Rašydama šį tekstą keliskart susimąsčiau: turbūt esu vienas netinkamiausių žmonių rašyti apie Eimunto Nekrošiaus pedagogiką. Palaikau idėją, kad režisūrinis ir pedagoginis darbas turėtų skirtis, kaip, anot daugybės šiuolaikinių tyrinėtojų, skyrėsi žymiausių metodų ir sistemų autorių kūrybinė ir mokomoji veiklos. O juk net nedalyvavus Nekrošiaus paskaitose nesunku nuspėti, kad dirbdamas su studentais jis kliovėsi intuicija ir improvizacija, bet ne objektyviai patikrintais metodais, tikslingai ugdančiais vos pradedančių aktorių ir režisierių profesinius gebėjimus.
Tai patvirtino buvę režisieriaus studentai, patyrę jo paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Tiesa, profesūra aukštojoje mokykloje - ne vienintelė Nekrošiaus pedagoginė veikla. Savo tekste „Meistro pėdsakais. Eimunto Nekrošiaus ir Lietuvos teatro ateities santykių teritorija“ („7 meno dienos“, 2021 02 19) režisieriaus darbą iš arti daugybę metų stebėjusi ir aprašiusi profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė mini 2002-aisiais jo surengtas dešimties dienų dirbtuves - studiją, kurioje dalyvavo aktorinio išsilavinimo (dar) neturėję žmonės. Tačiau šiame tekste orientuosiuosi į režisieriaus darbą būtent LMTA, kurioje jis prisiėmė atsakomybę už viso kurso rengimą profesijai. Tokių buvo du. Pirmasis - 2008-aisiais priimtas aktorių kursas, kuriam vadovauti ketino Julius Dautartas, tačiau jam patekus į LR Seimą buvo surastas naujas vadovas (įdomu, kiek jaunuolių tuomet pasigailėjo nestoję į šį kursą, laukdami tokio, kuriam vadovaus žymus režisierius). Antrasis - 2015 m. paties Nekrošiaus surinktas teatro režisierių kursas, kurio išleisti nebesuspėjo.
„Kas, jei ne mokiniai, yra tarp tų, kurie galėtų eiti meistro pėdsakais?“ - pusiau retoriškai klausia Marcinkevičiūtė minėtame tekste. Susimąsčiau apie tūkstančius Nekrošiaus teatro gerbėjų, nenorinčių, kad jų mylimas menas mirtų kartu su jo kūrėju (nors teatro likimas yra būtent toks), tad linkusių įpareigoti mokinius tęsti bent dalį tradicijų. Turbūt dėl kūrybos mirties pavojaus Nekrošiaus atvejį išskirtinai vertina ir teatro bendruomenė. Režisieriaus stiliaus atgarsius jo mokinio Adomo Juškos kūryboje Jaunimo teatras naudoja reklamos tikslais, nors puikiai pamenu kritiškus teatralų žvilgsnius į prieš kelerius metus statytą Kamilės Gudmonaitės „Sapną“, įžiūrėjusius spektaklyje jos mokytojo Gintaro Varno stiliaus detales, arba į Eglės Kižaitės „Atleisk jiems - jie nežino, ką daro“, vadinant spektaklį Aido Giniočio kūrybos kopija.
Vis dėlto gali būti, kad ženkli teatro lankytojų (ne profesionalų) dalis, rinkdamasi meistrų mokinių spektaklius, pirmiausia tikisi kokybės ženklo ir turinio tąsos, o ne klaidų ir individualumo paieškų. Paradoksalu, kad pats Nekrošius dirbdamas sveikino būtent pastaruosius reiškinius. O jo studentai geriausiai prisimena ne bandymus išmokyti kokio nors teatro stiliaus, bet mokytojo gebėjimą pažinti žmones, padėti jiems ieškoti savo kelių ir nesinaudoti aukščiausio lygio autoritetams būdingomis privilegijomis.
