Eidamas 75-uosius metus gegužės 19-ąją mirė vienas garsiausių lietuvių teatro, kino ir televizijos aktorių Antanas Šurna (1940-2014). Amžinojo poilsio rytoj jis atguls Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Sakykime taip: A. Šurna buvo kietas. Visomis prasmėmis - pasitikintis, stiprus, valdingas ir kartais skaudus. Jis tikrai neįsižeistų taip apibūdinamas, nes negalėjo pakęsti seilėjimosi, sentimentų.
Vadinkime jį viso Lietuvos teatro aktoriumi, nes per ilgus kūrybinės biografijos metus kopė ir į Kauno, ir į Šiaulių, ir į Jaunimo teatro sceną. Pastarajam 1992-1997 ir vadovavo. Vaidino kine: neprilygstamas jo Herkus, toks pats - Kaminskas. Neperlenksime: sukūrė vieną ryškiausių personažų televizijoje - Antaną Šeputį.
Nepamirškime.
Pirmiausia - teatras
Klausiamas apie pirmuosius susitikimus su iškeliavusiu aktoriumi, Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas mintimis grįžo į studijas. A. Šurna būdavo kviečiamas pabendrauti su Dalios Tamulevičiūtės vaidybos kursu. Visiems magėjo sužinoti, kaip Antanas scenoje pasiekia milžiniškos įtaigos. „Juk tais sovietinio siurrealizmo laikais egzistavo nesusiejami žanrai - perdėtas rimtumas ir humoras, net sarkazmas. Antanui viską pavykdavo suderinti", - prisiminė A. Latėnas.
Sceninė A. Latėno ir A. Šurnos partnerystė prasidėjo spektakliu „Žuvėdra". Algirdas vaidino jaunąjį dramaturgą Treplevą, Antanui teko motinos meilužio, beletristo Trigorino vaidmuo. „Įkūnijome du konflikto polius. Kaip šiandien prisimenu tas "povandenines sroves", kai su A. Šurna turėjome kurti konkurencinę įtampą, vaidinti priešininkus", - pasakojo Jaunimo teatro vadovas.
Pasak jo, A. Šurna visų pirma buvo teatro žmogus. „Čia jis įgydavo jėgų, susikaupdavo, prisipildydavo", - tvirtino pašnekovas. Po to jo talentu jau spinduliuodavo kino filmai ir televizijos serialai.
Gražių bendravimo akimirkų suteikė Arūno Žebriūno „Riešutų duona". Antanas sukūrė nepamirštamą batsiuvį Kaminską. Stengtasi nesikartoti, nekopijuoti spektaklio „Škac, mirtie, visados škac...", kurti savitą kino versiją. „Antanas lengvai leisdavosi į kūrybines improvizacijas. Prieš kiekvieną sceną išlaisvindavome vaizduotę, įsisvajodavome, visi drauge kurdavome situacijas", - prisiminė A. Latėnas. Deja, šįkart mirtis ir vėl nepabūgo vijimo, pasiėmė dar vieną legendinės kino komedijos kūrėją.
Paskutinis mohikanas
„Visai neseniai, kovą, vyko spektaklio „Pabaigos pradžia" premjera, o Antano jau nebėra..." - liūdnai pratarė kolega iš Jaunimo teatro, aktorius Aleksas Kazanavičius. Spektaklyje A. Šurna sukūrė „senstelėjusio jaunuolio" vaidmenį, sakytum, turintį ir kiek autobiografinių bruožų.
Visai neseniai vaidinti ir „Patriotai", trupė lankėsi Kretingoje. Šiame spektaklyje A. Šurna įkūnijo entuziastišką, pakylėtu balsu kalbantį senolį Labutį.
„Man Antanas - iš tų paskutinių, mus paliekančių teatro mohikanų. Itin reiklus sau ir nors jau tokio amžiaus - degantis žmogus. Nesu jo scenoje matęs pusėtino, vidutiniško, drungno. Tas jo karštumas visada žavėjo. Net tarp jaunųjų reta aktorių, kurie į darbą eitų degdami tokia aistra, - svarstė kolega. - Į vaidmenį niekada nežvelgė pro pirštus. Likus porai valandų iki spektaklio būdavo pasiruošęs, sėdėdavo vilkėdamas scenos kostiumą."
