Metams baigiantis įprasta skaičiuoti „viščiukus", suvokti, kur kokios vištos deda auksinius kiaušinius ir kiek mums liko to aukso atmintyje. Pri(si)minti, kad buvo įspūdingiausia, pažvelgti į ateitį, pasverti, ar jau galime regėti tam tikras tendencijas, ir - galbūt drąsiai papranašauti. Šių metų sumą ypač tiktų pabaigti Donelaičiu -
Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą
Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.
Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,
Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys,
Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.
- bet visgi paprašėme teatro kritikų atsakyti į keletą klausimų:
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
3. Kokias numatytumėte tendencijas kitąmet?
Ramunė Balevičiūtė
Kuo toliau, tuo labiau ir džiugina, ir neramina tie dalykai, kuriuos darai pats. Ir kyla noras ne piktintis ar žavėtis, bet ir pačiam kuo nors prisidėti (idėjomis, iniciatyvomis ir pan.), kad teatro procesai būtų gyvesni ir įdomesni. O šiaip šiais metais džiugino visi, kas kūrė sąžiningai ir netingėjo ieškoti kelių, kaip įgyvendinti jiems tikrai rūpimas idėjas.
Alma Braškytė
Konstantino Bogomolovo režisuotas „Mano tėvas - Agamemnonas" Vilniaus mažajame teatre ir „The Tiger Lillies" „Eilės apie seną jūreivį" „Sirenose´13" - visiškai skirtingų siekių kūriniai, kuriuos jungia viena nuostabi savybė: tariamas nekomunikabilumas (ar tiksliau - įprastų komunikabilumo strategijų atsisakymas). „Agamemnono" ir „Eilių" kuriami pasauliai tokie sau pakankami pačia geriausia prasme, tokie oriai suverenūs ir integralūs, jog būdamas žiūrovu trokšti dėti visas įmanomas pastangas, kad galėtum sekti, kaip išmintingai juose svarstomi patys svarbiausi klausimai. O už tas pastangas būni apdovanojamas (daugiausia skaudžiais, bet) išlaisvinančiais ir sutaikančiais atvėrimais.
Milda Brukštutė
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
Rūtos Oginskaitės „Verandos".
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Jono Arčikausko spektaklis „Fotografas, arba Apverstos taburetės istorija", Loretos Vaskovos spektaklis „59´Online", festivalis „Sirenos"; tai, kad nebebuvo „Naujosios dramos akcijos" ir tai, kad pirmam klausimui neparašiau nė vieno spektaklio.
Vaiva Grainytė
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
Į Lietuvą atkeliavęs aukso fondas, vadovėlinė klasika - Sashos Waltz „Kūnai". Šiemet didžiąją scenos įvykių dalį patyriau ne tiesiogiai, o per kitų tekstus. Mintyse atsistojusi plojau ne vienam iš šioje apklausoje dalyvaujančių teatrologų ir kritikų.
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Ryškių teatro asmenybių netektys, kultūros žmonių nesolidarumas ir pagieža.
Monika Jašinskaitė
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
1. Ingridos Gerbutavičiūtės bendradarbiavimas su Andriumi Katinu vedant šokio seminarus „Šokis žodžiu - ne[w]kritika".
2. LNDT bendradarbiavimas su užsienio režisieriais: gerai, kad László Bagossy (pa)statė „Lilijomą", kad Krystianas Lupa ir Stephanas Kaegi viešuose susitikimuose pristatinėjo savo darbus.
3. Vilniaus bendradarbiavimas su Kaunu: pavyko atvežti Sashos Waltz spektaklį „Kūnai" ir jį parodyti daugiau nei tūkstančiui žiūrovų.
4. Latvių (Valterio Sīlio) bendradarbiavimas su suomiais (Carlu Almu): per „Sirenas" pamatėme kitokio teatro pavyzdį (čia apie diskusiją su kovos elementais „Legionieriuose").
5. Kauno teatrų bendradarbiavimas su Artūru Areima. Ir Kaune galima... šį tą pažiūrėti.
6. Teatrologų bendradarbiavimas tarpusavyje: „Lietuvos scena" tapo žurnalu, kurį įdomu skaityti.
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Kad ankstesnėje dalyje nėra įvardytas nė vienas lietuviškas spektaklis.
