„O! Pagaliau kažkas susidomėjo miuziklu!“, - taip man paskambinus tartis dėl pokalbio sureagavo vienas interviu pašnekovų, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis režisierius Kęstutis Jakštas. Ir išties, miuziklą myli publika, bet pokalbių, diskusijų ar kito turinio, analizuojančio šį žanrą, nėra daug. Tad šis dvigubas pokalbis su minėtu režisieriumi bei taip pat dirigentu, savo karjerą teatre pradėjusiu būtent nuo miuziklo, Juliumi Geniušu, atveria tiek jų asmenines patirtis pažindinantis su miuziklo žanru, tiek šio žanro istoriją Lietuvoje, tiek problematiką, su kuria miuziklas mūsų kultūrinėje erdvėje vis dar susiduria.
Kęstuti, pradėti norėčiau nuo Jūsų asmeninės patirties - koks buvo pirmasis susitikimas su miuziklo žanru?
Kęstutis Jakštas: Tas prisilietimas buvo pats tikriausias, koks tik gali ištikti žmogų. Niujorkas, Brodvėjus, Claude´o-Michelio Schönbergo „Les miserables“ pagal Hugo „Vargdienius“. Tada mes, studentai, kurie mokėsi Juilliardo menų akademijoje, turėjome galimybę eiti į spektaklius kiekvieną vakarą. Būtent po šio kūrinio generalinės repeticijos su kurso draugais išėję į gatvę negalėjome suvokti: kas jie? Dainininkai, aktoriai, šokėjai? Kas jie? Juk vienodai gerai daro viską. Pajutau didžiulį susijaudinimą, galvoju, tai - likimas. Taip atsitiko, kad po daugelio metų, o tiksliau - po dvylikos, gavau pirmąjį pasiūlymą statyti didelės apimties miuziklą, Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaką“. Tuomet ir užsikrėčiau miuziklo „bacila“. Esu labai dėkingas šviesios atminties Eimuntui Nekrošiui, nes iš pradžių šis pasiūlymas buvo skirtas jam. Puikiai prisimenu jo ištartus žodžius prodiuseriams: „Aš nepastatysiu. Bet jis“, - rodydamas į mane sakė, - „jis jums tikrai pastatys“.
Juliau, o mums pokalbį reikėtų pradėti nuo to, kad Jūsų karjera Kauno muzikiniame teatre prasidėjo būtent nuo miuziklo. Tačiau šiandien diriguojate ir daug operų, operečių. Turbūt negalite paneigti, kad interpretuoti operos ir miuziklo partitūrą - tai du skirtingi dalykai? Kas yra reikalinga būtent miuziklui?
Julius Geniušas: Taip, tai buvo mano debiutas 1986 metais. Daug dalykų priklauso nuo to, apie kokį miuziklą kalbame. Apibendrintai galėčiau miuziklus išskirstyti į kelias kategorijas. Štai „Mano puikioji ledi“, su kuriuo pirmuoju susidūriau, daugiau klasikinis, ankstyvasis miuziklas, parašytas panašiai kaip „Muzikos garsai“. Tokio miuziklo šaknys - operetė, kaip ir daugelio pirmųjų miuziklų. Jo ir struktūra panaši - kalbamuosius tekstus keičia muzikiniai numeriai ir atvirkščiai. Kiek prisimenu, 1986 m., kai gavau pasiūlymą dirbti teatre su „Mano puikiąja ledi“, tai man buvo iššūkis. Vos baigęs studijas pas Joną Aleksą, į rankas gavau baisiai storą partitūrą - gal 600 puslapių, ir dar ranka rašytą. Operų iš rankraščių tuomet jau niekas nedirigavo, o čia - štai. Pastudijavau, pasiklausiau muzikos ir nulėkiau pas Aleksą konsultuotis. Jis iškart mintinai padainavo porą numerių, matyt, prisiminė iš tuomet ėjusio puikaus filmo su Audrey Hepburn. Sako: „Krapštykis“. Tai man buvo nepatirta muzika, nes mano domėjimosi sritis be operinės muzikos buvo džiazas, o „Mano puikiojoje ledi“ nėra džiazo.
