Kaip klimato kaitos reikalai iš konferencijos Paryžiuje atveda į teatrą
Kelionėje pirmą kartą naudojausi GPS programėle iš telefono - aparatą iš redakcijos pasiėmiau prancūziškai kortelei įdiegti ir prijungus mikrofoną įrašyti aukštos kokybės garsą, bet nuolat įsijungdavau ir tą mėlynojo skrituliuko, savarankiškai dreifuojančio po žemėlapį, funkciją. Iki tol kelionėse vadovaudavausi vien savo galva, tiesa, ne visuomet sėkmingai - praėjusią vasarą per ribotą teritorinę savivoką vos neatsidūriau Polteno kaime su viena karve ir pusantros gatvės pietrytiniame Austrijos krašte, nors reikėjo St. Polteno į Rytus nuo Vienos. O šį kartą pakeliui į Paryžių leidausi vedžiojamas už nosies Gatvių Projektavimo Standarto. Ir štai fokusas: naudodamasis GPS tu ne tik gali pats laisvai kūnu apsigręžti, ne vien pakreipti aparatą, kad susigaudytum, į kurią pasaulio šalį eiti, dar tau leidžiama it vinilinę plokštelę ant patefono pasukinėti ir patį žemėlapį ekrane - jį įmanu net automatiškai suderinti pagal šiaurę! Ir tada iš metropoliteno virškinamojo trakto išnyri į dienos šviesą, nusibrauki nuo palto skverno keleivių traukiniuose tankį, pamiršti per apkramtytas damų panages nužiūrėtus knygų pavadinimus, ir tau visiškai neaišku, kokiame tu krašte, nes nesutampa išmanioji kartografija aparate, koordinatės stotelės žemėlapyje ir faktinė miesto geografija - trys skirtingos realybės versijos, ir visos veda niekur.
Laimė, pagelbėjo žali žmogeliukai - parodė rankos mostu, patikimesniu už bet kurią dvimatę koordinatę. Tie vaikinai ir merginos su žaliomis liemenėmis - tai Paryžiaus klimato kaitos konferencijos savanoriai, padėję - allez ici, allez ici! - susigaudyti planšetėse ir posūkiuose pasimetantiems delegatams ir šiaip žurnalistams.
Tarp 20 tūkst. oficialių atstovų iš viso pasaulio buvo įsimaišęs ir 31 Lietuvos delegatas. Kai kurie pasiklausę, kaip gražiai nieko ypatingo nepasakė ir savo šukuosena bendroje nuotraukoje svariai išsiskyrė prezidentė Dalia Grybauskaitė, grįžo į mūsų respublikos ambasadą Paryžiuje arba išskrido su šalies vadove atgal į Lietuvą, kiti gi atsigėrė nemokamai vokiečių paviljone siūlomo espresso, apie kurią sužinojau iš paties aplinkos ministro Kęstučio Trečioko, keli vyriausybės atstovai, žinoma, pareigingai kas dieną aplankydavo ir derybas. Ko programiškai svarbaus, sakykim, iš Paryžiaus savo rinkėjams atvežė Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas, ko visuomenei naudingo? Manau, vien lėktuvo keleivio įlaipinimo kortelę, nieko daugiau. Seimo svetainėje apie COP21 net pakreiptu šriftu ar laužtiniuose skliaustuose nieko neparašyta, komitetas tik skelbia apie kraujasiurbių upinių mašalų stebėseną.
Druskininkiečiams tai svarbi žinia. Visiškai suprantama, kad druskininkiečiams neturėtų rūpėti, ką klimato kaitos konferencijoje vardan Lietuvos nuveikė ponas Salamakinas. Ir nieko čia tokio, komiteto pirmininkui ir aplinkos ministrui tai rutininiai reikalai, ir sukasi girgžda svarbaus klausimo girnos, malančios miltus iš nedaigintų sprendimų. Juk ši tema politikams, kaip ir kiekvienam mirtingajam anapus parlamento ir ministerijos, yra neapčiuopiama fata morgana, iš rankų išsprūstanti žuvis, kuri šiuose vandenyse nė neplaukioja.
