Kelios dienos iki „Boriso Godunovo" premjeros
Gegužės 22 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro 75-ąjį sezoną vainikuos premjera - Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas", kurį pastatė Eimuntas Nekrošius. Spektaklio scenografas - Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidina Salvijus Trepulis, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas, Remigijus Vilkaitis, Vytautas Anužis, Monika Vaičiulytė, Elžbieta Latėnaitė, Algirdas Gradauskas, Algirdas Dainavičius, Džiugas Siaurusaitis, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Ieva Triškauskaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Remigijus Bučius, Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša, Neringa Bulotaitė, Jurga Kalvaitytė.
Aleksandras Puškinas (1799-1837), išgarsėjęs nuostabia poezija, eiliuotu romanu „Eugenijus Oneginas" ir daugybe kitų kūrinių, susijęs ir su Lietuva: pasak legendos, būtent Vilniuje, Šv. kankinės Paraskevos cerkvėje, Rusijos caras Petras Pirmasis pakrikštijo poeto prosenelį juodaodį Hanibalą. XIX a. pabaigoje poeto sūnus Grigorijus Puškinas su žmona atvyko į Vilnių, apsigyveno Markučiuose, čia ir mirė 1905 metais. Jų namuose veikia Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus.
Istorinę dramą „Borisas Godunovas" Puškinas parašė 1825 metais. Borisas Godunovas (1552-1605) - totorių kilmės bojarinas, Rusijos caras (1598-1605). Jis nužudo teisėtą Rusijos sosto paveldėtoją, caro Ivano Rūsčiojo sūnų Dmitrijų (1582-1591), o vėliau, liaudies prašomas, tampa Rusijos valdovu. Dmitrijumi apsišaukęs vienuolis Grigorijus sumano nuversti Borisą ir, palaikomas liaudies, žygiuoja į Maskvą. Praradęs liaudies pasitikėjimą, Borisas Godunovas staiga miršta, įpėdiniu paskelbęs savo sūnų Fiodorą. Apsišaukėlis Dmitrijus įžengia į Maskvą, jo patikėtiniai nužudo caraitį Fiodorą ir jo motiną. Išgirdusi šią žinią, liaudis nuščiūva...
Eimunto Nekrošiaus režisuojamas spektaklis - pirmasis šio veikalo pastatymas Lietuvos dramos scenoje, nors ši tema Lietuvos teatralams pažįstama nuo 1930-ųjų, kai Valstybės teatre Kaune buvo pastatyta Modesto Musorgskio opera „Borisas Godunovas". Nekrošius su Puškino kūryba jau yra ne kartą susidūręs: 1994-aisiais festivalio LIFE užsakymu pastatė „Mažąsias tragedijas": „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras". Taip pat jis yra režisavęs Modesto Musorgskio operą „Borisas Godunovas". Viena jos premjera įvyko Florencijos „Teatro Comunale" 2005 m., o 2008-aisiais opera buvo pastatyta Venecijos „Gran Teatro La Fenice".
Būsimiems žiūrovams siūlome trumpus pokalbius su kai kuriais pagrindiniais spektaklio „Borisas Godunovas" vaidmenų atlikėjais.
Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas)
Kuo Jums svarbus Aleksandras Puškinas?
Negalėčiau sakyti, kad Aleksandras Puškinas man yra nuolatinio aktualumo, dėmesio ir reikšmės rašytojas. Taip, rusų kultūros, rusų literatūros istorijos požiūriu, ko gero, yra viena ryškiausių asmenybių, bet čia jau literatūrologijos žinovų ir mylėtojų sritis. Mano ,,susidūrimai" su Puškinu yra reti ir ne visada savanoriški.
Kiek dramoje „Borisas Godunovas" yra tradicijos, kiek modernumo?
Klausimas, ar kūrinys „Borisas Godunovas" iš viso yra drama. Tradicijos gal ir buvo siekiama. Bet ar tos sudedamosios dalys pasirinktos?
Esate suvaidinęs ne viename Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. Jūsų suvaidintas Pastorius Donelaitis - man įsimintiniausias Jūsų vaidmuo. Šiandien Jūs kuriate visiškai kitokį vaidmenį - Borisą Godunovą, kuriame turi „sutilpti" priešprieša tarp asmens ir valstybės, laisvės ir paklusnumo, laimės ir lemties. Ką Jums reiškia caras Borisas Godunovas? Kur jo tragedija?