Laimei, aš buvau antrasis dirigentas, o muzikos vadovas buvo Stasys Domarkas, tuometis Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas. Miuziklą jis statė ne pirmą kartą, puikiai išmanė, padėjo ir man susivokti. O aš greitai pamėgau tokią muziką diriguoti. Vėliau to paties pastatymo daugybę spektaklių teko diriguoti su režisieriumi Gintu Žiliu. 1998 m. buvo paruoštas naujas pastatymas, kurio muzikiniu vadovu buvau jau aš. Tad iš viso esu su malonumu padirigavęs 214 „Mano puikiosios ledi“ spektaklių. Kaip ir minėjote, šiandien tenka diriguoti ir operas, operetes, ir miuziklus, taip pat - baletus. Žanrų įvairovė maloniai nuteikia - tokia yra teatro realybė. Tai motyvuoja ne tik dirigentą, bet ir atlikėjus.
Tiesą sakant, turbūt mažai teatrų pasaulyje pasižymi tokiu plačiu repertuaru kaip Kauno muzikinis. Nors repertuare daugėja miuziklų, tačiau vis vien rodomos ir operos, tas pats orkestras, tas pats choras atlieka ir viena, ir kita. Tie patys atlikėjai vieną dieną dainuoja miuzikle, kitą dieną - operoje. Atsimenu, „Mano puikiojoje ledi“ anksčiau dainuodavo puiki dainininkė Aušra Cicėnaitė. Vieną dieną ji dainuodavo Elizą Doolittle, o kitą dieną Margaritą „Fauste“. Taigi „Mano puikioji ledi“ - klasikinis miuziklas, tačiau labai greitai repertuare atsirado ir daug kitokių. Gal mažai kas užfiksavo, kad 1995 m. Kaune buvo pastatyta „Vestsaido istorija“, pirmą kartą rodytas pilnas sceninis pastatymas. Čia susidūriau su visai kitokia muzika, kuri iš karto man priminė du mano didžiuosius pomėgius - klasikinę muziką ir džiazą. Dėl to diriguoti Bernsteiną man buvo visai nesudėtinga. Paskui atsirado Johno Kanderio „Kabaretas“, paskui Cole´o Porterio „Bučiuok mane, Keit“, dabar diriguoju „Adamsų šeimynėlę“. Šiuose kūriniuose klasikos jau nedaug, juos vadinu „džiaziniais miuziklais“ - šie mane labiausiai ir domina. Jiems keliami kiti uždaviniai ir, mano nuomone, jei dirigentas nėra susipažinęs su džiazo pagrindais, tai jam geriau nė nestoti prie pulto.
Kęstuti, režisūriniu požiūriu miuziklas taip pat turi savo išskirtinumų - tai jau ne dramos spektaklis, ne opera, ir ne operetė. Ką jūs, turėdamas ilgametę darbo režisuojant miuziklus patirtį, išskirtumėte kaip didžiausius režisūrinius miuziklo kūrybinius iššūkius?
K. J.: Pirmiausia, žinoma, svarbu išmanyti muzikinę medžiagą - nuo to niekur nepasislėpsi. Antra, turi išmanyti dramaturgiją, kaip ir kiekvienas režisierius. Teisingai sakote - tai ne opera, ir ne operetė. Opera, kaip viena žymi pedagogė yra pasakiusi, yra būsenų menas, kuriame žaidžia atmosfera, dainininkų balsai, nors dabar laikai pasikeitė ir jau reikalaujama charakteristikų, geros vaidybos. Operetėje siužetai truputį lengvesni, ten reikia ieškoti kitokių būdų, kaip kūrinį sušiuolaikinti, nes dažnai siužetai yra banalūs. Tenesupyksta kiti režisieriai, tačiau miuziklą laikau labai sudėtinga drama. Yra, žinoma, ir paprastesnių, tačiau įprastai - tai stipriai parašyta pjesė, tik veiksmas grįstas muzika. Iš esmės, nėra sudėtinga aktoriaus paprašyti, kad sudainuotų vieną ar kitą ariją, tačiau kitas dalykas yra tai, kad kiekviena miuziklo arija, jei išmintingo kompozitoriaus parašyta, yra tarsi maža pjesė. Ji turi aiškią įžangą, temų plėtojimą, įvykį, poįvykinius dalykus, išvadas ir pan. O vidutiniškai miuzikle būna nuo 22 iki 40 muzikinių numerių. Visus juos reikia kruopščiai išnagrinėti ir surasti koncepciją, atlikėjams pateikti kiekvienos arijos analizę, kad jiems nekiltų klausimų, ko iš jų norima. Taigi muzikinė analizė - viena dalis, o toliau jau nuo režisieriaus priklauso, koks sprendimas bus rastas pjesei.