A. Kazanavičius teigė nematęs didžiųjų, jaunystėje ir brandžiausiais metais kurtų, A. Šurnos vaidmenų. Tačiau net ir mažesniems atiduodavęs visas jėgas. Štai neseniai A. Šurna buvo paprašytas pavaduoti kolegą, kuris negalėjo vaidinti spektaklyje vaikams „Raganiukė". Garbaus amžiaus aktorius suvaidino Raganą Kanklininkę. Neatsisakė, nepasididžiavo. „Nepakartojamas scenos partneris, - susimąstė A. Kazanavičius. - Su Antanu visada būdavo smagu, šilta. Nors per repeticijas kartais užsiplieksdavo, galiausiai tai spektakliui išeidavo į naudą."
Ant tėvo pečių
A. Šurna vaidino režisieriaus Vido Bareikio „Kovos klube". Pateko į patį jaunatviškos energijos epicentrą. Režisierius norėjęs spektaklyje išryškinti Tėvo-Dievo temą. Todėl pakvietė aktorių, kuris, tikėjo, drąsiai imsis nors ir sugestyvios, teatrinės, tačiau nuo to nė kiek ne lengvesnės atsakomybės prieš jaunajai kartai.
„Ant Jaunimo teatro stogo užsilipęs aktorius Ainis Storpirštis surinka: „Marla, tu čia nieko dėta! Tėvai, ratas užsidaro!" Visą atsakomybę dėl jaunesnės kartos nelaimių užkrauname ant tėvo pečių. Todėl šiam vaidmeniui iškart pakviečiau Antaną. Jis - neeilinė asmenybė, vienas tų aktorių, kuriems scenoje pakanka tik būti: jie neša visų vaidmenų, gyvenimiškos patirties ir prigimtinių duotybių krūvį, - LŽ teigė V. Bareikis. - A. Šurna man yra to ankstyvojo Jaunimo teatro simbolis."
Pasak jo, dirbti su vyresnės kartos aktoriais yra ir iššūkis, ir senų stereotipų griovimas. „Antanas iškart tapo mėgstamiausiu trupės nariu. Visų pirma, dėl požiūrio į savo profesiją. Repetuoti ateidavo pasirengęs, išanalizavęs medžiagą. Antra, nors spektaklio tema jaunatviška, A. Šurna kibo į jį dominančius politinius aspektus, prisiėmė atsakomybę už savo „nelemtą kartą", kuri „viską pagadino". Per repeticijas sakė: „Štai dabar viskas jūsų rankose." A. Šurna išties maloniai stebino", - kalbėjo teatro judėjimo „No Theatre" vedlys.
Tikri vyrai
Ypač V. Bareikiui įsiminė prieš dešimt metų aktoriaus sukurtas Herėjos vaidmuo Igno Jonyno spektaklyje „Kaligula". „Atsiskleidė neįtikėtina aktoriaus vaidyba ir vidinė stiprybė. Apskritai, kai žiūri senuosius lietuvių filmus, stebi aktorius, supranti, kad tada egzistavo kitoks herojaus tipas. Tikro vyro. Dabar jis labai keičiasi, bet, ačiū Dievui, mano aplinkos aktorių ta kaita nepaliečia, jie išlieka panašūs į anuos ir moralinėmis vertybėmis, ir išorinėmis savybėmis", - kalbėjo režisierius.
Vyresnio amžiaus aktoriai esą turi polinkį išmėginti, „sukirsti" jauną režisierių. „Sužinoti, iš kokio molio esi drėbtas. Tačiau Antano atveju, nežinau, - arba to tiesiog nebuvo, arba jo pirminį išmėginimą įveikiau", - svarstė V. Bareikis. Žinia apie Antano mirtį jį gerokai sukrėtė... Iškart galvoje ėmė suktis „Kovos klubo" replika, kurią pirmojo veiksmo pabaigoje A. Šurnos Tėvui surinka A. Storpirščio herojus: „Visi tie seniai - mirę, dabar tai - mūsų pasaulis!" Tai svarbus kūrinio epizodas. Svarbus jis ir spektaklio kūrėjams. "Antanas gerai suvokė jaunystės ir senatvės akistatą. Kaip tragiška, kokia siaubinga laiko sandūra, kai senieji aktoriai pamažu iškeliauja", - kalbėjo jaunasis režisierius.