Vaidas Jauniškis
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
1. Dar labai reti, bet visgi - kitokio teatro, grįsto ne vien mimeze, reiškiniai, ir tai, kad ratio pradas nedrąsiai, prieš visas tradicijas, bet bando atsikovoti sau šiek tiek teritorijos („Mano tėvas - Agamemnonas" Vilniaus Mažajame, cezario grupės „Dar viena meilės staigmena", „Contemporary?" Menų spaustuvėje). Didžiausius teatrinius džiaugsmus patyriau, deja, ne Lietuvoje.
2. Vis dar nerami, ieškanti ir aktyvi šokio bendruomenė. Dar ne „establišmentas"...
3. Tai, kad Nacionalinis tampa nacionaliniu, kviesdamas kalbėtis ne apie meną, bet gvildenti temas, kurias turi aptarti brandesnė visuomenė.
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Vis dažnesni dar studijuojančių pasirodymai scenoje, pateikiami (reklamiškai ir finansiškai) kaip visaverčiai darbai ir taip devalvuojantys patį scenos meną.
Vlada Kalpokaitė
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
Nuoširdžiai perkračius galvoje visus scenoje matytus dalykus, prie „nudžiuginančio" fakto priskirčiau pagaliau atėjusį supratimą, kad teatras manęs džiuginti visiškai neprivalo. Jis gyvena sau, o mano emocijos - ne prioritetinis teatro tikslas irgi uždavinys. O jei taip vis dėlto nutinka - išskirtinė laimė ir sėkmė. Džiugina (ir stebina) Juozo Budraičio skelbiamos fantastiškos fotografijos jo FB paskyroje; Vyčio Jankausko ir praktiškai visų mūsų šiuolaikinio šokio kūrėjų darbai; žiauriai džiugina Rūtos Oginskaitės, Viktorijos Ivanovos ir Vaido Jauniškio tekstinės verandos, šaligatviai ir valkatavimai „Menų faktūroje"; džiugina, kad yra dar kelios premjeros šį sezoną, kurių nepavyko pamatyti, bet NORISI (sunku pasakyti, kodėl, bet iš tikrųjų). Džiugina tai, kad "chaltūros" vaikų teatre jau nepraslysta taip lengvai. Jos nutinka, bet būna iškart pastebėtos ir įvardytos. Ir džiugina pavyzdžiui režisierė Olga Lapina - kad yra jos spektakliai ir kad pati yra labai rimtai atsakinga prieš savo profesiją, ieško galimybių augti ir jau tikrai gali auginti kitus. Tiesa, čia įrašyčiau ir Gintaro Makarevičiaus teatrą. Prie jo visai pridėčiau tekstinį Juliaus Lozoraičio teatrą, kur jis ir režisierius, ir aktorius, ir visa kita (su didžiule pagarbia). Jeigu vėliau vis prisiminsiu, kad pamiršau čia kažką paminėti, apsidžiaugsiu dvigubai.
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Nerimą (tiksliau, apmaudą) kelia tai, kad ... (parašiau, ir vis dėlto nusprendžiau neburbėti. Visi patys viską supranta. Kalbu tikrai ne apie teatro kūrėjus, gerbiami kolegos).
3. Kokias numatytumėte tendencijas kitąmet?
Kitąmet, įtarčiau, bus laaaabai daug postdraminio teatro:).
Julijus Lozoraitis
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
OKT „Žuvėdra", Nacionalinės premijos keturiems teatralams
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Kūrybiniai procesai LNDT, teatrinės spaudos reikalai.
Pernelyg greitai ir lengvai apsiprantame su kertinėmis netektimis.
