Lenkų teatro režisierius, scenografas, tapytojas, piešėjas arba tiesiog avangardinio meno kūrėjas Tadeuszas Kantoras turi kažkokį keistą potraukį patologijai ir siaubui. Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti jo darbų paroda „Tadeuszas Kantoras. Tapyba. Teatras" ir yra viso to patologinio siaubo liudininkas. Miręs, bet vis dar iškalbingas liudininkas. Taigi, šį kartą tapybą, kaip teigia pats menininkas - vieną iš jo meilių, palikime kiek nuošaliau ir „pačiupinėkime" teatrą, kiek iš arčiau pažvelgdami į parodoje eksponuojamus Kantoro spektaklių scenovaizdžio objektus.
Vos tik patekus į ekspozicijos salę apima kiek bauginanti nejauka. Nori to ar nenori, tačiau intuityviai jauti tvyrančią mirties atmosferą. Ypač jeigu tuo metu Kantoro teatre (nepabijokime taip improvizuotai pavadinti galerijos erdvės) esi vienui vienas, tarp mediciniškai steriliai baltų sienų, padedančių režisieriui ir scenografui vesti žiūrovą dar didesnės psichozės link. Į kurią pusę išėjimas? Ne, visgi dar truputį pabūsiu.
Kantoro teatre dominuoja atvira bei nesuvaržyta erdvė ir tik keletas neryškių elementų joje. Klaustrofobiškai veikiančios baltos ekspozicijos salės sienos tampa žiaurios tragedijos lauku. Kraujo ir fizinės kančios čia nėra, bet skauda ne ką mažiau negu pjaunant ar smaugiant.
Menininkas neapkrauna mūsų sąmonės bereikšmiais blizgučiais ar spalvomis. Pastarųjų dominuoja trys - juoda, balta ir „nešvari" spalva. Gryna, nenugludinta forma. Tikra, gal dėl to ir glosto (ar labiau drasko, čia jau remiantis kiekvieno asmeniniais patyrimais). Visame kame dominuoja minimalizmas, bet vizualiai iškalbus. Erdvėje objektų nedaug, tačiau jie konceptualūs, buitiškai sakant - ergonomiški, savyje talpinantys ypač daug. Kantoras jiems suteikia kažkokią keistą aurą, pakeliančią juos bent pora metrų virš galerijos grindų bei priverčiančią užpildyti ją.
Medis, linas, dėžės, narvai, spinta - atrodo, idealus apstatymas buitiniu realizmu paremtam spektakliui statyti. Tačiau tai tik neatsargaus pirmo žvilgsnio apgaulė. To, ką kuria Kantoras, realizmu nepavadinsi. Veikiau jau siurrealizmu - mediniu, liguistu, kiek iškreiptu. Scenografijos elementai nėra vien tik realistiškas dekoras. Jie, paremti daugiaprasmiškumu, pasakoja istoriją, kurią norint suvokti reikia pradėti gyventi „Mirusioje klasėje", persirengti „Meilučių ir baidyklių" rūbinėje ar bent trumpam užsidaryti „Spintoje". Savaime suprantama, jog ne tiesiogine prasme, buitiškai „įsirioglinant" vidun - Kantorui tai būtų nepatikę.
Parodos (arba spektaklio, kaip aš ją jau spėjau pavadinti) epicentru tampa „Mirusios klasės" scenovaizdis - seni mokykliniai suolai, sudūlėję knygos ir mokinių bei prižiūrėtojo manekenai. Kantorą domina vaikystė, kurią skauda. Vaikų manekenai, švelniai tariant - kraupūs, morališkai pažeistais, traumuotais veidais. Nei gyvi, nei mirę. Klasė aptverta ir atskirta virvėmis, lyg neįkainojamas vienetinis eksponatas arba tiesiog kriminalinio įvykio vieta. Sudūlėjusių, suplėšytų ir dulkėmis virtusių knygų krūva ir visas bendras vaizdas tarsi rėkte rėkia: „We don`t need no education". Taip, šios klasės moksleiviams jau tikrai nebereikia išsilavinimo. Tik vargu ar savo noru ir laisva valia. Kaip ir „Baden Badeno" liaudis, sugulusi po apklotais tiesiog ant galerijos grindų. Kone užkliuvimas už realistiško veikėjo, nebe pirmą savaitę ramiai gulinčio po apklotu, suteikia dar vieną čaižų ir netikėtą smūgį į pasąmonę. Išėjimas visai čia pat, bet ne - apeisiu ekspoziciją dar vieną kartą.
Kaimo mokyklos konstrukcija - dar vienas vaikystės skaudulys, lyg savotiškas mirusios klasės tęsinys. Niūriai tamsios sienos išorėje ir liguistai balkšvos viduje, netvarkinga mokyklinė lenta bei vienui vienas mokinys viduje, suole. Lyg neapsikentęs ir pabėgęs nuo „Mirusios klasės" draugų bei pasiprašęs kitokio ugdymo.
Kantoras nemėgo vienatvės teatre. Jo scenografijoje kone visur dominuoja objektų grupės: vaikų manekenai, suolai klasėje, vienodi kostiumai rūbinėje, kėdės „Pamišėlės ir vienuolės" konstrukcijoje, grupė nejudančių žmonių po apklotais, pakabos „Spintoje". Viskas liguistai deformuota, lyg tų vaikiškų manekenų iš „Mirusios klasės" kūnai ir veidai.
Galima eiti ratu galerijos erdvėje lyg nesibaigiančiame kambaryje. Kol tu eini - tol spektaklis vyksta. Ir toli gražu nesikartoja. Sukant ratą po rato kiekviename jų pamatai ir pajunti vis kitką. Pradžioje - smalsu, tada - nejauku, vėliau - baisu. Kritinis taškas pasiekiamas kuomet intuityviai visame tame pradedi ieškoti asmeniškumų ir patį nejaukiai nupurtančių asociacijų. O labiausiai liguistai atrodo tai, jog toks Kantoro potraukis siaubui ir mirties teatro koncepcija tampa patrauklūs ir kažkur giliai pradeda žavėti. Dabar tokios terapijos jau tikrai užteks. Bent jau šiam kartui. Einu pro duris lauk.