Tiesa, nemažai tokių miuziklų, kurių statymo teisės yra perkamos, ir tam tikri autorių sprendimai negali būti keičiami. Tada gali būti prigalvojęs pačių įdomiausių dalykų, bet negali jų įgyvendinti. Tokiu atveju sunkiausia iš to miuziklo sukurti savo versiją. O aš galiu drąsiai pasigirti tuo, kad jau keletas prodiuserinių kompanijų, pardavusių mums autorines teises ir preciziškai jas prižiūrinčių, dažnai atvykstančių žiūrėti ir vertinti spektaklių, yra sakę, kad mūsų pastatymai - labai stiprūs, vieni geriausių pastatymų Europoje. Galiu džiaugtis, kad esame netoli to miuziklo, kuris egzistuoja pasaulyje. Dar nepaminėjau vieno svarbaus dalyko - tai atranka. Kiekvienam personažui arijos parašytos tam tikroje tesitūroje. Turi surasti žmogų, kuris turi būtent tokią, taip pat - ir tinkamą charakteristiką, ar bent geba ją sukurti. Tai - sunkus darbas, būna, kad ir nepataikai. Iš pradžių atrodo, kad labai tinka, o dirbant kažkas nepavyksta ir tenka ieškoti kitų sprendimų.
Atlikėjų parinkimo aspektas - vienas įdomiausių. Kauno muzikiniame teatre didžioji dalis trupės atėjusi iš klasikinės muzikos, mokęsi būtent klasikinio vokalo. Ne visiems paprasta pereiti prie dainavimo manieros, reikalingos miuziklui. Taip pat teatro miuziklų pastatymuose dalyvauja ir populiariosios ar roko muzikos dainininkai, tie, kurie pakankamai balsingi ir charakteringi. Kokia šiandien yra ta miuziklo atlikėjų komanda? Kaip ją formuojate? Ir su kokiais iššūkiais vis dar tenka susidurti?
K. J.: Kalbant apie klasikus, dainuojančius miuziklą, yra puikių pavyzdžių. Visiems siūlau pasiklausyti vieno garsiausių pasaulio dainininkų tenoro Jono Kaufmanno ar boso-baritono Bryno Terfelio. Jie fantastiškai gerai dainuoja miuziklą! Bet, be abejonės, ne visi tai gali. Dažnai klasikinis balso „pastatymas“ tinka ir nieko nereikia smarkiai keisti, tik rasti tinkamą specifiką. Iš kitur paimti žmones labai sunku, bet aš dažniausiai pasikviečiu tuos, su kuriais esu dirbęs, ir žinau, kiek jie yra lankstūs, ką gali. Taip atsitiko su Jeronimu Miliumi, Karina Krysko ar Mantu Jankavičiumi. Pasisekė ir dar vienas mano eksperimentas - į keletą miuziklų pakviečiau balsingus, muzikuojančius dramos aktorius. Taip atsiranda graži „chemija“. Kaip žinote, miuziklas, opera, operetė kuriama dviem sudėtimis. Taip vieni iš kitų gauna vokalinius pagrindus, kiti - aktorinius, treti - ir viena, ir kita. Nesame sukūrę vokalinės miuziklo mokyklos, o pasaulyje ji taip pat labai skirtinga - vienokia yra Londone, kitokia - Niujorke, dar kita - Vokietijoje. Tačiau ir mes Kaune turime keletą mokytojų, kurie periodiškai atskrenda iš Londono, padeda susitvarkyti su muzikine medžiaga. Šiuo metu kuriame savo miuziklo mokyklą, kuri, vienaip ar kitaip, bus savita, „lietuviška“. Kartu dirbdami, pamažu, per 12-15 metų užsiauginome tikrų „universalų“ kartą.