3. Kokias numatytumėte tendencijas kitąmet?
Lietuvos valstybinių teatrų sistemos kardinali reforma
Monika Meilutytė
2013-ųjų didžiausius teatrinius džiaugsmus patyriau užsienio teatruose arba spektakliuose, atvežtuose iš užsienio, pavyzdžiui, Sashos Waltz „Kūnai". Tiesa, ir Lietuvoje suradau keletą tokių, į kuriuos norisi dar kartą nueiti, pavyzdžiui, Pauliaus Ignatavičiaus „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra" ar Yanos Ross „Mūsų klasė". Labiausiai nustebino Konstantino Bogomolovo režisuotas „Mano tėvas - Agamemnonas". Nors daugelis šio spektaklio žiūrovų paprastai žvilgčioja į laikrodžius, man jis - lyg nesugaunamų minčių knyga, kurios puslapius, sakinius, žodžius pats gali naršyti, keisti vietomis, jungti skirtingomis sąsajomis ir taip vis ką nors nauja sugalvoti, suvokti, suprasti. Taip pat pradžiugino Lietuvos nacionalinio dramos teatro suorganizuoti susitikimai-paskaitos su užsienio teatro kūrėjais, pavyzdžiui, - režisieriumi Stefanu Kaegi, vienu iš „Rimini Protokoll" įkūrėjų. Viliuosi, kad ši iniciatyva plėsis, nes, manau, prasminga suteikti galimybę žiūrovams patirti platesnį šiuolaikinio inovatyvaus teatro kontekstą, jei net ir ne „gyvai", tai bent jau pasitelkiant medijas.
2013-aisiais didžiausią nerimą kėlė ir tebekelia spektakliai Lietuvos valdžioje. O teatrinėje scenoje tikrai nuvylė festivalio „Sirenos" sprendimas atvežti Davido Doiašvilio „Makbetą", nors tai jau nebe pirmas šio festivalio "liapsusas" (į „Sirenų" programą 2009 m., pamenu, buvo įtrauktas nors ir garsaus Prancūzijos teatro Commédie Française, bet tikrai prastas spektaklis). Visa kita atmintyje lieka kaip „plius-minus", „plius-plius-minus", „plius-minus-minus" ir t.t. .
Vita Mozūraitė:
Metai man buvo kažkokie belaikiai, nelabai susigaudau, kas kada vyko. Tenka lįsti į metų užrašus. O juos peržiūrėjus pastebėjau, kad nustebino/nudžiugino ir sukėlė nerimą tie patys reiškiniai.
„Naujajame Baltijos šokyje" pamatėme užsieniuose dirbančių lietuvių choreografių darbus - tiktai neblogus, nors ir ne šedevrus. Jie mane nudžiugino, nes smarkokai skyrėsi nuo tų, kokius kuria lietuviai Lietuvoje. Ir tuo pat metu pats reiškinys nuliūdino: kodėl Lietuvoje vis dar kapstomasi tame, kas pasaulyje seniai atrasta ir užmiršta, o užsienyje kuriančių merginų Ugnės Dievaitytės ir Ievos Kuniskis darbai tokie gyvybingi? Ką mes čia darome ne taip, ugdydami choreografus?
Vilniuje pagaliau sulaukėme „gyvo" Sashos Waltz spektaklio „Kūnai". Garsus garsios vokiečių choreografės darbas jau tapo chrestomatiniu ir pasiekė Lietuvą. Džiugu. Ir tuo pat metu - neramu. Chrestomatinis, dešimties metų senumo darbas - jau senstelėjęs, dvelkiantis praeities atradimais, kurie jau net ir iš mados šiuolaikinio šokio scenoje išeina - tas begalinis kūno
ir jo galimybių tyrimas, stebėjimas ir stebėjimasis. Nebeįdomu, nuobodu. Kodėl vis dar esame užkampis, į kurį atvežami ne švieži, o jau chrestomatija virstantys kūriniai?
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytas baletas „Čiurlionis" - be penkių minučių nacionalinis baletas, kurio „nacionalumą" pažeidė tai, kad jį sukūrė ne Lietuvos, o Lenkijos choreografas Robertas Bondara. Neliesta tema, originali Giedriaus Kuprevičiaus muziką - visa tai džiugino, sukėlė daugybę lūkesčių. O rezultatas nuvylė - kūrinys silpnas
tiek choreografine, tiek režisūrine prasme. Po pusmečio - nauja,visiškai nenacionalinė, premjera - Didy Veldman sukurtas šiuolaikinis baletas „Carmen". Ir vėl nusivylimas, dar didesnis, nes po „Čiurlionio".
Nepribloškė ir 2012 m. sukurtas Krzysztofo Pastoro „Tristanas ir Izolda". Širdin įsibrovė nerimas: dar visai neseniai vainojome baleto trupės vadovės Tatjanos Sedunovos politiką kviesti tik rusų choreografus ir taip kurti vienpusį rusiškai klasikinį repertuarą. Lenkijoje ir Olandijoje dirbančio Pastoro politika - panaši, t.y. kuria jis pats arba lenkų ir olandų choreografai. Vėl „šeimyninė ranga" bei vidutiniški ir silpni kūriniai? Norėčiau apsirikti.
