Naujausias „Lietuvos scenos" numeris buvo skirtasteatro mokyklos temai. Jau pateikėme vieną jo tekstų - režisierių pasvarstymų apie mokyklą. Šiandien siūlome susipažinti su lėlininkų mokyklų situacija.
Nuo vizijos iki tradicijos
Vilmantas Juškėnas
Lenkų žurnalas „Teatr Lalek" vieną iš paskutinių savo numerių[1] skyrė lėlininkų edukacijos temai. Dvi dešimtys straipsnių pristato autentiškų patirčių kontekstą, kuriame skirtingų šalių lėlių ir vizualinio teatro atstovai - režisieriai, teatrologai, dailininkai, aktoriai, pedagogai - aptarinėja šiandieninių lėlininkystės mokyklų savo šalyse problemas, aktualizuoja profesinius atradimus ir kelia opius lėlininkų rengimo klausimus.
Žurnalo turinys naudingas vertinant ir Lietuvos lėlių teatro mokyklos situaciją tarptautiniame peizaže. Atspirtimi tampa klausimas - ką reiškia būti lėlininku? Jis aktualus nuo pirmųjų profesionalaus Lietuvos lėlių teatro apraiškų: dailininko Stasio Ušinsko kūrybos Kauno marionečių teatre 1936 m., režisieriaus ir dailininko Balio Lukošiaus kūrybinių ir pedagoginių iniciatyvių 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose ir kiek vėliau - lėlininko Vitalijaus Mazūro reformatoriškos veiklos teatruose. Gerokai pavėlavę, fragmentiški „lėlininkų" rengimo aukštojo mokslo institucijose eksperimentai - Valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir Klaipėdos universitete - dar labiau užaštrina probleminius klausimus. Svarbiausi iš jų lieka tie patys: ką šiandien vadiname lėlininku; ar turime lėlių teatro mokyklos tradiciją; kur slypi jos perspektyva; kokius matome kylančių problemų sprendimus?
Mokyklos tradiciją formuoja dvi galios - institucija ir asmenybė. Itin retai stiprios mokyklos tradicijų puoselėtoja tampa institucija, antrasis variantas pasitaiko dažniau. Lietuvos teatro atveju į pirmą planą taip pat iškyla mokytojo kultas, ir todėl mokyklos tradicija čia siejama pirmiausia su asmenybėmis. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie Juozo Miltinio, Dalios Tamulevičiūtės, Jono Vaitkaus „teatro mokyklos" reiškinius dramoje. Lėlių teatro srityje ryškiausia, be abejo, bus figūra Vitalijaus Mazūro, kurio estetinei mokyklai save priskiria ne vienas mūsų lėlininkas.
Tradicija negimsta iš oro. Ją sukuria vizijų inspiruota veikla ir istoriškai susiklosčiusios tendencijos. Taigi mokykla be vizijos - mokykla ir be tradicijos. Lietuvos lėlių teatro mokyklos vizijos galima ieškoti Ušinsko, Lukošiaus ir Mazūro kūrybos bei pedagoginės veiklos kontekste.
Nors profesionalaus Lietuvos lėlių teatro įkūrėjas Stasys Ušinskas sąmoningai ir nekėlė klausimo, susijusio su lėlininko profesijos apibrėžimu, jo kūryba lėlių teatre byloja apie dailės meno pamatą - pirmiausia dailininkas sukūrė lėles. Tuo tarpu Balys Lukošius lėlininko profesijoje užčiuopė aktoriaus ir režisieriaus funkcijų susiliejimą. „Lėlių teatre pats aktorius daugiausia yra režisierius. Jis režisuoja lėlės pavidalą ir už jąją kalba"[2], - teigė režisierius. Galiausiai kone chrestomatine istorijoje tapusi Vitalijaus Mazūro mintis „Lėlių teatras - tai skulptūrų teatras"[3] uždarė interpretacijų ir įžvalgų ratą, vėl priartindamas „lėlininko" apibrėžimą prie dailininko kūrybos sferos.
Šių koncentruotų teiginių fone peršasi išvada, kad „lėlininko" apibrėžime susilieja dailininko, režisieriaus ir aktoriaus funkcijos. Ar minėtų kūrėjų vizijos virto tendencijomis ir galų gale - ar formavo lėlininkystės mokyklos tradiciją Lietuvoje? Ne. Mano galva, tą lėmė ir iki šiol veikia konfliktas tarp teatro bei aukštojo mokslo institucijų sistemos ir giluminės lėlių teatro specifikos reikalavimų. Kūrėjų universalumas, skirtingų įgūdžių meistrystė nėra skatinami nei teatrų, nei aukštojo mokslo institucijų.
