Sekantys kultūros naujienas greičiausiai žino, kad cirko edukacija pastaraisiais dešimtmečiais iš siaurų šeimos ratelių išsiplėtė į neformaliojo švietimo ir aukštesniojo bei aukštojo mokslo įstaigas. Kiek mažiau žinoma, kad šiandien cirkas analizuojamas ir moksliniame lygmenyje - rašomi magistro darbai (2020-aisiais Vytauto Didžiojo universitete Monika Citvaraitė-Lansbergienė apsigynė rašto darbą „Šiuolaikinis cirkas: žanro samprata ir plėtra Lietuvoje“) ir daktaro laipsnį suteikiančios disertacijos. Vieną tokių 2013-aisiais parašė tarpdisciplininiu kūrėju save vadinantis Johnas-Paulas Zaccarinis, dėstantis Stokholmo menų universiteto Šokio ir cirko mokykloje, kur tapo pirmuoju pasaulyje cirko srities profesoriumi.
„Cirkoanalizė: cirkas, terapija ir psichoanalizė“ (Circoanalysis: Circus, Therapy and Psychoanalysis) - taip vadinasi Zaccarinio disertacija, kurioje cirko objektą / artefaktą ir subjektą / procesą pripažindamas atskiromis kategorijomis, didesnį dėmesį autorius skiria pastarajam, siekdamas iškelti žmogaus-kūrėjo reikšmę pedagoginėje praktikoje ir produkcijos kūrybos procesuose.
Disertacijoje atskleidžiama, kaip psichoanalitinės teorijos ir svarbiausios praktikos gali būti pritaikomos cirko pedagogikoje. Anot Zaccarinio, tradiciškai pedagogika linksta sureikšminti žanro reikalavimus ir nutildyti subjektą, paversdama jį objektu, kurio interesams nėra atstovaujama. Siekdamas suteikti subjektui balsą, Zaccarinis tyrimo dalyviams taikė psichoanalitinę praktiką, sąmoningai išplėtodamas ją iki autorinės metodologijos - cirko analizės. Sekdamas Freudo idėjomis, Zaccarinis pradeda tyrimą cirko numerio ir sapno analogija, teigdamas, kad abu yra pasąmonės produktai ir pasižymi paslėptomis, formaliu turiniu užmaskuotomis prasmėmis bei troškimais.
Daugiau nei šimtas profesionalių ir dar studijuojančių cirko artistų dalyvavo tyrime pildydami anketas, duodami interviu, dalyvaudami konsultacijose ir ilgalaikėse cirkoterapijos praktikose. Disertacijoje aprašyta keletas skirtingų atvejų, analizuojant, kam pasirodymus skiria cirkoterapiją lankę artistai, turintys ryškių neurozės, melancholijos, psichozės, iškrypimo požymių.
Pasitelkdamas Donaldo Winnicotto žaidimo teoriją, Zaccarinis „egzaminuoja“ artistus, siekdamas išsiaiškinti, kaip jų patiriamas nerimas provokuoja fizinį kūrinių turinį. Paraleliai cirko kūrimo procese ir konsultacijų kabinete analizuojamas nerimas autoriui tampa raktu suprasti Lakaniškojo Kito svarbą cirko artisto pasirodyme. Kito reikšmė - tyrimo metu išryškėjęs aspektas, kurį Zaccarinis minėjo 2020-ųjų vasarą šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ metu vykusiame pokalbyje su režisieriumi Gildu Aleksa: klausydamas profesionalių ir studijuojančių artistų pasakojimų, tyrėjas pastebėjo, kad nė viename jų tiriamieji savarankiškai neprakalbo apie publikos reikšmę. Tuo metu cirke, kaip ir psichoanalizėje, privalo būti Kitas, kuriam būtų galima smulkiai papasakoti istoriją.