Aišku, klasikinės muzikos žinovai gali pradėti kalbėti apie tai, kad vienas žanras trukdo kitam, gadina balsą ir panašiai, tačiau turime tokių žmonių, kurie puikiai dainuoja operą, puikiai dainuoja miuziklą, fantastiškai - operetę. Ne visiems tai duota, ne visi tai gali, tačiau didelė dalis tokių, kurie visa tai daro visiškai negadindami savo balso. Sakykime, yra skirtingų gamintojų automobiliai. Jei esi geras vairuotojas, vienaip ar kitaip jį vairuosi. Gal prie vieno įprasti bus lengviau, prie kito sunkiau, bet įprasi. Pasaulis nestovi vietoje, matome daug klasikinės ir kitų muzikos stilių sintezės. Kaip ir naujojoje operoje, - pasiklausykite Johno Adamso operų, - ten labai daug ne klasikinės muzikos elementų. O miuziklo žanras yra velniškai sudėtingas. Niekada, pradėjęs dirbti, nežinau, kuo tai baigsis. Tai atima daug nervų, sveikatos, bet rezultatai džiugina. Be to, miuziklui reikalinga priežiūra, kad nebūtų klaidų - juk viskas vyksta realiu laiku, „čia ir dabar“. Negali teksto sakyti ilgiau nei tau duota taktų. Turi rasti kalbamąją ritmiką, dinamiką. Tai ne tas pats, kas dramos spektaklis, kuriame gali padaryti gerą ilgą pauzę ir joje „laikyti publiką“. Miuzikle nuo tavo neįstojimo priklauso kitas artistas, jo neįstojimas, tada prasideda griūtis, o dirigentas turi sugaudyti visą orkestrą. Todėl išlaikyti aukštą aktorinį ir muzikinį lygį yra sudėtinga. Tačiau per daugelį metų mūsų teatre viskas stojo į vietas, nes visi to labai norėjo.
J. G.: Vien tai, kad paskutiniais dešimtmečiais atsirado labai daug miuziklų, daug reiškia - kai praktikuoji, augi. Taip pat VDU Muzikos akademija ruošia miuziklo klases. Žvalgantis po, tarkime, Brodvėjaus teatrus, ar Londono miuziklų teatrus, ten dainininkai būna net neuostę operinio dainavimo, tačiau išėję ilgus miuziklo meno mokslus. O tai ne tik dainavimas, bet ir šokis, aktorinis meistriškumas. Nors šiandien ir operoje reikalaujama vaidybinės įtaigos, tačiau miuzikle - visai kitokie reikalavimai. Yra žmonių, kurie iš prigimties turi tinkamą balsą ir patys pajunta, ko reikia miuziklui. Dabar informacijos prieinamumas didžiulis, galima matyti, kas dedasi pasaulyje, kaip atliekami miuziklai, mokytis savarankiškai. Be to, rengiant pastatymą, daug repetuojame, per tą laikotarpį taip pat daug išmokstama. Nors, aišku, būtų smagu, jei atsirastų norinčių miuziklą studijuoti Londone ar Jungtinėse Valstijose - pažiūrėtume, koks būtų rezultatas. Kaune yra puikių miuziklo atlikėjų, kurie irgi atėję ne iš klasikinės muzikos, o yra ir tokių dainininkų, kurie puikiai atlieka tiek miuziklą, tiek operą. Pavyzdžiui, Marija Arutiunova yra puikiai įvaldžiusi ir miuziklinio, ir operinio dainavimo stilistikas.
Pasižvalgius po Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuarą ir jame rodomus miuziklus, matosi, kad turite ir „klasikos („Mano puikioji ledi“), tačiau ir gana neseniai parašytų miuziklų, pavyzdžiui, 2010-ųjų „Adamsų šeimynėlė“. Kokiais principais remiatės formuodami repertuarą? Ar žvalgotės į užsienio teatrus, ar gaunate prodiuserių pasiūlymų, o gal yra dar kitų būdų?