Klimato kaita yra nelyg klaidus GPS, kuris rodo kažką nesuprantamo ir skirtingo nei apčiuopiama fizinė tikrovė. Retas GPS naudotojas, savo samsungu įvertinęs kelionės dyzeliniu folksvagenu atstumą į ozą, dar pasiskaičiuoja ir ekologinį pėdsaką, o jei tai ir daro, tai vien dėl pramogos ir smalsumo. Pirma pamatome žaibą, tada išgirstame griausmą, ir tik retsykiais griaustinio garsas ir šviesa susieina - kai smogia tiesiai į viršugalvį.
Kaip gali klimato kaitos problema pakutenti pakaušių gyvaplaukius?
Gal... pradėjus nuo pradžios - nuo kūdikio?
„Kūdikio?“
Tokiu klausimu britų dramaturgas Duncanas Macmillanas pradeda pjesę „Plaučiai“ (Lungs), kurią, scenoje įkūnytą tėvynainės režisierės Katie Mitchell, pernai Vilniuje parodė „Sirenos“. Tai turbūt buvo pirmasis Lietuvos auditorijai pristatytas kūrinys, kurį galima priskirti klimato fikcijos žanrui (cli-fi) - tiesa, dar neturinčiam aiškios mokslinės apibrėžties ir atskiro įrašo enciklopedijose, bet tampančiam tvirta kinematografijos ir literatūros, po truputį ir dramaturgijos uola. Kanonu. Pats terminas cli-fi yra išaugintas socialinių tinklų, kai šia reporterio Dano Bloomo „išrasta“ sąvoka su puse milijono sekėjų tviteryje pasidalino garsi kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, beje, pati parašiusi klimato kaitos trilogiją, kuri šiuo metu kaip serialas adaptuojama ekranui.
Šiaip sąvokos kaipo tokios nedaug lemia ir keičia, juolab kad santrumpa cli-fi, iškodavus ją kaip „klitorio fikciją“ - o kodėl ne? - gali tikti ir šį dešimtmetį veržliai ejakuliavusiam erotiniam romanui įvardinti. Bet susiformavusi literatūrinė etiketė praverčia skaitytojų dėmesiui pagauti, kai tas dėmesys it koralinis rifas nyksta informacinio triukšmo kaistančiame vandenyne. Kuriame mes plaukom visi - kaip ankštai susispietę pabėgėliai valtyje, tik kai kurie sėdi arčiau krašto ir labiau rizikuoja nuskęsti.
Tų žmonių iš bedugnės krašto sutikau ir Paryžiuje, ir man jų pasakojimai apie naktį vandenyno iki juosmens užliejamus namus - nors ir gyvi liudijimai! - realiai buvo tik cli-fi, nors ir verčianti stebėtis, nes kad ir kaip baisu, vis tiek labai tolima, nes pats Polinezijoje ar Mikronezijoje juk negimiau ir negyvenau, o netikėtai užlietas buvau gal kokį kartą, kai žiemą bandžiau peršokti upelį, bet smėlis pasirodė takus, ir anas krantas spjovė mane į ledinį vandenį. Ar tokio patyrimo užtenka empatijai sužadinti? Nelabai. Ar gali tuomet poveikį turėti menas - kinas, teatras, romanas?
Christopheris Nolanas filme „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar) ne tik pasiūlo neįmanoma - leidžia dirstelėti į „juodosios skylės“ vidų, - jis poetiškai paišo ir klimato kaitos naikinamos žmonijos peizažą: dulkinas oras, smėlio vėtros, naikinančios paskutinius kukurūzų pasėlius, plaučių ligos ir sužlugdytas žmogaus orumas. Pirmųjų klimato kaitos romanų pavadinimai tiesmuki, iškeliantys tik kertines sąvokas: J. G. Ballardo „Sausra“ (The Drought, 1964) arba Arthuro Herzogo „Karštis“ (Heat, 1976) yra apokaliptiniai pasakojimai apie drastiškai pasikeitusios aplinkos grėsmę žmogaus išlikimui.