Derindamas manifestinio tiriamųjų kalbėjimo kabinete raidą su jų cirko numerių turiniu, Zaccarinis siekia išsiaiškinti, kokie pasąmoningi troškimai tą turinį lemia. Atrasdamas ryšį tarp troškimų generuojamo paslėpto turinio ir santykio su Lakaniškuoju Kitu atsižadėjimo, jis daro išvadą: judėjimas pirmyn, anapus cirko Kito, yra tam tikra gedulo forma.
Toliau publikuojamas Zaccarinio disertacijos ištraukos dalies vertimas, kuriame autorius pasakoja apie būtinybę atskirti cirko subjektą nuo objekto, taip apsaugant artisto kaip kūrėjo, o ne prekės sampratą.
Cirko objektas
Cirko artisto ugdymo procesą vainikuoja cirko numeris, įkūnijantis jos ar jo troškimą užsiimti cirko menu. Pavyzdžiui, baigdama trečius mokslo metus cirko mokykloje, žonglierė savo baigiamajam diplominiam darbui turi sukurti numerį. Žonglierė - tai subjektas, kuriantis cirko objektą, kurį, tapusi rinkos dalyve, parduoda, kad užsidirbtų gyvenimui. Tai darydama ji neturi galvoti apie save, kaip apie parduodamą objektą. Tačiau būna situacijų, kai ji pajunta, kad jos kaip subjekto ir parduodamo produkto autorės vaidmuo yra atmetamas ir rinkos paklausos kontekste vienintelis sėkmingas kelias yra leisti traktuoti save kaip prekybos objektą. Tai brėžia skirtį tarp tapimo tuo, kuo „ji priversta tapti“, idant būtų nupirkta, ir tapimo tuo, kuo „ji nori tapti“, idant užsidirbtų gyvenimui.
Aptardamas „Cirque du Soleil“ - pelningiausią, sėkmingiausią ir plačiausiai pasaulyje žinomą naujojo cirko trupę, Robertas Sugarmanas straipsnyje „Naujasis cirkas. Kita karta“ (The New Circus. The Next Generation) rašo, kad „ilgai rodomuose spektakliuose artistai gali būti keičiami lyg automobilio dalys“ (2002, p. 438) ir kad „kiekvienas pastatymas, tartum naujas automobilio modelis, grąžina į jį įdėtas investicijas reprodukavimo būdu“ (ibid., p. 439). Iš šio pavyzdžio tampa aišku, kad artistams nepriklauso kūrinio autorystė ir kad jie patys yra pakeičiami, laikomi trupės mašinerijos sraigteliais ar instrumentais. Toks požiūris atitiktų cirko artisto apibrėžimą, pagal kurį jis pats traktuojamas kaip prekybos objektas arba, kitaip tariant, prekė.
Tokiose srityse, kaip popmuzikos vaizdo klipai, korporatyvinės pramogos ar produkto rodymas cirko artistas pasirodo kaip antraeilis, estetinis produkto, kuris tėra išorinis atlikėjo atributas, papildymas. Numeris - jų sukurtas numeris - jiems nebepriklauso, nes būnant preke, jų estetinės ypatybės, patrauklumas, meistriškumas tampa tik produkto - automobilio, mobilaus telefono, milijonieriaus, kurio gimtadienio pokylyje jie atlieka savo pasirodymą - estetinių ypatybių, patrauklumo ir meistriškumo atspindžiu, jų statuso priedu. Analogiškai, jų buvimas „Cirque du Soleil“ gali būti suvokiamas kaip buvimas preke, kurios tikslas yra pakelti trupės prestižą, vadinasi, ir pelningumą.