K. J.: Būna visaip, nes nuolatos sekame, kas yra parašyta, rašoma, kas vyksta pasaulyje. Turiu labai ilgą sąrašą, net specialų sąsiuvinį, kuriame surašyti miuziklai, kuriuos norėčiau, kad Lietuvos žiūrovai pamatytų. Aš jų visų jau nepastatysiu, tai būtų neįmanoma, nes jų tiek daug - pamokančių, pasakojančių puikias istorijas, turinčių unikalias dramaturgines kryžkeles. Pirmiausia klausausi muzikos. Jei nors 40 proc. jos yra gera, visa kitą galima „pataisyti“ gera režisūra. Be to, per tiek laiko jau atsirado ir pažįstami prodiuseriai, kurie atsiunčia pasiklausyti naujų miuziklų pavyzdžių.
Miuziklų pasaulis yra sudėtingas. Kol nepasiseka pabendrauti „akis į akį“, tol niekas į tavo laiškus neatsakinėja. Rinka labai uždara, teisiškai akylai prižiūrima. Paprastai teisės gaunamos tik tada, kai teatras ar kompanija patvirtina visas detales. Galiu papasakoti juokingą pavyzdį, kai vieną kartą siuntėme vadinamąjį „CV“ su informacija, kas statys spektaklius. Viename iš pastatymų kostiumų dailininku buvo numatytas Juozas Statkevičius. Įsivaizduokite, kokią jis turi patirtį, o mes staiga gauname atsakymą, kad kūrybinė grupė atmesta, nes kostiumų dailininkas neatitinka kriterijų. Jiems pasirodė, kad Juozas yra daugiau „podiumų dailininkas“, tad teko siųsti sąrašą jo teatrinių darbų, kol galiausiai kūrybinė grupė buvo patvirtinta. Prodiuseriai labai kruopščiai tikrina kūrybines grupes, vertėjus, tekstą, ir tai, kaip jis interpretuojamas. Aš labai tuo džiaugiuosi, nes ir pats neleidžiu, kad medžiaga būtų darkoma ir adaptuojama taip, kaip norisi, ar kaip lengviau. Gal kiek ir nuklydau nuo temos, bet atradimai vyksta štai taip. O būna gyvenime ir svajonių. Vaikystėje kažkur išgirsta Aladino melodija, ar tų pačių „Vargdienių“ kelios arijos išliko visam gyvenimui. O toliau - domiesi ir atrandi.
Norėčiau pasidžiaugti paskutiniais metais subrandintais darbais. Susitikome su Kipru Mašanausku, Arnu Ališausku, Goda Simonaityte ir per dvejus metus, labai sunkiomis sąlygomis gimė nauja lietuviška roko opera. Manau, kad labai sėkminga, nors ir „pavojinga“ tema apie 1972 m. įvykius, Romą Kalantą. Labai džiugu, kad premjeriniai spektakliai buvo „anšlaginiai“, o ten sėdėjo ir 80-mečiai, kurie paprastai lanko ir operas, operetes, ir 12 ar 14 metų paaugliai. Visuomet tikėjau ir tikiu, kad miuziklas yra patrauklus žanras, juo į teatrą galime pakviesti jaunus žmones. Žmogus, pamilęs miuziklą, užsinori pamatyti, kaip atrodo baletas, operetė, ateina žiūrėti operos. Nesvarbu, kokiais keliais tai atrandama, tačiau jei žmogus myli muziką ir eina jos klausytis, nesvarbu, ar į filharmoniją, ar į teatrą, tai jau reiškia, kad jis tuo metu nebus gatvėje. Šie žmonės tikriausiai nedarys negerų dalykų, nes muzika yra dalis dvasinio pasaulio. Manau, kad labai svarbu pakviesti į teatrą jaunus žmones, kuriems įprastai tie dalykai nelabai rūpi. Užaugo neskaitančiųjų kartos, kurios žino tik klubinę, elektroninę muziką ir nieko daugiau. Žino kompiuterinius žaidimus, Instagramą, bet nežino muzikos. Tai pasauliui yra didžiulis iššūkis, nes jeigu žmogus neturi poreikio muzikai, literatūrai, kultūrai - tai pavojus. O man gyvenime yra tekę susidurti su keletu 40-mečių, kurie po mokyklos nėra perskaitę nė vienos knygos.
Juliau, jau esate dirigavęs daug įvairių miuziklų. Ar dar yra likę tokių, prie kurių norėtumėte prisiliesti?
