmo metu ūmėja ne tik mintys, bet šiaušiasi ir plaukai.
Lenkai šį spektaklį pavadino muziejiniu. Jį jau nuspręsta kviesti į vieną iš festivalių, kaip pavyzdį teatro, kurio Europoje beveik neliko. Ir nors kalbama, kad monospektakliai kuriami tam, kad greičiau savo naujomis formomis atsiplėštų nuo seno teatro formų, būtent šis neseniai sukurtas spektaklis savo antikvariškumu tapo novatoriškas.
Nėra abejonių, kad viską lėmė aktoriaus talentas, jo sugebėjimas jausti publiką, o kartu - būti aukščiau už ją. Todėl Kraskovas tapo mažu scenos valdovu. Jis nekoketavo su publika, jis į ją net per daug nereagavo. Jam svarbu buvo kuo prasmingiau perskaityti tekstą, o šis skaitymas gražiai užaugino patį personažą. Taip literatūrinis skaitymas peraugo į tikrą teatrą, kuriame žodžiai veikė kaip poetinės metaforos.
Kraskovo Popryščinas nekelia nei juoko, nei gailesčio. Jis yra tam tikra grėsmė. Greičiau tai ne išprotėjęs žmogus, o reali mūsų visuomenės ląstelė, netgi daugiau - žmogus, kokie valdo mus, ir mes su tuo priversti taikstytis. Išprotėjusio žmogaus vizijos nėra gražios fantazijos. Šio žmogaus grėsmę gali justi vien dėl to, kad mintims ribų nėra. Jis gali lengvai keisti ne tik savo būsenas, bet ir netikėtai tvykstelėti savo emociniais proveržiais. Kraskovas iš mažo Napoleono tampa dideliu Adolfu. Ir jeigu Mažajame teatre scena buvo paversta tvarkingai surikiuotų antikvarinių baldų ekspozicija, kurioje aktorius tam tikra prasme duso, tai mažesnėje Kauno kamerinio teatro erdvėje kreivai stovėjo keli baldeliai, tarp kurių aktorius turėjo pakankamai daug vietos judėjimui. Jam nereikėjo visko sukoncentruoti į balsą. Jis pridėjo savo gana plastiško kūno dinamišką judėjimą, susiformavo teksto ir gesto kalba, kuri visą spektaklį pakylėjo į visai kitą aukštumą, nei matė vilniečiai.
Suomis Tuukka Vasama tapo pirmuoju šiųmetės „Monobaltijos" aktoriumi, kuris be jokių pagalbininkų, vienas, kaip ir priklauso grynajam monožanrui, suvaidino poetinį spektaklį „Odė meilei". Tai buvo kitoks spektaklis, ypač lyginant su Jurijaus Kraskovo „Pamišėlio užrašais".
„Odė meilei" - monologas pagal jauno suomių poeto ir dramaturgo Tuomo Timoneno eiles, kurį aktorius suvaidino ant kvadratinės juodos veidrodinės pakylos, žiūrovams sėdint iš visų keturių pusių sprindžio atstumu nuo aktoriaus. Režisieriui Masi Eskolinui svarbu buvo susieti aktorių su žiūrovais ne tik abstrakčios poezijos saitais, bet artėjant finalui dar ir per priekinių eilių žiūrovų rankas išvedžiota virve sukurti kuo tampresnį ryšį.
Spektaklis dviejuose ekranuose buvo verčiamas į anglų kalbą. Teksto daug, todėl jo skaitymas trukdė stebėti visą laiką jausmų virpesyje gyvenantį aktorių. Lietuvių publikai tikrai būtų nesutrukdęs sinchroninis vertimas į lietuvių kalbą, nes iš žiūrovų reakcijos buvo aišku, kad šmaikštus tekstas liko už borto.
Aktorius vilkėjo baltą kostiumą, buvo ryžai išdažytais ir sušiauštais į viršų plaukais, juodai lakuotais rankų nagais, juodomis lūpomis - tuo kiek priminė mūsiškį Beną Šarką. Tai žmogus, kuris kaip tikras autsaideris kuria teatrą pirmiausia sau. Tačiau savo giliai jaučiamu ir subjektyviai matomu pasauliu tampa priimtinas ir kitiems. Dalis tikrumo susiformuoja iš maksimalaus atsidavimo ir tikėjimo tuo, ką darai, ką sakai. Tačiau toks teatras gali būti ir neišgirstas, ir svetimas, nes jo beprotystė labai subjektyvi. Jaunas žmogus kenčia, iš meilės papuolęs į neviltį. Jam reikia gėlių, keistų dalykų, tačiau daugiau jausti jis nepajėgia. Aktoriaus balsą papildo pati įvairiausia muzika: nuo sunkiojo roko iki reggae. Kaip asociacijų pasaulyje gyvena jaunuolis, taip įvairių nuotaikų kaitą patiria ir žiūrovas, kurio dėmesys tai slūgsta, tai vėl pririšamas aktoriaus jausmu išgyvenamomis akimirkomis.
Per aptarimą, kuris vyko po abiejų spektaklių, Tuukka Vasama prasitarė, kad „Odę meilei" geriausiai lanko moterys virš 65 metų. Joms užtenka afišoje perskaityti, kad tai poetinis spektaklis, ir šio „masalo" užtenka, kad spektaklis turėtų savo žiūrovą. Pasirodo, aistras, metams bėgant, geriausiai sužadina poetinis teatras. O vodka „Smirnoff" visada padeda, kai reikia kalbėti apie monospektaklių, kurie sparčiai plinta ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje, įvairovę.