Būtų gerai, kad į Boriso Godunovo vaidmenį tilptų šiek tiek sąžinės. To paties linkėčiau ir spektakliui.
Jūs pasirinkote Antano Venclovos vertimą. Nuo ko tai priklausė? Ar skaitėte Jono Graičiūno vertimą?
Skaičiau abu. Antano Venclovos vertimas man pasirodė aiškesnis, jo kalba šiuolaikiškesnė. Galbūt dėl to kažkas prarandama, bet tai mano subjektyvus pasirinkimas.
Gal galėtumėte nusakyti režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbo metodą: kaip su jo pagalba užauginamas personažas, kaip jis dirba su aktoriumi?
Režisierius pateikia vaidmens koncepciją, struktūrą. Visa kita - individualus aktoriaus darbas.
Ar aktorius gali keisti režisūrinę vaidmens traktuotę?
Beveik ne.
Ar nesunku dirbti su skirtingų mokyklų aktoriais?
Su aktoriais apskritai sunku dirbti.
Marius Repšys (Apsišaukėlis Dmitrijus)
Kiek dramoje „Borisas Godunovas" yra tradicijos, kiek modernumo? Kiek Tau asmeniškai svarbus Puškinas?
Labai svarbus dalykas - Puškino tekstas neįtikėtinai patogiai „limpa". Ne taip, kaip, pavyzdžiui, buvo su Justino Marcinkevičiaus „Katedros" tekstu, kai save reikėjo „laužti". Gal taip buvo ir dėl patirties stokos, bet galiu drąsiai tvirtinti: Puškinas man labai lengvai „sakosi". Gal ir blogai darau, bet aš miksuoju vertimus, vieną ištrauką naudoju Jono Graičiūno verstą, kitą - Antano Venclovos. Kai kur žodis gražesnis, kai kur mintis skaidresnė. O Puškinas - labai poetiškas, be galo gražus. Suvaidinti šį tekstą rusiškai būtų nuostabu.
Kaip Tu ryškini savo personažą?
Iš pradžių galvojau, kad Apsišaukėlis Dmitrijus - centrinė kūrinio figūra, bet ilgainiui supratau, kad vis dėlto toks yra Borisas Godunovas. Repetuojant pajutau, kad Nekrošius labiau už Borisą „serga". Man patinka, kaip režisierius sprendžia personažų klausimą. Pavyzdžiui, Dmitrijus „piešiamas" visa jo istorija nuo pat vaikystės. Tarytum kiekvienas monologas jį užaugina: visai vaikas, vėliau - mutacija, paauglystė... Nekrošius labai įdomiai viską sudėlioja, ne taip, kaip tu įsivaizdavai vos perskaitęs.
Ar gali justi, kaip ir kada gimsta Nekrošiaus teatras?
Jo teatre nereikia nieko galvoti, reikia tiesiog daryti. Tarytum visi režisieriai to reikalauja, bet Nekrošius ypatingai. Svarbu nerti į jo upę, į jo tėkmę, kurią jis būna nustatęs. Daug repetuota, ir visi „prisitaikymai" prie kūrinio atrodo labai logiški. Aišku, tam labai padėjo ir tokie „siurrealistiniai" spektakliai kaip „Teiresijaus krūtys" (rež. Gintaras Varnas), „Jelizaveta Bam" (rež. Oskaras Koršunovas), kuriuose svarbiausia - pats veiksmas. Repetuoti labai smagu. Įdomiausia, kad tie „prisitaikymai" Nekrošiaus teatre sukelia stipresnes emocijas, nei kad vaidintum „giliai psichologiškai".
Arūnas Sakalauskas (Šuiskis)
Tu bene vienintelis iš aktorių pasirinkai Jono Graičiūno vertimą. Nuo ko tai priklausė?
Sunku pasakyti, tiesiog Graičiūno vertimas labiau patiko. Stengiausi nemaišyti vertimų, kad neatsirastų „savų" svetimkūnių. Naudojant abu vertėjus atsiranda savarankiškas „perrašymo" momentas. Kai kas taip tekstus ir „prisitaikė". Nežinau, tai gerai, ar blogai, bet taip jau yra.
Esi vaidinęs ne vienoje Shakespeare´o dramoje. Ar juntama jo įtaka Puškinui, jaunystėje jį studijavusiam?
Labai stipri įtaka. Tik Puškinas nelenda taip giliai į visą mėsmalę, kaip sugeba Shakespeare´as, kuris daug daugiau iškapsto. Puškinas lengvesnis.
