Petras Mendeika
Mūsų visuomenė gyvena principu „Duonos ir žaidimų". Ji meną priskiria žaidimų kategorijai. Tai suformuoja požiūrį į menininką kaip į žmogų, užpildantį ir praturtinantį mūsų laisvalaikį, tačiau tiesiogiai nedalyvaujantį duonos gamyboje.
Žinoma, išsilavinusi visuomenė suvokia meno svarbą ugdant žmogų ir jo intelektą. Maža to, visuomenė net pripažįsta išskirtinį meno vaidmenį kuriant tautą vienijantį mentalitetą. Iškiliausi tautos atstovai netgi teigia, kad mus vienija ne ekonomika ir ne ji sutelkia mus vienybei. Ne ekonomika nulemia mūsų tautinį identitetą. Ir netgi ne tikėjimas - nes daug yra katalikiškų kraštų. Pripažįstama, kad lemiamas bendrumo požymis yra kalba ir ypač - papročiai, kuriuos formuoja dvasinis gyvenimas ir jo raiškos viršukalnė - menas. Jame - ir liaudies kūryba, ir meno profesionalai. Sunaikink kalbą ir ypač - papročius, ir sunaikinsi tautą, nutrauksi ją vienijančias gijas. Tai labai gerai žino visi okupantai.
Tačiau šiandieną - ne apie meno vaidmenį ir svarbą, paliesiu kitą temą - menininko savijautą „duonos ir žaidimų" visuomenėje. Menininko visuomeninį aktyvumą.
Dažnai girdime klausiant - kodėl šiandienos menininkai tokie pasyvūs visuomeniniame gyvenime?
Priežasčių, kodėl nepanaudojamas šis milžiniškas kūrybinis potencialas visuomeniniuose judėjimuose, daug. Tarp jų - ir nusivylimas tokios veiklos rezultatais, ir kitos priežastys. Tačiau manau, svarbiausia - pačios visuomenės požiūris į kūrybinį darbą. Į kūrybininkų indėlį, sukuriant nacionalinį ūkio produktą, dar kitaip vadinamą BVP. O tai jau ekonominė kategorija, nulemta didžiosios visuomenės daugumos požiūrio - esate išlaikytiniai! Esate remiami ne savo, o mūsų uždirbtais pinigais. Esate prašytojai. Ir sunkiais ekonominiais laikais mes nors ir vertiname jūsų kūrybą, menkai tegalime jus paremti. Todėl paremsime tik pagal išgales.
Išanalizavau visų pagrindinių partijų rinkimines programas ir ypač atidžiai tą jų dalį, kuri skirta menui ir kūrybai. Todėl drąsiai galiu konstatuoti, kad visų partijų programos nusirašytos nuo TSKP partijos suvažiavimų ir viena nuo kitos. Nes visos jos pagrįstos teiginiu - remsim kultūrą. Visose - primityvus kultūros indėlio visuomenės gyvenime supratimas, gal išskyrus Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), kurie kultūrinio proceso analitinei daliai ir kultūros reikšmės įvertinimui skyrė rimčiausią dėmesį. Tačiau ir jie pasirodo bejėgiai, pagrįsdami tos programos ekonominį įgyvendinimą, nes lygiai taip pat kaip ir kitos partijos mano, kad kultūrą reikia paremti.
Belieka konstatuoti faktą, kad nuo komunizmo eros iki dabar požiūris į kultūrą visiškai nepasikeitė. Partijos ir toliau priskiria kultūrą tik laisvalaikio ir švietimo funkcijai atlikti. Visiškai neanalizuodamos ekonominio kultūros poveikio ir reikšmės.
Bendraudamas su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, įsitikinau, kad ir jie mąsto panašiai. O ir kaip kitaip galima mąstyti, kai tau nuo gimimo jau tiek dešimtmečių kalama, kad kultūra yra išlaikytinė. Ir tai kala jau savi, o ne svetimi.