Nuo asmenybių nukreipę žvilgnį į institucinės mokyklos patirtį, lėlininkystės mokyklos reiškinio tradicijų taip pat neaptiksime. Faktiškai lėlininkus mūsų šalyje rengia dvi aukštosios mokyklos - Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Klaipėdos universitetas, tačiau nė viena iš šių aukštojo mokslo įstaigų taip ir netapo kalve.
LMTA per visą savo istoriją bandė profesionalius lėlininkus rengti tris kartus: kursai rinkti 1975, 1990 ir 2006 m. Tokios pertraukos kelia skepsį dėl lėlininkystės tradicijų šioje institucijoje: vargu ar fragmentiški eksperimentai gali sukurti tendencijas. Be to, „lėlininko" profesijos suvokimas, LMTA paveldėtas iš sovietmečio, iki šiol liko nepakitęs: lėlininkystė čia suprantama kaip aktorinio meistriškumo studijų priedas, savotiška specializacija. Deja, toks modelis neatitinka nei specifinių, nei praktinių reikalavimų: būsimų lėlininkų įgūdžiai klaidingai formuojami draminės vaidybos pagrindais, trūksta institucijos inicijuotų specialybės dalykų, teorinių bei istorinių lėlių teatro disciplinų.
Lėlininkų mokyklos Klaipėdos universitete pradžia siejama su lėlių teatru „KU- KŪ", veikusiu prie universiteto 1992-2004 m., kai į šio teatro veiklą įtraukti aktorinio meistriškumo studentai įgijo lėlininko specializaciją. Tačiau oficialiai KU lėlininkus rengti pradėjo palyginti neseniai (1999, 2004, 2012 m.), todėl kalbėti apie lėlininkystės tradicijas šioje mokykloje dar anksti. Prireiks kelių kartų, kad pajūrio lėlininkystės mokyklos veidas taptų įžiūrimas. Tiesa, KU jau žengė principinį žingsnį formuodamas šiuolaikinių lėlių teatro studijų modelį - apibrėžė „lėlininko" sąvoką. Tai plataus profilio lėlių teatro kūrėjas, įgijęs ne tik aktorinio meistriškumo, bet ir vizualiųjų menų pagrindus, susipažinęs su teatrinių lėlių gamybos technologijomis, teoriniu bei istoriniu lėlių teatro kontekstu. Tokia KU suformuota vizija artima Šiaurės ir Vakarų Europos lėlininkų mokykloms, kuriose šiandien stiprus studijų tarpdiscipliniškumo aspektas.
Takoskyra tarp Rytų ir Vakarų Europos lėlininkų mokyklų tradicijų išryškėja minėto lenkų žurnalo tekstuose. Pagrindine vakarietiškos mokyklos korta tapo siekis ugdyti universalų, kone viduramžišką kūrėją - „visų galų meistrą", kuriam pavaldžios skirtingos scenos meno sritys; kitoje barikadų pusėje - profesinės specializacijos ir diferenciacijos sistema, pasąmoningai apribojanti jauno kūrėjo paieškas ir įgūdžių universalumą.
Viena iš tarpdisciplininės lėlininkų mokyklos vizionierių - žymi lėlių teatro kūrėja Margareta Niculescu, su kurios tekstu, išspausdintu žurnale „Teatr lalek", ir siūlome susipažinti. Niculescu straipsnis „Kokia mokykla - kokiam teatrui" nevargina istorinių faktų gausa, smuklmenišku studijų programos pristatymu, teorinės analizės viražais ar pagyrūniškais teiginiais. Atvirkščiai, autorė atveria paprastų, tačiau esminių klausimų lauką, dosniai dalijasi savo puoselėtos mokyklos vizija, šiandien tapusia jau tradicija.