Kiek aktualus šis kūrinys šiandien?
Tai nėra istorijos restauracija. Aš pirmą karą dirbu su Nekrošiumi. Jis yra statytojas, turintis viską savo galvoje. Mes - daugiau atlikėjai. „Boriso Godunovo" temų universalumas akivaizdus. Valdžių perversmai vyksta kiekvienoje tautoje. Todėl istoriniai dalykai labai lengvai perskaitomi šiandienos kontekste. Statome rusišką kūrinį, šiuo metu visas dėmesys sutelktas į Rusiją, todėl paralelės su šia diena neišvengiamos.
Kaip atsiranda sceninis minimalizmas, literatūrinio teksto kupiūros, kaip gimsta nauja realybė?
Tai vienas sunkesnių darbų. Kadangi tai mano pirmasis susitikimas su šiuo režisieriumi, man sunku jį suprasti. Jo atradimai, prisitaikymai gimsta iš labai giliai. Tai daugiau jutiminiai, fiziniai atradimai. Jis daug galvoja, bet toks jausmas, kad viską semia iš žemės.
Nekrošius yra tylus, ramus žmogus. Jis sugeba savo tylėjimu sukurti įtampą. Reikia prisitaikyti ir suprasti. Galėčiau taip apibūdinti Nekrošių: jis taip nepastebimai įeina į patalpą, kad visi žmonės atsisuka.
Nekrošių pavadinčiau „paskutiniu Lietuvos pagonių režisieriumi". Iš kokių žemės gelmių jis viską traukia, sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad tai darydamas ir pats kankinasi, labai smarkiai pergyvena. Gal ir mums tai persiduoda. Aktorius turi aprėpti labai daug, kartais to net neįmanoma aprėpti. Paradoksas: Nekrošiaus archaika - moderni. Net jo kūrybos braižą pavadinčiau archainiu modernizmu. Šių metų Venecijos bienalėje, Australijos paviljone menininkė Fiona Hall pristatė darbus, kurtus kartu su aborigenais. Tai buvo neegzistuojantys gyvūnai, sukurti iš suplėšytos kareiviškos aprangos. Kaip pasaulis besivystytų, mes vis tiek liekame žmonės, stovintys ant žemės ir su savo jausmais, kurie nesikeičia.
Elžbieta Latėnaitė (Marina Mnišek)
Koks buvo pirmas įspūdis perskaičius „Borisą Godunovą?
Kai pasakojama apie valdžią, karus, sąmokslus, man visada atrodo viskas taip rimta, svarbu, įtempta. O kai veikia meilė, lyg oro giliau įkvepi skaitydamas. Bet gal rimtumas ir meilė po vieną nevaikšto? O pirmas dalykas, kurį įsidėmėjau, skaitydama Dmitrijaus ir Marinos sceną - tai abiejų didelės ambicijos. Mes tiksliai nežinom arba tik numanom, kokie buvo šių žmonių santykiai. Yra versija, jog tai tebuvo šaltas abipusis išskaičiavimas. Bet Puškino tekste ir mūsų spektaklyje atsiranda meilė. Tikriausiai režisieriui meilės tema spektaklyje atrodo labai reikalinga, kaip sako Dmitrijus: „Man meilės reik". Ne jėga ir ne karu, o tik meile gali „iškovot" vainiką.
Kur slypi Eimunto Nekrošiaus režisūros paslaptis?
Nekrošius nepriklauso tų režisierių grupei, kurie ateina į repeticiją ir klausia: „Na, ką darom?". Pirmiausia jis pats sau yra labai reiklus, atsakingai ruošiasi kiekvienai repeticijai, todėl nuolat mums ką nors siūlo. Ir siūlo daug. O aktoriai, manau, tai labai vertina. Kiek tie pasiūlymai bus gyvi, ar jie apskritai prigis personažui, kiek jie bus reikalingi ir organiški, jau priklauso ir nuo priimančiojo. Aktoriai tuos pasiūlymus kartais transformuoja arba režisierius aiškiai parodo, kad šitoje situacijoje reikia, jog būtent tu nuspręstum. Vyksta kažkoks paslaptingas režisieriaus ir aktoriaus dialogas. Čia daug kas priklauso nuo aktoriaus: vienam gal daugiau reikalingi pasiūlymai, kitas pats labai iniciatyvus. Repeticijose daug kas atsisijoja. Tai, kas tikra personaže, juk visada lieka, o kas netikra - dingsta repeticijų dulkėse, užsimiršta. Taip atsitiks su kiekvienu spektaklio personažu.