J. G.: Čia galima dar pratęsti temą apie miuziklo kategorijas. Jau minėjau klasikinius, „džiazinius“, o yra ir dar viena kryptis. Tai tokie kūriniai kaip Andrew Lloydo Webberio „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Operos fantomas“ ar Schönbergo „Vargdieniai“. Iš tų, kurie ir dabar rodomi teatre - Franko Wildhorno „Grafas Montekristas“, „Džekilas ir Haidas“ ar Eltono Johno „Aida“. Tai kūriniai „tarp“ klasikinės ir roko muzikos. Turiu pasakyti, kad man ši kryptis yra mažiau įdomi - vertinu šiuos kūrinius dėl geros muzikos, bet vis tik man artimesni kūriniai, kurių pagrindas - džiazas. Dar liko nepaminėtas Stephenas Sondheimas. Jis parašė muziką „Svyniui Todui“, kurį „Vilniaus miesto operoje“ puikiai pastatė Dalia Ibelhauptaitė. Sondheimui labai artimas Bernsteinas - „Vestsaido istorija“ buvo parašyta kartu su Sondheimu. Sondheimo muzikoje slypi apie 80 proc. džiazo ir 20 proc. šiuolaikinės klasikinės muzikos. Jis yra parašęs apie 20 miuziklų, - tai „Company“ ir daugelis kitų puikių kūrinių. Sondheimas prisidėjo ir prie to, kad Amerikoje išsivystė miuziklinių „reviu“ žanras. Keli jų yra ypač įspūdingi, kurti specialiai Sondheimo jubiliejui. Jo miuziklų ištraukos sujungiamos į vieną išbaigtą spektaklį - tai labai įdomu, žavinga, publika labai šiltai reaguoja. Tik bijau, kad Lietuvoje tokia stilistika, siužetai, libretai nebūtų priimti. Kiekviena tauta turi savo humoro jausmo supratimą ir tai, kas lietuviui juokinga, amerikiečiui nebūtinai, ir atvirkščiai. Apskritai, kad ir koks didelis Sondheimo fanas esu aš pats, nesu tikras, kad Lietuvoje tai būtų mėgstama muzika.
Kęstuti, ir paskutinis klausimas jums. Kai tarėmės dėl pokalbio, nustebote, kad kažkas atkreipė dėmesį į miuziklą. Ar vis dar jaučiate, kad miuziklas - kaip koks „trečias brolis“, mažai pastebimas ir reikalingas?
K. J.: Mes visi, ir kritikai, ir menininkai, esame įžeidūs žmonės. Kaip švelniai kažką bepasakytum - vis tiek įsižeis. Bet tiek to. Man sunkiai suvokiamas muzikų požiūris, neigiant žanrą. Arba žanrų skirstymas į „elitinius“ ir „neelitinius“. Neigti žanrą, kuris egzistuoja šimtmetį, yra tas pats, kas neigti, kad Žemė yra apvali. Bet, kaip ir sakėte, kažkodėl dar jaučiamės lyg tas „trečias brolis“, nors žiūrovų labiausiai mėgstamas. Daug kas kalba, kad miuziklo siužetai „banalūs“, tačiau siūlyčiau operos mylėtojams paskaityti operų libretus ir ten rasti bent vieną „nebanalų“. Pasaulis yra margas ir kažko nepriimti, nepripažinti - kvailystė. Juk yra net pasauliniai miuziklo apdovanojimai! Manęs tai neskaudina, nes dirbu tai, ką mėgstu. O ir esu ramus, nes atrodo, kad pamažu pradedame pažinti, suvokti, įvertinti, - ir tai yra svarbiausia. Miuziklo „nemylėtojams“ siūlau nuskristi į „West Endą“, jei yra galimybė - ir į Brodvėjų. Ten irgi yra visokių atlikėjų - ir gerų, ir blogų. Tačiau kai atsiverti daugelio biografijas, žadą atima gausybė apdovanojimų ar gastrolių. Vien pažiūrėjus, ką jie „išdarinėja“ scenoje, kaip dirba su medžiaga, apima tikra palaima. Džiaugiuosi, kad ir Vilniuje, ir Kaune jau yra miuziklo kursai, žmonės ten veržiasi, auga kartos. Miuziklas pradeda žydėti, o tai reiškia, kad nueitas kelias buvo ne veltui.
Kalbėjosi Rasa Murauskaitė