Rašydamas apie Karlą Marxą, Terry ´ is Eagletonas knygoje „Estetikos ideologija“ (The Ideology of the Aesthetic) teigia, jog prekės „vertė yra nukreipta į išorę nuo savęs pačios, jos esmę ar sielą pakeičia kita prekė, kurios esmė taip pat yra kažkur kitur, begalinėje tapatybės atidėliojimo grandinėje.“ (1990, p. 208)
Tai nereiškia, kad menininkas iš tokios padėties negauna jokios naudos. Gerai žinoma, kad dienos darbas korporatyviniame sektoriuje apmokamas geriau (valandiniu tarifu), nei cirke ar teatre. Niekas neprieštarautų, kad sunkiai dirbantiems menininkams turėtų būti gerai mokama už jų darbą. Tačiau kai pelnas tampa motyvu sukurti numerį, tai tik patvirtina, kad rinka valdo menininko gyvenimą, o jis pats yra Kito troškimo objektas ir įrankis, kai Kitas šiuo atveju yra produktas, kurio statusą jis ar ji turi įtvirtinti už atlygį, o „troškimo“ tikslas, kaip galima numanyti, yra pelnas. Labiausiai šiam atvejui tinkanti psichoanalitinė struktūra atitiktų perversijos apibrėžimą. Mano klausimas toks: ar pelnas, kaip pirminis motyvas, atima iš subjekto nuosavybės teisę į jo sukurtą numerį, kaip materialų jo subjektyvumo tęsinį, ir ar dėl to jie abu netenka dalies savo subjektyvumo?
Paulo Freire ´ as knygoje „Kritinės sąmonės ugdymas“ (Education for Critical Consciousness) įžvelgia skirtį tarp subjekto ir objekto taip pat ir švietimo kontekste. Studentai, besielgiantys kaip kantrūs gavėjai, laukiantys, kol jiems bus suteiktos žinios (2010, p. 39), yra studentai-objektai, prisitaikantys ar prisiderinantys prie konteksto. Tuo metu subjektai integruojasi į kontekstą, gebėdami prie jo prisitaikyti ir yra pajėgūs jį transformuoti savo kritiniais pasirinkimais (ibid., p. 4). Pagal pastarąjį scenarijų studentas reikalauja, kad jam būtų suteiktos cirko žinios - parodytas triukas, figūra ar judesių seka.
Dėl šios priežasties artisto tapatybė nuolatos atidėliojama - ji yra tapusi tik prekės, kurios statusą jai tuo metu tenka įtvirtinti, atspindžiu. Kad ir kas tai būtų - automobilis, gaivusis gėrimas ar popžvaigždė, prekė perima tokias savybes, kaip egzotiškumas, prašmatnumas, meistriškumas, naujumas, didingumas, pavojingumas, savęs pateikimas, grožis, veiksmas, reginys, ir sumenkina artistą iki priemonės - iki objekto, kuriuo manipuliuojama, kad jis taptų priemone, o ne tikslu savaime. Jis pats tampa dar viena preke, narciziškai atspindinčia Kito vertę ir dėl to nutolusia nuo autentiškumo, nuo buvimo savimi.
Čia mes matome artistą, stumdomą po sceną / ekraną / paveikslėlį, lyg jis būtų, kaip esu girdėjęs vadinant cirko artistus operoje, „gyva dekoracija“. Tokiais atvejais artistas virsta tiesiog medžiaga.
Niekas neklausia, ko nori medžiaga - ji tėra daiktas kažkieno rankose, paklūstantis kažkieno kito valiai: juk nesišnekučiuojate su molio gabalu ir neklausiate, ar jis šiandien norėtų būti puodyne, ar lėkšte; jūs tiesiog sukuriate objektą, suteikiate jam formą pagal savo įsivaizdavimą. Jeigu ketinate parduoti daug puodynių, tada jūsų įsivaizduojamas objektas ar forma turi atliepti rinkos paklausą. Žodį objektas vartoju būtent šia prasme. Nuosavybės teisė į šią medžiagą, o mūsų atveju - tai cirko kūnas ir jo įspūdingas meistriškumas, mano įsitikinimu, turi visais atvejais priklausyti subjektui.
Iš anglų kalbos vertė Veronika Janatjeva
Parengė Aušra Kaminskaitė
-----
Redakcija dėkoja autoriui už suteiktą leidimą publikuoti disertacijos ištrauką.