Viena tokių - vėluoti į paskaitas ar apskritai jose nepasirodyti. Aktorius ir režisierius Paulius Markevičius pasakoja: „Jau per pirmą susitikimą Nekrošius aiškiai pasakė, kad negali pažadėti laiko. Kiek galės, tiek dirbs. Gal tai bus savaitė, gal metai. Nusiteikėme, kad kartu beveik nedirbsime. Tačiau jis mums skyrė labai daug laiko - nuolat dalyvaudavo paskaitose, visuomet ateidavo joms pasiruošęs.“ Nepriklausantiems teatro bendruomenei šis įvertinimas gali skambėti keistai, bet realybė tokia, kad įvairių šalių teatruose spektaklius statančius ar gastrolėse dalyvaujančius režisierius pririšti prie kasdieninio studijų proceso yra beveik neįmanoma. Todėl stebina abiejų Nekrošiaus kursų studentų tikinimai, kad režisierius jiems skyrė itin daug dėmesio - ne tik keliskart per savaitę vykusiose paskaitose, bet ir po jų. Režisūros studijas baigusi Milda Mičiulytė tikino, kad studentai bet kada galėjo susitikti su režisieriumi pasikalbėti apie statomą medžiagą, susiskambinti ar susirašyti laiškais: „Jautėme, kad kol esame jo mokiniai, jis mūsų vienų nepaliks.“
Viena svarbiausių Nekrošiaus žinių ateities kartoms - teatre reikia daug ir sunkiai dirbti. Režisierius buvo vienas tų retų teatralų, suvokusių savo profesiją pirmiausia kaip darbą, kurį reikia atsakingai atlikti, o ne kaip misiją, liudijančią aukštesnį kuriančiojo statusą. Tai - kuklus kūrėjas, mėgęs kuklius žmones ir, anot aktorės Mildos Noreikaitės, nelinkęs sudievinti scenos: „Režisierius sakydavo, kad scena yra prakaitas ir juodas darbas.“
Žinoma, dauguma studentų kalba apie bendražmogiškas pamokas, patirtas per studijas ir darbą su Nekrošiumi, tačiau atrodo, kad moralės normų režisierius sąmoningai nedėstė. Čia tinkamas metas paminėti tai, kas studentų pasakojimuose mane sužavėjo labiausiai, - Nekrošiaus gebėjimas mokyti ne tik žodžiais ar užduotimis, bet pirmiausia savo paties pavyzdžiu. „Puiki patirtis buvo stebėti „Cinko (Zn)“ repeticijas, kuriose matydavau, kaip pats Nekrošius atsinešdavo prirašytą užrašų knygelę“, - prisiminė Mičiulytė. Savo akimis studentai galėjo matyti, kad režisieriaus mokymai buvo reali jo darbo ir gyvenimo filosofija.
Teigiu, jog moralės Nekrošius mokė natūraliai, o ne sąmoningai, nes tikiu režisieriaus Juškos žodžiais, kad „Nekrošiui nerūpėjo, kaip mes gyvename už specialybės ribų, jis neaiškindavo, kokie žmonės turėtume būti. Mokė to, kas reikalinga profesijai, - darbštumo ir kaip elgtis repeticijose.“ Režisūros studentai prisimena raginimus sėdėti prie medžiagos keliasdešimt valandų, nes tik tuomet galėsi pasakyti iš tiesų dirbęs, mąstęs, ieškojęs. Vis dėlto sukti galvą tekdavo ir aktoriams - beveik visi pasakoja apie meistro reikalavimus atsinešti į paskaitą kuo daugiau vienos scenos sprendimo būdų ir atsisakymą tenkintis pirmais pasiūlytais. „Pirmi sugalvoti variantai jo paskaitose tapdavo tarsi tinginio pasirinkimais, - pasakojo aktorė Julija Šatkauskaitė. - Tačiau būdavo, kad išbandęs daug sudėtingų sprendimų ir vėliau viską permąstęs jis nutardavo, kad gal ir neblogas tas pirmas variantas. Labai vertinau jo gebėjimą pripažinti, kad ne visada žinojo, kaip išspręsti sceną.“
Grįžkime prie to, kad nėra pagrindo atskirti režisūrines ir pedagogines Nekrošiaus praktikas. Vaidybos kurso studentai tapdavo jo spektaklių aktoriais („Dieviškoji komedija“, „Rojus“), režisūros studentai - aktoriais ar asistentais („Cinkas (Zn)“). Kūryba scenoje ar šalia jos, vadovaujant Nekrošiui, buvo neatskiriama studijų dalis ir neabejoju, kad jauniems kūrėjams - viena vertingiausių. Netikėta ir džiugu, klausantis Nekrošiaus studentų, nejausti jų žodžiuose jokios „priespaudos“. Vietoj to girdėti pasakojimai, kad milžinišką autoritetą turintis režisierius ypatingą dėmesį skirdavo žmonių individualybėms ir būtent į jas remdamasis formuodavo užduotis. Mičiulytė negalėjo atsistebėti, kaip tiksliai jis parinkdavo medžiagą kiekvienam studentui. „Pati per paskaitas nedaug reikšdavausi, tačiau režisierius kartą pasiūlė man kūrinį, kurį jau seniai norėjau pastatyti. Nesupratau: iš kur jis žino?..“ Dėmesį individualybėms linksmai iliustruoja ir Noreikaitės istorija: „Pamenu, per repeticiją dirbant scenoje jis pasakė: „Milda, pasidažykit.“ Atsakiau: žinoma, per spektaklį ar egzaminą būtinai. Ir vaidinau toliau. Tačiau jis sustabdė mane ir pakartojo: „Pasidažykit dabar. Bent antakius. Nesimato bruožų.“ Pasidažiau ir grįžau repetuoti. Viską girdėjusi kurso draugė greitai nubėgo pasidažyti lūpų. Jai pradėjus vaidinti režisierius sustabdė ir pasakė: „Nusivalykit lūpas. Vulgaru. Jums netinka.“ Režisieriaus dėmesį kiekvieno žmogaus organikai patvirtino ir Šatkauskaitė, nepamenanti, kad Nekrošius būtų sakęs, ką reikia ar ko nereikia daryti; jis kalbėdavo apie tai, kas kiekvienam žmogui tinka ar netinka.