Aš nežinau, kaip Nekrošius kartais sugalvoja tokius paprastus dalykus. Sudėtingus dalykus lengva išgalvoti, o paprastų neišmąstysi, dažniausiai jie tiesiog būna gyvenime. Kartais, atrodytų, Nekrošius iš vieno žodžio gali sukurti visą žmogaus istoriją, surasti jo aistrą... Man įdomu situaciją pamatyti jo akimis...
Povilas Budrys (Jurodivas Nikolka)
Akivaizdu, daugelis žiūrovų remsis Modesto Musorgskio operos žiniomis. Ar nebaisu lietuvių atotrūkis nuo rusų literatūros klasikos?
Per pirmąją repeticiją režisierius mums taip pat rekomendavo pasiklausyti Musorgskio operos. Būtent opera ir yra išgarsinusi šį kūrinį pasaulyje. Bet manau, kad kiekvienas žmogus su Puškino kūryba yra susidūręs dar mokyklos suole. Šiandien, beklausant bet kokios laidos apie rusų kultūrą, gali išgirsi ir apie Puškiną, kuris laikomas unikaliausiu pavyzdžiu. Egzistuoja net tokie posakiai - „Puškino Rusija", „Puškino kalba". Svarbus jo didžiulis indėlis visai Rusijos kultūrai. Dabar toks metas, kad žmonės domisi ir kitais dalykais, ateina laikas vienoms bangoms, vėliau - kitoms. Nereikia smerkti tų žmonių, kurie, šiuo atveju, nesidomi Puškinu.
Apie Tavo personažą Jurodivą Nikloką galima būtų daug kalbėti. Iš Bizantijos laikų atkeliavęs personažas apsigyveno Tavo kūne. Jurodivo bruožų galima rasti ir ankstesniuose Tavo personažuose, Tu kažkaip paslaptingai moki sujungti beprotystę su dievyste. Kaip Tu „užauginai" Puškino Nikolką?
Nikolka taip pat yra egoistiškas personažas, žmogus iš liaudies. Kai kažkas iš žmogaus atimta, tai kažkas ir duota, kaip iš aklo atimtas regėjimas, bet ypatinga klausa, jautrumas. Pavyzdžiui, caras Ivanas Rūstusis bijojo tik jurodivo. Rusijos istorijoje galima aptikti nemažai jurodivystės fenomeno. Beje, iš ten atkeliavę ir atsiskyrėliai pūstelninkai.
Nekrošiui liaudis yra labai svarbi, - liaudis kaip personažas. O Jurodivas Nikolka ir yra dalis liaudies.
Kuo Tu remiesi, „lipdydamas" savo personažą?
Čia režisierius „lipdo". O mes pabūnam moliu. Aš tik stengiuosi pagauti, ko jis nori. Žinoma, iš pradžių buvo nelengva: vos kelios eilutės kūrinio pabaigoje. Kaip iš kelių frazių padaryti žmogų? Jau per pirmą repeticiją klausėme, iš kur tas jurodivas atsiranda? Nekrošius pažiūrėjo į mane, ir aš supratau, kad man teks jį vaidinti.
Mes labai daug ieškojom. Aš kaip studentas dariau begalę etiudų. Dauguma - pro šalį. Kai kada vos vos pataikydavau. O po daugybės bandymų kažkas ėmė rastis. Nekrošius sakydavo: „Čia ne vaidinti reikia, o daugiau pajusti". Viena ką gerai atsimenu iš repeticijų: „Nedidelis gestas kartais pasako tiksliau, nei daug žodžių ar lakstymų". Labai svarbu, kad tai nebūtų „nuo logikos". Reikia atrasti „savą" logiką.
O kada tampa aišku, kad viena ar kita išraiška - būtent tai, ko reikia?
Iš pradžių daug klaidžiojom, net apie dainavimą galvojom, bet po ilgų bandymų priėjome prie paprastumo, kurį įgyvendinti taip pat nėra paprasta.
O kaip atsirado būtent toks kostiumas?
Kostiumas atsirado repeticijų metu. Apsivilkau paltą, o režisierius pasiūlė dar ant jo apsivilkti kitą rūbą. Jurodivą Nikolką nulipdė Nekrošius. Gal jis taip jį pamatė? Aš taip pat apie jį daug galvoju. Matyt, čia ir yra bendro darbo rezultatas.
