Režisierius Rimas Tuminas neseniai pareiškė, kad teatras – jaunų žmonių užsiėmimas ir iš viso reikia nustoti laikyti teatrą namais. Verčiau jaustis ten „laikinu svečiu“ – nes nuo 50 ir net nuo 45 metų teatrui lieka reikalingas vos vienas kitas vyresnis aktorius. „Vienetai“, – pabrėžė režisierius.
Žiauru, ar ne? Net ir jauni žmonės pasibaisėjo: ar įmanoma teatrą įsivaizduoti be senų aktorių? Aišku, kad teatrui būtinos visos kartos, kuriančios tą patį spektaklį, susitinkančios ne tik repeticijose, bet ir koridoriuose ar teatro kavinėse. Jaunesni ir vyresni, būdami greta, gerai vieni kitus veikia, niekas to neginčija.
Tačiau ką mes matome scenoje „visą gyvenimą“? Tik tuos iškilius režisieriaus minėtus Vienetus, o ne visus, kurie kadaise įsidarbino kaip aktoriai. Jaunas žmogus, ateidamas į teatrą, natūralu, trokšta tapti ne minios personažu be veido ir pavardės, o „vieninteliu ir nepakartojamu“, kurio amžiaus niekas niekada neskaičiuoja.
Tai labai jautri tema. Prastai vaidinančių aktorių būrį galima rasti kone kiekviename valstybiniame teatre. Tik jų dėka matai iškiliuosius – tai aksioma. Bet prastai vaidinantys ilgainiui ima sudaryti visai nebevaidinančių būrį. Įvairūs režisieriai bandė spręsti, ką daryti.
Skirtingai sprendė, bet pasekmės panašios – nugalėjo darbo įstatymai, o ne menas. Aktoriai liko su algomis, problemos sprendėjai – be teatro. Kad čia kalbama apie meną, o ne socialinės rūpybos įstaigas – teismams nė motais.
Būtent teatrą, kaip socialinės rūpybos įstaigą, praėjusį sezoną paliko Gintaras Varnas. Vietoj garantuoto Kauno dramos teatro jo likime atsirado rizikinga „Utopija“ – teatras, įkurtas su savais studentais.
Ten yra galimybė atsiduoti teatrui, bet nėra jokių garantijų, kad iš to atsidavimo maitinsiesi visą gyvenimą. Užtat R.Tuminas ir kalba, jog reikia nuo jaunumės ruošti save, kad ateini į teatrą ne amžiams.
Režisieriai geriau už mus, žiūrinčius į sceną iš šalies, žino, kaip būna už kulisų. Tačiau ar tik už kulisų menininkai sensta, patys jaučiasi išsekę ir nebereikalingi? „Valgyti tai reikia“. Tuo tarpu žiūrovai į teatrą tikrai ne valgyti eina. O etatiniai artistai, kurie nebevaidina?
Jonas Vaitkus, atėjęs vadovauti Rusų dramos teatrui, įvykdė savo pažadą „sugrąžinti į teatrą režisierius“. Nuostabus vaizdas Lietuvos teatruose: nė vieno etatinio režisieriaus. J.Vaitkus dar ieškos žmogaus, skelbs konkursą. Bet, anot jo, žmogus ateis ne amžiams, o ribotam laikui.
Įprotis ar poreikis įsitaisyti ilgam liko nuo sovietmečio, kai būdavo pagirtas tas, kuris yra ištikimas.
Kam? Savo darbo vietai! Bet ar kūryba – darbo vieta?
LRYTAS.LT