Pamažu katastrofinis tonas klimato literatūroje pereina į egzistencinį. Planetos bėdos surišamos su asmeninėmis nesėkmėmis. Lietuvoje pažįstamo britų rašytojo Iano McEwano satyroje „Saulinis“ (Solar, 2010), nesulaukusioje didelių auditorijos liaupsių, pagrindinis veikėjas, bjauraus charakterio mokslininkas, neišlaiko ilgalaikių santykių - po nesėkmingų keturių santuokų byra ir penktoji. Ką daro personažas Maiklas Berdas, kai jo žmona išeina pas kitą - susigrumia su varžovu, ieško būdo pasišnekėti su sutuoktine? „Ne, jis apsivilkęs paltu penkias valandas žiūrėjo televiziją, išgėrė du butelius vyno ir stengėsi negalvoti.“ Ne vien butaforinė Apokalipsė, bet egzistencinis matmuo ryškus ir Margaret Atwood distopijoje „Potvynio metai“ (The Year of the Flood, 2009), kurioje išskiriama laikmečio rykštė - vienatvė: „Tu negali pamiršti, kas esi, kai per dažnai būni vienišas“.
Taip ir dramaturgijoje - pjesės „Plaučiai“, skirtingai nei minėtų pirmųjų cli-fi romanų, jau pats pavadinimas yra metafora, o Katie Mitchell pastatyme ji dar įtvirtinama pasodinus abu veikėjus - kūdikį planuojančią porą - ant dviračių, kuriuos jiedu mina viso vaidinimo metu ir gamina energiją pagrindiniam scenografijos akcentui - žmonių skaičiaus planetoje augimą simbolizuojančiai švieslentei. Veikėjai nesiūlo, kaip išgelbėti atmosferą nuo gausėjančio anglies dioksido, jie turi apsispręsti, ar verta sukurti dar vieną gyvybę, pagal jų supratimą - dar vieną teršėją, tai yra susilaukti kūdikio.
Režisierės Mitchell dėmesys klimato kaitai tapo kone atskiru teatriniu kursu. Iš pradžių, prieš ketverius metus, ji bandė į sceną pasodinti mokslininką, kad šis teatrinės raiškos priemonėmis papasakotų apie populiaciją, apie per didelę. Formatas nesuveikė, ir autorė turėjo pripažinti - mokslininkas scenoje turi kalbėti kaip paprastas žmogus. Taip radosi sceninis projektas „Dešimt milijardų“ (Ten Billion, 2012), o paskui kartu su dramaturgu Macmillanu sukurtas ir Berlyne pastatytas kūrinys „Plaučiai“. Kūrybinis procesas paveikė ir autorės buitį - ji liovėsi skraidyti lėktuvais, pirkti naujus drabužius, o namuose išrūšiuoja beveik viską.
Paskui režisierė ir dramaturgas į kūrybinį darbą įtraukė klimatologą Chrisą Rapley, su kuriuo parašė pjesę „2071-ieji“ (2014), pristatytą Londono Royal Court teatro žiūrovams (apie premjerą žr. čia. Pats profesorius Rapley tapo monospektaklio atlikėju. Šis „vaidinimas“ yra klimato kaitos priešistorės, sąlygų ir grėsmių apžvalga, nelyg dėstytojo konspektas studentams, tiesa, pasakojamas faktinę medžiagą retsykiais paįvairinant dramatiškais inkliuzais - asmeniškomis apeliacijomis į auditoriją: „Pernai anglies dioksido koncentracija atmosferoje perkopė 400 dalelių per milijoną. Giliai įkvėpkite. Mes esame pirmieji žmonės, kvėpuojantys oru su tokiu kiekiu CO2”. Kitaip sakant, tai nėra tradicinė pjesė - tai teatralų sukurta paskaita platesnei nei universitetas auditorijai, kurioje vietoje Dezdemonos ašarų byra skaičiai, o faktų gausiau negu rusiškų keiksmažodžių „Išvaryme“. Ir nagrinėja toks teatras ne personažų praeitį, kaip įprasta scenoje, o planetos ateitį.