Vienas dalykas sukėlė tikrai didelį nerimą - nebuvo vaikams skirto profesionalaus šiuolaikinio šokio festivalio „Dansema". O juk buvo toks geras naujas reiškinys, skatinantis dirbti, ieškoti, ugdantis ne tik jaunuosius žiūrovus, bet ir mūsų choreografus. Deja, abejingumas vaikų
kultūrai Lietuvoje yra pribloškiantis.
Ir tik vienas dalykas tikrai nudžiugino, tačiau nerimo nesukėlė - įsitikinau, kad lietuvaičiai moka juoktis. Anksčiau nebūčiau patikėjusi, kad mūsiškiai gali sukruti tokį ironija trykštantį kūrinį, kaip „Contemporary?", kuriame pateikė labai daug Lietuvos šiuolaikinio šokio virtuvės ingredientų.
Horoskopas?
Pesimistinis: Niekas neįsigilins į „Contemporary?" esmę ir toliau „augins daigelius", šoks su apatiniais (ilga suknelė su iškirpte nugaroje - teliks šokėjos minty) ir kentės scenoje.
Optimistinis: besikuriantys nauji šokio teatrai („Padi Dapi Fish", „Low Air", „AIROS", Loretos Juodkaitės - šiemetinis derlius) didins konkurenciją, kuri galgi kels ir šokio kokybę, daigeliai galų gale virs ekologiškus grūdus brandinančiais javais, dalinimasis „mano kančia" virs bendresnių socialinių temų analize, o kas nors įžingsniuos į sceną ne „humanės" stiliaus rūbeliais.
Rūta Oginskaitė:
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
1.Oskaro Koršunovo „Žuvėdroje" gyventi norisi. O ten visi tokie nelaimingi. Bet kaip gerai juos vaidina.
Jeigu reikėtų išrinkti metų judesį scenoje, tai būtų Dantės - Rolando Kazlo ieškančios plaštakos Eimunto Nekrošiaus „Rojuje". Ir jo bėgimas.
„Lietuvos scena" - gerose, profesionalių ir gabių teatrologų rankose. Tai dar nėra džiaugsmas ar nustebimas. Žurnalas formuojasi, vadinasi tai - viltis, kad turėsime rimtą ir aktualią teatro periodiką.
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Nerimą kelia skubotumas. Kai žmonės skuba gyvenime, galima suprasti, ypač jeigu juos darbas veja, bet nėra malonu su tokiais susidurti. O kai skuba kurdami? Kur tu nubėgsi su penkiomis premjeromis per keturis mėnesius? Neturiu omeny nieko konkretaus, tik patį užmojį.
3. Kokias numatytumėte tendencijas kitąmet?
Kadangi šiemet Nacionalinės premijos paskirtos vien už gyvenimo nuopelnus, vadinasi, galima visas jas paleisti viena kryptimi. 2014-ieji žada būti Teatro metai, todėl visų šešių premijų adresas kaip ir aiškus. Laikas pradėti galvoti apie kandidatūras.
Už viso gyvenimo nuopelnus: teatro kritikė Dana Rutkutė, aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Valentina Leonavičiūtė, Gražina Balandytė, Liubomiras Laucevičius, Stasys Petronaitis, dramaturgas Saulius Šaltenis.
Už pastarųjų septynerių metų kūrybą: aktoriai Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Arūnas Sakalauskas (už viso gyvenimo vaidmenis), Darius Gumauskas, scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Giedrius Puskunigis, dramaturgas Marius Ivaškevičius.
Pasaulio lietuvių kūryba: aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, režisieriai Mindaugas Karbauskis, Cezaris Graužinis.
Už atsiminimų knygas - teatro kritikė Audronė Girdzijauskaitė.
Už „Menų spaustuvę", už festivalį „Naujasis Baltijos šokis" - Audronis Imbrasas.
P.S. Sąrašas atviras, prašom jį pildyti, o atsakingi asmenys tenukreipia šį raštą atitinkamoms institucijoms - Teatro sąjungai ir patiems teatrams, kad teiktų Nacionalinių premijų komisijai.