Margareta Niculescu (g. 1926 m.) - rumunų kilmės režisierė, lėlių teatro tyrinėtoja ir pedagogė - savo gyvenimą skyrė puoselėti lėlių teatrą ne tik savo šalyje (1949-1986 m. ji vadovavo „Tandarikos" lėlių teatrui), bet ir už jos ribų. 1987 m. Niculescu iniciatyva nedideliame Prancūzijos mieste Charleville-Mézières įkurta Nacionalinė aukštoji lėlių teatro mokykla (ESNAM), šiandien vertinama kaip viena prestižiškiausių lėlininkus rengiančių aukštojo mokslo įstaigų pasaulyje. Esminė mokyklos ypatybė - į multidiscipliniškumą orientuota studijų programa, kurią sudaro skirtingas scenos meno sritis (nuo vaidybos, režisūros iki dailės ir scenos technologijų) apimančios disciplinos, papildytos dinamiškomis, žymiausių pasaulio lėlininkų vedamomis kūrybinėmis laboratorijomis. Ne mažiau svarbus mokyklos studijų programos principus antrinantis veiksnys - tai išplėsta mokyklos infrastruktūra, kurios sudėtinė dalis yra tarptautinis lėlių teatro tyrimų institutas ir profesionalių teatrų festivalis. Be to, čia pat įsikūręs ir pasaulinės lėlininkų sąjungos UNIMA centrinis štabas. Turėdama tokį arsenalą, ESNAM lyderiauja tarp kitų stiprių Europos lėlininkų mokyklų ne tik naujos meninės kalbos paieškų požiūriu, bet ir politinės įtakos perskirstymo, vertinimo kriterijų formulavimo atžvilgiais. „Šarlevilis" - savotiška lėlininkų Meka, į kurią dėstytojauti, mokytis, tyrinėti, kurti, atstovauti savo šaliai, megzti kontaktų suvažiuoja kūrėjai iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Margareta Niculescu
Kokia mokykla - kokiam teatrui?
Teatro ateitį gali kurti ir mokykla
Šis esminį įsitikinimą deklaruojantis epigrafas reziumuoja mano apmąstymus apie dėstytojavimą ir yra vienas iš svarbiausių veiksnių 1987 m. kuriant Ecole Nationale Superieure des Arts de la Marionnette (Nacionalinę aukštąją lėlių teatro mokyklą, ESNAM) - pirmąją ir vienintelę Prancūzijoje pažangios lėlininkystės studijas suteikiančią instituciją. Ši mokykla ir jos pirminė institucija - Institut International de la Marionnette (Tarptautinis lėlių teatro institutas) - sukūrė organizmą, neturintį atitikmens niekur kitur pasaulyje.
Aš tvirtai tikiu mokykla, nepaisant to, kad puikiai žinau, jog tai yra institucija. Viskas priklauso nuo mokyklos žmonių ir idėjų, nuo jos unikalaus statuso, suteikiančio galimybę atsekti puikių reformuotojų buvimo pėdsakus: tų, kurie pakeitė teatrą - jo koncepcijas, praktiką ir santykius su visuomene; tų, kurie supažindino su iššūkiais ir teatrą, ir pačią mokyklą. Kaip raštų ir dokumentacijos saugykla, mokykla yra susipažinimo su istorija vieta; Rytų ir Vakarų meno susiliejimo taškas; idėjų ir „esmės" laboratorija, kuri atnaujina teatrą.
Pagrindinis iššūkis slypi atsakymuose, kurie kurstytų lėlininką - tą supreme bricoleur ir netipiško sprendimo entuziastą - eiti mokytis. Visų pirma - kokią rinktis mokyklą? Ar veikiau - kokias mokyklas, nes lėlininkas neabejingas visoms kūrybingumo formoms. Ar jis neturėtų būti rašytojas, vizualiųjų menų atstovas, muzikantas, šokėjas ir aktorius viename? Jau neminint vaikščiojimo ant lyno ir animacijos meistrystės. Rasti vienareikšmiškus atsakymus sudėtinga. Situaciją sunkina neaprėpiamas teatrinės poetikos peizažas, besislepiantis po žodžiu „lėlininkas". Kokia mokykla tiktų tokiai meno formai, kurios pasirinkta išraiškos forma yra metafora? Kuo ypatingas lėlininko pašaukimas? Svarbiausia - padėti studentui suvokti teatrą kaip visumą, supažindinti mokinį su skirtingomis disciplinomis - nuo vaidybos iki scenografijos, nuo režisūros iki sudėtingų teatro technologijų. Taip jis gali mokytis visko arba rasti savo profesinį pašaukimą vienoje iš konkrečių sričių. Ir kas tuomet turi būti perteikta? Ar gali išskirtinio talento ir originalumo meistras išmokyti pagrindinių žinių? Ar neskirta kūrėjui pačiam ieškoti savo kelio? Ar jis neturi pasikliauti savo intuicija, kultūrinės estetikos bei etikos mokymais? Ir svarbiausia - kuo tampa pradedantis studentas, susidūręs su savo mokytojo charizma? Kaip pastarajam išreikšti savo idėjas, koncepcijas - ir pasitikėjimą - netampant tironu?
Paakinta šių klausimų, galų gale išdrįsau imtis nepaprasto nuotykio: įsivaizduoti mokyklą kaip išbandymą, kur jaunieji menininkai kuria menų sintezę, papildytą jų noro suteikti menui reikšmę.