Ar gali teatras pristatyti klimato kaitą per tradicinį konfliktą, mitologinį įvaizdį, sceninę alegoriją - su klasikine scenografija, siužetu ir aktorių vaidmenimis? Arba taip jautriai ir įtaigiai papasakoti, kaip užsikepusiai kūrybinei grupei pavyko su dokumentiniu filmu „Kvailumo amžius“ (The Age of Stupid, 2009), atvėrusiu šešių žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų istorijas? Ar teatras pagal prigimtį pajėgus iš sauso ir alinančio tono, koks būna klimato kaitos konferencijose, pereiti į žmogišką koliziją, ar įgalus skelti ne vien deklaraciją, bet sukelti emociją?
Bando. Keli Vokietijos teatrai ėmėsi projektų, bet konceptualių. Pavyzdžiui, laukiant Paryžiaus COP21, Hamburge parodytas hibridinis spektaklis, pavadintas kaip pats tyrimo objektas - „Welt-Klimakonferenz“, į sceną iškėlė tokių konferencijų užkulisius: salėje vėliavos vėliavėlės, lankstinukai su faktais, didelis ekranas scenoje, o žiūrovai šiame spektaklyje veikia kaip valstybių delegatai, kuriuos renginio pirmininkas pasitinka kreipdamasis: „Šįvakar jūs esate ne vien Hamburgo gyventojai, atėję į teatrą“, ir publika turi tuomet kartu ieškoti sprendimo. Visai kaip Paryžiuje.
O Paryžiuje buvo banaliau nei scenoje - publika, paprasti žiūrovai, į pagrindinę derybų sceną, kurios prieigos buvo išklotos garsą, žingsnius ir gal net nuovargį sugeriančiu prabangiu kilimu, nebuvo įleidžiama. Man su oranžine žurnalisto kortele irgi teko nukabinti nosį ir sukti atgalios, bet jau kilimas! Minkštutėlis kaip šviežių spurgų įdaras. Teko vėl dūlinti prie nemokamos vokiečių kavos. Šalia sėdi rimti vyrai, aiškiai mokslininkai, nes į diplomatus nepanašūs. Puiku, kol delegatai uždarai derasi, papasakos ką nors apie du laipsnius arba baltuosius lokius, ir kaip juos ši konferencija gali išgelbėti, užkalbinu. Bet ne mokslininkai jiedu, verslininkai. Iš Peru. Ir jų žinia man rūpi tiek, kiek dešimtasis Pi skaičius po kablelio, turiu sau pripažinti, bet išklausau. Tada matau - skuba kažkur diplomatas, visas rimtas toks, aš taikausi jį palydėti ir pakalbinti. Kad jau vienas eina, kodėl draugiškai nepalydėjus. Bet paaiškėja, kad žmogus atstovaująs Saudo Arabijai, o atsižvelgiant į kontekstą - beveik gangsteris. Ir kalbėti, žinoma, su medijomis neįgaliotas - gaudyk tu dabar šeichą laukuose.
Konferencijoje įrengtas naftą išgaunančių arabiškų valstybių kolektyvinis paviljonas - lyg rūmai šiaip jau neištaigingoje Buržė centro salėje. Kaip paveikslėlis iš Šachrazdos pasakų. Tarytum laikinoji mečetė iš cukraus pudros su altoriaus dydžio liečiamaisiais ekranais - turbūt ramiausia vieta visoje konferencijoje, nes dėl pusantro laipsnio į kostiumus prakaituojantys diplomatai nemato reikalo toje ištaigoje tuščiai šlaistytis. Iškalbinga iliustracija, kaip skiriasi forma nuo turinio, nes tyruoju paviljono baltumu glaistoma nepertraukiama prekyba juodąja jų žaliava, o naftos įtaka aplinkai ir žmogui lemia visų tokių konferencijų ir klimato dramaturgijų genetinius bruožus.
Po kelių dienų susivokiu, kad klimato kaitą giliau pažinsiu tikrai ne klimato kaitos konferencijoje, nes net fiziškai būdamas įvykio vietoje, pagrindines naujienas vis tiek sužinau ne iš natūros, o iš „The Guardian“. Šios redakcijos atstovų ten - penki, ir visų jų specializacija bei duona kasdieninė - aplinkosauginė žurnalistika. O man vienam tenka rinktis: arba perskaityti COP21 organizatorių siunčiamus naujienlaiškus, išstudijuoti Paryžiaus susitarimo juodraštį su beveik kiekvienam sakinyje randamais laužtiniais skliaustais, įrėminusiais negalutinius teksto variantus, ir vienam bėgioti po spaudos konferencijas, šiaip jau smulkmeniškas ir Lietuvos auditorijai tiek svarbias, kaip futbolo rungtynės tarp dviejų Nigerijos miestų komandų, - arba pačiam suosti Lietuvos auditorijai artimesnę žinią.