Kristina Steiblytė
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
Dideli pastatymai, kurie reiškia, kad teatrai nebe taip stipriai kenčia pinigų trūkumą. Tęsiami Agniaus Jankevičiaus mėginimai kurti, įtvirtinti socialinį teatrą Lietuvoje. LRT klasikos laida „Teatras". Kultūros tinklapį kamane.lt gaivinanti (teatrologė) Vaiva Grainytė.
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Labiausiai suneramino Vido Bareikio naujausi darbai, mano galva, visiškai nebeleidžiantys jo vadinti perspektyviausiu (vienu iš perspektyviausių) jaunu režisieriumi.
Taip pat neramina, kad eksperimentus, naujoves palaikiusios ir galinčios palaikyti institucijos šiemet nusprendė to nedaryti ir tiesiog investuoti į jau išbandytus kūrėjus.
3. Kokias numatytumėte tendencijas kitąmet?
Ateinančiais metais laukia nauja jaunų aktorių trupė; daug vidutiniškų spektaklių; daugiau režisuoti besiimančių aktorių, nes dar labiau trūks stiprių režisierių, dirbančių Lietuvoje; daugiau neaktualių darbų, atitinkančių Kultūros ministerijos prioritetus. Vis mažiau lietuviško teatro, apie kurį norisi rašyti, ir vis mažiau apie jį rašančių žmonių.
Daiva Šabasevičienė
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
Didžiausią įspūdį paliko Oskaro Koršunovo režisuota „Paskutinė Krepo juosta". Juozas Budraitis vėl tapo įdomiausiu Lietuvos aktoriumi (prisimenant jo aukso amžių Kaune).
Žilvino Kempino didžiulė, interaktyvi paroda „Slow Motion" Tinguely muziejuje Bazelyje.
Oskaro Koršunovo režisuota „Žuvėdra" ir Nelės Savičenko vaidmuo (Irina Arkadina).
Rolando Kazlo spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą" (apie poetą Kristijoną Donelaitį) - nustebino aktoriaus augimas kartu su pasirinkta sudėtingiausia medžiaga.
Eimunto Nekrošiaus interviu Teatro Olimpico kieme, Vičencoje.
Stebina „Menų spaustuvės" sugebėjimas valdyti pašlijusį teatro procesą: įvairių trupių ir spektaklių srautą, taip pat siekis apibendrinti svarbius teatro procesus (klubas „Prie arbatos").
J. Vachtangovo teatro gastrolės, leidusios į daug ką pažvelgti „kitomis" akimis.
Labai džiaugiuosi jaunos kritikės Mildos Brukštutės įžvalgomis.
Režisierių Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Aido Giniočio nuoseklus teatro profesionalų ugdymas.
Nustebino Andrejo Žagaro režisuota Richardo Wagnerio opera „Lohengrinas", ypač Reinio Suhanovo scenovaizdis.
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
Kritikų populizmas, norėjimas pasirodyti, o ne sugebėjimas analizuoti. Dėl to reakcijos į kai kuriuos spektaklius buvo neadekvačios.
Kritikų neakivaizdus perbėgimas į vadybą, apskritai vadybininkų „dauginimas" visose aukštosiose (dešimtimis), naujų režisūrinių pajėgų stygius (nors dabar save režisieriais vadina daug kas), absurdo ribas pasiekęs aktorių klonavimas.
Teatrų pataikavimas prastai žurnalistikai, kurios tikslas - rašyti apie asmeninius menininkų gyvenimus, o ne kilstelti teatro suvokimą į aukštesnį lygį.
3. Kokias numatytumėte tendencijas kitąmet?
Narcisizmo apraiškos didėja, todėl teatrinės isterijos tikrai netruks. Asmenybių stygius teatrą ir toliau artins prie provincialumo.
Šarūnė Trinkūnaitė
1. Kokie scenos menų įvykiai jus nustebino/nudžiugino šiais metais?
a) principingai reformuota „Lietuvos scena"; b) egzotiškos tematikos gūsis šiuolaikinėje teatrologijoje (pvz., Theatre Research International, v. 38, No. 2, skirtas „arabų pavasariui"; Marvino Carlson´o publikacijos šia tema); c) tikrosios Jono Vaitkaus „Atžalyno" vietos (visų pirma Petras Kuneika).
2. Kokie įvykiai sukėlė nerimą?
a) „pravėsusios" šiųmetės „Sirenos"; b) teatrinio jaunimo nesmalsumas tam, kas vyksta aplinkui.
MF red.