Vienas pagrindinių mokyklos rūpesčių yra multidiscipliniškumas. Lėlininkui, kuris yra teatro bendruomenės atstovas, mes privalome suteikti bendrųjų vaidybos įgūdžių, bet kartu turime jį supažindinti su įvairiausiomis eksperimentinėmis praktikomis. Mes privalome garantuoti, kad lėlininkas ištrūks iš nykios lemties tapti menku teatriniu aksesuaru, turint omenyje, kad be pagrindų suvokimo menas tėra paprastas diletantizmas.
Mokykla pabrėžia kontakto su menininkais, perduodančiais savo idėjas apie teatrą ir savo patirtį, svarbą. Studentui tai suteikia galimybę susikurti turtingą informacijos saugyklą, kurią turėdamas jis gali pats modeliuoti savo kūrybingumo lauką ir kryptį. Mokyklos studijų programa turi tapti atvira, neužsisklęsti akademiškume, ji turi nuolat kontaktuoti su kultūra, teatru, performanso menu ir savo laiko visuomene. 7-ojo dešimtmečio pradžioje man buvo pasiūlytas metų metus nekintantis dėstytojavimo modelis, taikomas daugelyje konservatorijų. Atsisakau patikėti, kad tokios rūšies mokymo planas - visiškai kontrastuojantis su gyvuoju teatru - šiandien gali pažadinti studento kūrybiškumą.
Ar lėlininkas yra apdovanotas išskirtiniu jautrumu, atveriančiu jam teatro daugialypiškumą, kuriame gestas, prieš tapdamas viena išraiškos formų, visų pirma yra būdas „įkvėpti gyvybę"? Kiekviena medžiaga susideda iš savo energijos, tankumo, skambumo ir lankstumo laipsnio; ir šių lėlininkas nuolatos ieško, juos tiria, žinodamas, kad turi susidoroti su jų nesuderinamumu ir trintimi, turi jautriai perskaityti reikšmes, kol jų įtaka jo vaizduotei priverčia medžiagą ištrūkti iš inertiškos būsenos.
Koks mokymas yra reikalingas siekiant paruošti lėlininką fiziškai, leisti jam pažinti santykį su fiktyviu kūnu ir suteikti priėjimą prie tiek realios, tiek įsivaizduojamos teritorijos? Kiek tęsiasi bendras aktoriaus ir lėlininko kelias, ieškant teatrinio personažo, ir kada jie pasuka skirtingomis kryptimis? Lėlininkystės meno mokymas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis laiko, išteklių ir subtilaus bei kruopštaus pasirengimo. Studentas yra esminis mokyklos rūpestis. Mokyklos multidiscipliniškumas suteikia galimybę jam tyrinėti kitas scenos specialybes ir kreipti savo asmenybę autonomijos ir pasirinkimo laisvės link. Susidurdamas su įvairiomis disciplinomis, studentas susipažįsta su savo kūrybingumo amplitude, suvokia savo siekius ir išsiugdo gebėjimą atitikti daugialypio teatro reikalavimus.
Mano samprotavimuose apie „lėlininkystės meno" - tokia sąvoka tiksliai atskleidžia įtrauktų disciplinų įvairovę - mokymą ir mano pačios edukaciniuose pasirinkimuose leidau sau būti vedamai anksčiau išvardytų svarstymų - net ir suvokdama, kad kai kurie iš pasirinkimų bus sudėtingai įgyvendinami ir jiems nebūtinai bus vienbalsiai pritariama. Galų gale - juk aš pati apleidau galybę idėjų ir idealų šiame kelyje.
Pati būdama režisierė norėjau, kad mokykla įkūnytų tokį patį intensyvumą kaip ir teatro trupė: kūrybingumo ir atvirumo išorės įtakoms, ir naujoms idėjoms, dvasioje suburdama draugėn režisierius, scenografus, dramaturgus, lėlininkus, aktorius, choreografus, muzikantus ir šviesų dailininkus, pasiruošusius atsiduoti tyrinėjimams, perduodančius savo patirtį ir entuziastingai priimančius iššūkius.
Ši nauja edukacinė vizija, kuri yra kertinis ESNAM akmuo, įkvėpė gyvybės profesionalių lėlininkų ugdymo procesui. Jie nusikratė tiesiog „lėlininko" ir „lėlių teatro" apibūdinimų. Aš netikiu galutiniais atsakymais. Aš tikiu, kad rytojaus sprendimą mes rasime, iš naujo keldami klausimus sociokultūriniame šiandienos kontekste.
Tekstą iš anglų k. vertė Viktorija Ivanova
[1] Teatr Lalek. Nr. 1/107, 2012.
[2] Balys Lukošius (1908-1987). Artistas, režisierius, dailininkas, pedagogas. Vilnius, 1995, p. 82.
[3] Lėlė ir kaukė. Vilnius, 1999, p. 212.