O gal visgi... teatras? Gerai, tvarka, nusileidžia uždanga ir tada... ir iškart aiški problema - klimato kaita yra nuobodi tema. Ne vien žiūrovui, bet ir ponui Salamakinui. Tai tema, kuri sunkiai žadina vaizduotę. Svarbiausi reikalo atributai yra katastrofos, potvyniai, užlietos pakrantės - norėčiau pažiūrėti, kuris režisierius tai įsiūlytų kaip teatrą (tiesa, naujausiame Gintaro Varno spektaklyje „Pabaigos ugnis“ įtrauktos ir Rimo Sakalausko videoprojekcijos, vaizduojančios kunkuliuojantį ir grėsme alsuojantį vandenį per visą sceninį akiplotį).
Teatre mums reikia paslėptų poteksčių, mistikos ir dviprasmybės, o ne dviejų laipsnių limito ir vėjo jėgainių inžinerijos. Teatrų inkubatoriai Jungtinėje Karalystėje pastaraisiais metai išnešiojo ne vieną šiuolaikinį spektaklį apie klimato kaitą, kaip pavyzdžiui, keturių jaunų dramaturgų parašytą kūrinį „Grenlandija“ (Greenland, 2011), kurį „The Guardian“, skyręs tris žvaigždutes iš penkių, įvardijo trikdančiu ir siūlančiu daugiakryptę mozaiką, kuri „vargu ar pakeis kieno nors požiūrį“. Draminės pusiausvyros tarp „politiškumo ir asmeniškumo“ klimato pjesėje „Eretikas“ (Heretic, 2011), anot to paties leidinio, nerado ir dramaturgas Richardas Beanas. Tiesa, ankstesnius spektaklius, sceną pasiekusius 2009 metais, „The Guardian“ įvertino keturiomis žvaigždutėmis: tai Nicko Payne´o juodojo humoro komediją „Jeigu yra, aš dar neradau“ (If There Is I Haven´t Found It Yet) - apie profesorių, kuris, rašydamas knygą apie žmogaus atsakomybę dėl klimato kaitos, pražiūri savo griūvančią santuoką, ir Steve´o Waterso dvigubą pjesę „Netikėtumo planas“ (The Contingency Plan), prasidedančią nuo glaciologo, atvežusio blogų naujienų iš Antarktidos apie tirpstančius ledynus, ir jo tėvo konflikto.
Prieš porą metų Niujorke įvyko Cynthios Hopkins performanso „Šis švelnus pasaulis“ (This Clement World), supynusio groteskišką pramaną su autorės dokumentika iš ekspedicijos į Arktį, ir Steve´o Cossono projektas „Didžioji didybė“ (The Great Immensity), apjungęs scenos meną, mokslą ir aktyvizmą, premjeros. Vokiečių menininkė Eva Meyer-Keller savo performanse „Verdant katastrofas“ (Cooking Catastrophes) pylė garų ant ugnikalnio maketo - efektas žiūrovo akiai, o Tobio Rauscho „Pasaulis be mūsų“ (Die Welt ohne uns) pristatytas kaip ilgalaikis botaninio teatro projektas Hanoveryje, kur pagrindinį vaidmenį atlieka augalai, palikti augti be žmogaus rankos.
Bet teatrui žmogaus rankos reikia, o dar geriau - iškilaus dramaturgo rankos, antraip nebus gausių plojimų.