Tačiau tai būtų dar pusė bėdos. Baisiausia, kad taip ėmė galvoti ir patys menininkai. Dažnas jų tikrai pasakytų, kad be paramos kultūra ir ypač profesionalusis menas neišgyventų. Manau, kad paklausti ir jie beveik vienu balsu teigtų, jog šiandien kultūra labai menkai remiama, todėl vegetuoja. Kad ją būtina gausiau kitų uždirbtais pinigais paremti.
Todėl ir Prezidentės iniciatyva sukurtų „Kultūros politikos kaitos gairių" niekas entuziastingai nesutiko, tvirtindami, kad begalės tų gairių jau sukurta ir nieko iš to gero nebus. Menininkai net neišgirdo aptariant gaires Prezidentės pasakytų žodžių, kad kultūrai reikia sugrąžinti jos uždirbtus pinigus. O gal nenorėjo girdėti, manydami, kad kultūra labai mažai uždirba, yra išlaikytinė ir Prezidentė kalba niekus.
Kodėl tokia reakcija?
Nieko nuostabaus. Ilgametė kvailinimo misija pasiekta - menininkai jau visuotinai tiki, kad jie - našta visuomenei. Nors suvokia, kad dirba labai reikalingą darbą, bet pritaria, kad iš savojo triūso negali išgyventi. Tačiau, būdami orūs, išmaldos neprašys, tenkinsis tuo, ką duos, o eiti ir reikalauti neturi moralinės teisės.
Štai čia, manau, ir slypi visuomeninio pasyvumo priežastis, vedanti į atsiribojimą ir nenorą dalyvauti aktyviame visuomeniniame gyvenime. Tai ne dvasinio, o ekonominio visuomenės menininkų nuvertinimo pasekmė.
Tačiau gal jau gana?! Užteks kvailinti ir kvailintis. Laikas suskaičiuoti kultūros uždirbtus pinigus. Tokią būtinybę suvokiam visi. Nes kaip galima duoti pinigus tam, kuris jų neskaičiuoja? Tačiau to padaryti, pasirodo, nenorima. Kodėl mūsų politikai ir Kultūros ministerija to nedaro ir nepasitelkia į pagalbą specialistų? Kodėl skaičiuoja ir paskirsto tik iš biudžeto skirtus 250 milijonų ir kontroliuoja tik valstybinių kultūros įstaigų uždirbtus pinigus? Kodėl nenorima ir nesistengiama suskaičiuoti viso BVP, kurį sukuria kultūra?
Gal kuris nors iš jūsų matėte Lietuvoje kultūros sukurtos BVP dalies paskaičiavimus? Juk kultūros žmonės BVP kuria ne tik Kultūros ministerijai priklausančiose kultūrinėse įstaigose.
Drąsiai galiu teigti, kad be kultūrininkų žlugtų visa Lietuvos pramonė.
Vaizdumo dėlei noriu paklaust, ką austų audimo fabrikai be dailininkų - bespalvę ar vienspalvę drobulę? Ką siūtų siuvimo fabrikai be modeliuotojų? Ką gamintų mūsų lengvoji pramonė be dizainerių? Ką statytų statybininkai be architektų, interjero ir eksterjero specialistų? Kokius baldus gamintų mūsų baldžiai? Ir taip toliau, ir taip toliau. Visų nacionalinio produkto kūrimo sričių , kuriose dalyvauja menininkai, nevardinsiu. Net žemės ūkis gamina tik žaliavą. O kad ji virstų produktu, reikia kad ir ne tokio didelio kaip kitose gamybos sferose, bet vis dėlto - ir menininkų indėlio. Faktai liudija didelį menininkų indėlį, kuriant nacionalinį BVP. Bet kažkodėl vis dar manome, kad menininko indėlis - tik sukurti turiningą dirbančiojo laisvalaikį, kad jis našiau dirbtų, kultūringai pailsėjęs? Vertinimas toks kaip komunistiniais laikais.
Kodėl niekas nė nebando sukurti mechanizmo, kaip šį BVP paskaičiuoti? Dviračio išradinėti nereikės. Štai kad ir suomiai - jie seniai paskaičiavo ir konstatavo, kad kultūra Suomijoje sukuria vieną didžiausių šalies BVP produkto dalių.
