Ainė Jacytė
"Meno parko" galerijoje praėjusį savaitgalį šėlo ketvirtus metus iš eilės vykstantis performanso ir gyvo meno festivalis "CREATurE LIVE ART: Emerging CREATurEs". Tris dienas galerija pulsavo nenutrūkstančiu veiksmu: jaunieji menininkai iš Europos, JAV pristatė performansus, kuriuose atskleidė, jų požiūriu, opiausias šiandienos žmogaus problemas.
Būties trapumas
Performanso menas retai būna statiškas, todėl žiūrovas pasirenka, kaip jį stebėti: jis gali sėdėti priešais menininką nuo vyksmo pradžios iki pabaigos, atidžiai sekdamas visą priešais jo akis besivystantį vyksmą, gali daryti pauzes - atitraukti žvilgsnį, išeiti ir vėl sugrįžti.
Įdomus potyris, kai žiūrovas pats gali kontroliuoti gaunamų emocijų srautus ir, ko gero, kiekvienas, stebėjęs tą patį performansą, jam pasibaigus sugeria skirtingus potyrius, kurie ieško sąsajų su individualia žiūrinčiojo patirtimi, kad būtų išgryninti ir suvokti. Gebėjimas įsijausti, išgyventi menininko atliekamą performansą čia ir yra svarbiausias.
Menininkė iš JAV Chelsea Coon Po vedžiojo žiūrovus po išorines ir vidines erdves. Dešimt valandų trukęs performansas "Erdvės, kurias nueisim", skatino žiūrovus ištrūkti iš chaotiškos kasdienybės ir panirti į monotonišką vyksmą.
Smulkutė mergina balta suknele stipriais mostais daužė skaidriai mėlynus dubenis, sklidinus vandens ir vieną po kitos rinko smulkiausias šukes, pažirusias ant medinių grindų. Sudaužiusi vieną dubenį ir surinkusi šukes, veidu atsisukdavo į sieną ir sustingdavo, paskui kartodavo viską iš naujo.
Veiksmo atsikartojimas performanse suintensyvina mintį, kad tykioje aplinkoje kaskart dūžtant indui žiūrovas patektų į kitą erdvę, sklidiną kitokių minčių, jausmų. Joje kitaip žvelgia akys, matydamos tai, kas anksčiau buvo nepastebima. Kūrėją domina "ilgos trukmės kūriniai ir metaforos, kuriomis jie tampa platesniame tiek performanso menininko, tiek publikos tyrimų lauke; svarbi laiko tėkmė (praeitis, dabartis, ateitis) "gyvame" meno kūrinyje ir tai, kas lieka po jo; reikšmingas vidinės, išorinės erdvių ir buvimo su kitais neišvengiamumas".
Vokietė Ruth Biene žaisdama druskos briketais, statė trupančią koloną, kuri net nuo lėtų rankų judesių virsdavo baltų kristalų krūva. Performanse "Laimėti pralaimėti" kūrėja atskleidė gyvenimo trapumą ir veiksmų absurdiškumą, kuriais kartais bandome pastatyti tai, kam lemta sugriūti.
Vyksmo pabaigoje R.Biene sugriovė vos besilaikančius, vienas ant kito sukrautus briketus ir, padėjusi galvą ant grindų, užkasė ją druska. Tarsi išnykdama pasibaigusiame meniniame vyksme.
Gyvenimiškas ritualas
Trečiajame galerijos aukšte atmosfera buvo įkaitusi ne tik dėl intensyvaus veiksmo (vienu metu savo performansus kūrė net dvi menininkės), bet ir dėl aklinai užvertų langų, kurie neleido prasikverbti net menkiausiai oro srovelei.
Tvankioje erdvėje ritualizuotą vyksmą "IN" kūrė Eva Martino (Jungtinė Karalystė / Italija). "Performanse naudoju savo kūną ir balsą kaip paletę, kaip įrankį. Kurdama groteskiškus vaizdinius, bandau mesti iššūkį auditorijai ir jos įsitikinimams", - atskleidžia kūrėja.
Baltą platų drabužį dėvinti menininkė skvarbiomis akimis nužvelgdavo susirinkusią publiką, godžiai kvėpė likusį orą ir lėtai degdama vieną žvakę po kitos, statė jas ant simboliško iš medinių lentų sukalto altoriaus. Įpusėjus veiksmui, lėtai pasilenkė prie žemės ir, paėmusi raudonų degančių žvakių vainiką, užsidėjo jį ant galvos. Degančios žvakės varvėjo ant balto drabužio - atrodė, lyg menininkė būtų krauju pasruvusi.
Artikuliuodama neaiškius itališkus žodžius, skambančius kaip malda, E.Martino ėmė lupti apvalius, prisirpusius, skaudžiai raudonos spalvos granatus, kurių rausvos sultys tryško pro jos pirštus. Pavargusi, bet vis dar "degančiomis" akimis, rodos, gebančiomis įskaityti kiekvieno žiūrovo mintis, menininkė nusirengė baltą apdarą ir atsigulė ant grindų, rangydamasi po perregima plėvele, viso performanso metu gulėjusia ant žemės. Plėvelė priminė banguojančią jūrą, pasiglemžiančią vis dar godžiai įkvėpti bandančią menininkę. Šis krikščioniškos simbolikos turtingas vyksmas išreiškė pagarbą žuvusiesiems jūroje.
Meilė kaip nuolatinė būsena
Menininkė iš Nyderlandų Imke Zeinstra performanse "Nes aš - dinozaurinė gazelė #2" atskleidė norą būti mylimai.
"Nei meilės, kuri įkvepia, nei meilės, kuri naikina, mano performanse nėra. Nekuriu pareiškimo apie meilę. Esu visada įsimylėjusi ir tai mane įkvepia kurti, veikia asmeninį gyvenimą, taip pat ir mano performansus. Aš noriu būti mylima, geidžiama, trokštama vyro, tačiau tokios meilės surasti negaliu. Performanse yra daug frustracijos dėl to, kad esu vieniša, tai kyla iš asmeninės patirties. Galiu vaidinti stiprią moterį, bet tai nereiškia, kad nesitikiu sutikti vyro, kuris mane mylėtų ir norėtų manimi rūpintis, vis dėlto esu pernelyg išranki", - sako kūrėja.
Sujungdama dvi savojo "aš" puses, jaunoji menininkė veiksmą kūrė iš realaus gyvenimo elementų ir jų sukeltų vidinių emocijų: "Mano performanse šios dvi pusės yra regimos. Viena manojo "aš" pusė gali būti regima aiškiau, ryškiau nei kita, bet jos abi vienodai svarbios. Be vienos iš jų performansas negalėtų įvykti. Aš jas pavadinau "Dvejomis aš": autobiografinė Imke ir intuityvioji menininkė, performanso autorė. Šios dvi "aš" suteikia galimybių intuityviai jausti performanso trukmę, medžiagą ir sukurti kažką netikėto. Svarbu intuicijos nesuvokti kaip transcendentinės jausenos. Intuicija - paremta žiniomis, patirtimi ir istorija. Tai suvokimas. Ši "aš" pusė egzistuoja ne tik performanse, bet yra ir prieš jį, ir po jo."
Performanso menas - menas, neturintis ribų. Jo negalima vertinti pagal nusistovėjusias taisykles, jam netaikomi apibrėžimai. Jausmas - tai pagrindinis kriterijus, kuris leidžia kiekvienam, menininį vyksmą stebinčiam žiūrovui, atrasti kūrinį ir jį išgyventi.