Japonų teatro režisierius Tadashi Suzuki (beje, jo namuose teko matyti vinjetę, kurioje tarp kitų teatro žvaigždžių yra ir Nekrošiaus nuotrauka) nuolat pabrėžia, kad nėra aktorių, režisierių, scenografų, šviesos dailininkų ir t. t. - yra teatro žmonės. Panašią filosofiją įžvelgiu ir Šatkauskaitės žodžiuose apie Nekrošiaus mokymą: „Nemanau, kad jis mus ruošė kaip aktorius. Greičiau - kaip tiesiog kūrybingus žmones.“ Tad nestebina, kad dalis vaidybos studijas Nekrošiaus kurse baigusių kūrėjų aktorinę praktiką keičia ar papildo įvairiomis kūrybos sritimis - veda televizijos ar radijo laidas, kuria prekės ženklus, rašo ir atlieka stand up pasirodymus. Lygiai taip pat neturėtų stebinti kryptinga vaidybą baigusio Markevičiaus režisūrinė veikla - jis, antrinant kurso draugei Noreikaitei, pasakojo, kad aktorystės studijų metais teko gauti ir režisūros pagrindų. Tikėtina, tokia praktika kilo iš Nekrošiaus poreikio dirbti su kūrybingais aktoriais, gebančiais ne tik paimti ir įvykdyti režisieriaus idėjas, bet ir dovanoti savas; tapti spektaklių bendraautoriais, o ne likti tik atlikėjais. „Jis duodavo užduotis, tačiau reikalaudavo ir patiems kažką pridėti. Galėdavome tobulai įvykdyti jo reikalavimus, bet jei nuo savęs nieko nepridėdavom, klausdavo: „O tai ką tu dirbi?“ - pasakojo Šatkauskaitė.
Įdomus, netgi komiškas reiškinys - Nekrošiaus kalba. Ne teatrinė, bet verbalinė - jo šnekėjimo maniera ir minčių formulavimas. Esame pratę, kad pedagogo darbas - kuo geriau paaiškinti studentams dalyko esmę, suformuluoti užduotis, išdėstyti pagrindus. Tačiau perprasti Nekrošiaus kalbą jo studentams tapo viena pirmųjų užduočių. Mičiulytė pasakojo: „Tik pradėjusi studijuoti, suprasdavau, kad Nekrošius kalba lietuviškai, bet nesuprasdavau ką.“ Noreikaitė tikino, kad režisierius „nemėgo daugžodžiauti ir užduotis įvardindavo labai trumpai. Iš pradžių buvo sunku jas suprasti, bet ilgainiui pakakdavo vieno raktinio žodžio, kad pajaustume medžiagą ar vaidybos detalę. Bandant jo kalbas suprasti protu, kartais nepavykdavo, tačiau atsipalaidavus ir priimant jas intuityviai, pojūčiais, atsiverdavo prasmės.“ O štai Šatkauskaitė paminėjo komišką paradoksą. Nekrošius nemėgo tyliai kalbančių žmonių, ne itin teigiamai žiūrėjo į nedrąsiai savo idėjas murmančius menininkus. „Tačiau pats kartais kalbėdavo labai tyliai ir pyktelėdavo, jei mes nenugirdę bandydavom pasitikslinti. Tad pasitaikydavo, kad kažko nesupratę tiesiog repetuodavome toliau ir tikėdavomės, kad pataikysim.“
Visi pašnekovai kaip vienas tikino, kad Nekrošius neturėjo jokių mokymo metodų ir dirbo klausydamasis studentų bei dalindamasis savo patirtimi, žiniomis, meistryste. Pastarąjį dešimtmetį LMTA vaidybos programos kritikuotos būtent už tai, kad neįdiegia jauniems kūrėjams pakankamai įgūdžių susirasti darbą rinkoje, ruošdamos vieninteliam - konkretaus meistro - teatrui. Nekrošiaus režisieriai - vieni greičiau, kiti lėčiau - tvirtinasi Lietuvos teatruose, o aktorių sceninė veikla vis labiau apsiriboja darbu vienoje komandoje, būtent - „Meno forto“ ir „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektakliuose.
Vis dėlto nė vienas Nekrošiaus studentas nesiskundė ko nors neišmokęs, negavęs, praleidęs. Ir drauge, vertindami režisieriaus indėlį į jų profesinį ir žmogiškąjį pasiruošimą, nė vienas nebandė sudievinti meistro, nė vienas nedeklaravo atsidavimo konkrečiai teatro krypčiai. Kaip ir pats Nekrošius. Tai, kad jis buvo mokytojas, mokęs ne tik pasakojimais ar paliepimais, bet ir savo paties pavyzdžiu, yra nepaprastai retas reiškinys. Tai - tikroji aukštoji mokykla, kurioje žmonės mokomi ne konkrečių amatų, bet laisvės būti kūrybiškiems, nepriklausomai nuo ateities pasirinkimų.
Tekstas yra 2020 m. Šiluvos teatro bienalės „Kelias“ simpoziumo teatro dabarčiai ir ateičiai aptarti „Pėdos tavo buvo matomos“ dalis. Jo sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