Mūsų nepriklausomi ekspertai taip pat pabandė skaičiuoti. Skaičiai įspūdingi, nors tik apytikriai. Jų teigimu, kultūra Lietuvoje sukuria iki 7 procentų bendrojo BVP. O tai - apie 7 milijardai litų. Taip. Milijardai, ne milijonai.
Kalbantis su dabartiniu kultūros ministru ponu Arūnu Gelūnu, tiesiogiai dalyvavusiu minėtų kultūros politikos gairių kūrime, jis apsiribojo 5 milijardais.
Štai kodėl būtina ne tik išgirsti, bet ir per visas visuomenės informavimo priemones kartoti Prezidentės raginimą kultūrai sugrąžinti jos uždirbtus pinigus. Tačiau kaip raginsi, jei net nesirengi tų pinigų paskaičiuoti ?
Netikiu, kad išsilavinę menininkai neišgirs ir nepabus iš juos kvailinančios komos. Bet ar visuomenė pakeis savo požiūrį į menininkų indėlį, ekonominį indėlį ? Nežinau, nežinau...Tikriausiai negreit, kaip ir Seimo nariai, kuriems tokį kultūros ekonominio vertinimo modelį ne vienam net raštiškai pateikiau . Jų atsakymas - nė mur mur ...Tik ponas Mantas Adomėnas atsakė - „Gal ir taip. Bet sunku paskaičiuoti". O aš ir nesakau, kad lengva. Bet kad niekas nenori skaičiuoti, nes tektų keisti kultūros finansavimo modelį ir šaltinius... Patogiau gyventi nieko nekeičiant, nes gali sugriūti kažkam labai patogi pinigų plovimo sistema. Tuomet ir menininkai gali pradėti ne prašyti, o reikalauti...
Tik paskaičiuokit, kaip apvagiami meno žmonės. Kultūrai iš biudžeto atseikėjama vos 250 milijonų. Nors iš gerbiamo ministro pripažintų 5 milijardų pusę atskaičiavus mokesčiams, liktų apie 2,5 milijardo mūsų uždirbtų ir mums grąžintinų pinigų. Tačiau grąžinama tik 10 procentų ir dar ciniškai tvirtinant, kad mes jus remiame ir išlaikome.
Nemanykit, kad ponas ministras ar kiti valdžios atstovai to nesupranta ar nežino. Aš pats jiems per kultūros įstaigų vadovų susitikimą, skirtą Kultūros politikos kaitos gairių svarstymui, dalyvaujant ne tik aukščiausiems Kultūros ministerijos vadovams, bet ir Seimo Kultūros komitetui, visiems girdint, į akis sakiau - ką ten sakiau, šaukiau, ir nieko... O į mano klausimą, ar bent bandoma ministerijoje suburti įvairiose gamybos srityse menininkų sukurtą BVP paskaičiuosiančią grupę, į kurią būtų pakviesti teisininkai, ekonomistai bei kultūros atstovai, atsakyta tiesiai šviesiai - ne. Ką bepridursi...
Tuomet jūs, gerbiamieji, man atsakykite - kaip galima reikalauti iš menininkų visuomeninio aktyvumo, šitaip juos kvailinant ir apvagiant? Šitaip žeminant jų orumą.
Ir kas galėtų paneigti, kad daug patogiau vogti pinigus, kai jie neskaičiuojami?
Maža to, naujai kuriama Meno taryba, atsižvelgiant, kaip ji formuojama, sugalvota menininkams sukiršinti, nes tuomet bus galima teigti - patys gi dalijate pinigus. Aiškinkitės tarpusavyje. O kad daugumą toje taryboje sudarys savi partiečiai, nesvarbu. Ir kad dalinsitės tik 10 procentų jums priklausančių pinigų - tai taip pat visiškai nesvarbu...
Ir tai daroma visiems mums tylint ir, kaip sakė klasikas, stovint po medžiu.
Todėl, prašau, nekaltinkime menininkų dėl jų visuomeninio pasyvumo, nes mes visi juos tokiais padarėme.