Tiesa, plojimų buvo. Iš užkulisių į užkulisius. Tą šeštadienio vakarą gruodžio viduryje, kai Lietuvos delegacijos likučiai jau mankštino sąnarius Frankfurto oro uoste laukdami jungiamojo skrydžio į Lietuvą, o klimato kaitos konferencijos prezidentas lakstė paskutinių pasimatymų su pagrindiniais lėmėjais, kai vokiečiai jau buvo išpilstę kavą ir uždarę savo paviljoną, kai - tai paaiškėjo jau vėliau - Jungtinių Valstijų derybininkai vos nesužlugdė susitarimo dėl vieno žodžio tekste: „turėtų“ ar „turės“ (should, shall - angl.), ir prancūzų diplomatai metė paskutines pajėgas šiai filologinei lygčiai išspręsti, taip uždelsdami dar pusdieniu ilgiau ir dėl vieno žodelyčio vos neatidėję visos planetos „likimo“ sprendimo! - kažkokia anoniminė grupė, nevyriausybininkų arba delegatų, per fanerinių sienų užkaborius nudundėjo audringais šūksniais ir ovacijomis, kelioms minutėms nutilo - ir kad suplos vėl, nors tuo metu konferencijos prezidentas dar nebuvo žaliu plaktuku sudavęs gongo ir susitarimo nepaskelbęs.
Kai pagrindinėje derybų salėje nuskambėjo gongas, atmosferoje juntamai sumažėjo - ne, ne anglies dvideginio, - sumažėjo įtampos. Paplojau ir aš - kaip vienintelis akredituotas nedidelės respublikos atstovas istorinio susitarimo momentu.
O kam plosime teatre? Amerikiečių dramaturgė Alison Carey pastebi: „Kaip rašyti apie tokio masto pokyčius - per ilgą laiką ir visą Žemės rutulį, kai pagrindiniai veikėjai yra veikiau atmosferos jėgos, o ne individai?“ Jos pjesėje „Vakaro ugnis“ (Tonight´s Fire, 2013), kurioje veiksmas sukasi apie šešiolikmetę paauglę Madi ir jos šeimą, veikėjai turi gelbėtis nuo apokaliptinio gaisro. Bet tas gaisras ne vien butaforinis - pjesėse išplėtojama ir Oliverio Wendellio Holmeso metafora apie melagingą pranešimą dėl gaisro perpildytame teatre. Metaforos užuomina svarbi ir pagrindinei herojei, kuri namų darbams turi parašyti pjesę, bet nerasdama žodžių pirmajai eilutei, klausia, ar dar kas nors išvis šiais laikais rašo pjeses. Scena po scenos paaiškėja, kad Madi lemtis yra tragiška, nes ji neturi ateities. Simboliškai ši mergaitė yra tarytum tas vaikas, kuris negimė spektaklio „Plaučiai“ veikėjams ir buvo apsaugotas nuo „degančio“ pasaulio. Amerikietės dramaturgės „Vakaro ugnis“ su britų dramaturgo „Plaučiais“ suartėja per analogišką egzistencinę idėją, atskleidžiamą šešiolikmetės motinai jų kaimynės tiesmukais žodžiais: „Aš neturėjau vaikų, nes žinojau, kad su tuo nesusidorosiu. Ir žinai, kas man padėjo tai suprasti? Tu. Kiek metų tu čirškei apie klimato kaitą kaip bevertis paralyžiuotas paukštis? Dešimt? Dvidešimt? Ir čia neatsižvelgiant į tai, kad vandenynuose nebėra žuvies ir kad gretai niekur nebebus gryno vandens, kad mūsų kūnuose yra tiek pesticidų, jog žolė virš kiekvieno kapo Amerikoje nudžius nuo mūsų pūvančių lavonų, tad pirmas ir pats svarbiausias dalykas dabar yra liautis naudoti gumą padangoms gaminti, o skirti ją tik prezervatyvams, nes tuoj privis per daug prakeiktų žmonių. (...) Ir net jeigu tau pasiseks, Kler, jeigu tas mėšlas neišplis taip greitai ir tu išvengsi kaltės dėl sugriauto savo vaiko gyvenimo, - kas nutiks tavo anūkui?“
Cli-fi dramaturgija dar neapsieina be tiesmuko apokaliptiškumo ir deklaratyvumo. Visgi cituotos pjesės pabaiga nuskamba netgi ne scenoje ir be režisūros.
Motina paklausia dukters, koks yra jos rašomos pjesės pavadinimas, ir apsikabina vaiką.
Ir tuomet jiedvi įgyvendina Holmeso metaforą surikdamos:
„Gaisras!“
