„Meno ir mokslo laboratorija“ (MMLAB) šiandien yra viena sėkmingiausiai Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių teatrą kuriančių organizacijų. Dukart iš eilės komanda tapo viena iš Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamų trupių, savo veiklos neapriboja vien spektakliais, o neseniai, po „TheATRIUM“ festivalyje užsimezgusių ryšių, MMLAB prodiusuojamu „Šokiu objektui ir vaikui“ susidomėjo kūrėjai iš Pakistano, panorėję Gretos Grinevičiūtės kurtą spektaklį pastatyti savo scenoje. Taip pirmą kartą menininkų iš Lietuvos komanda pasiekė Pakistano teatrą.
Besidžiaugiant įvairiakrypčiais pasiekimais, įdomu stebėti, kiek „Meno ir mokslo laboratorijos“ kūrėjai lieka ištikimi pavadinimo sufleruojamai meno ir mokslo jungčiai, kuri pastaruoju metu, regis, kiek išblėso. Su įstaigos vadove Rusne Kregždaite ir meno vadovu Pauliumi Markevičiumi kalbamės apie tai, kas buvo pradžioje, kas jau įvyko ir kas laukia toliau.
Ar pamenate, kaip steigiant „Meno ir mokslo laboratoriją“ jūsų vizijoje jungėsi menas ir mokslas?
Rusnė Kregždaitė: „Meno ir mokslo laboratorija“ iš pradžių kurta kaip juridinis vienetas, skirta organizuoti jaunųjų astronomų stovyklas. Kartu su Pauliumi vykdyti teatro veiklas pradėjome po metų, kai pasiūliau jam statyti „Dalykus“. Taip ir gimė koncepcija: mokslas kaip tema meninei kūrybai. Neturėjome tikslo ieškoti mokslo populiarinimo priemonių. Priėmėme mokslą kaip įdomią meninių tyrimų kryptį, tikrinome, kaip toks turinys gali inspiruoti kūrėjus.
Tiesa, į Paulių kreipiausi siūlydama konkrečias fizikos sąvokas: veiksmas, atoveiksmis, gyvenimo žaidimo teorija. Tačiau jis pasirinko kvantinę fiziką, tad nuo jos ir pradėjome. Vėliau susidūrėme su mokslininkų atsakomybės klausimu, klaidų vaidmeniu moksle ir kitomis temomis.
Paulius Markevičius: Kai Rusnė pasiūlė kurti spektaklį remiantis grynai mokslinėmis ištakomis, ne tik mes, bet ir mokslininkai nujautė, kad tame yra kažkas ypatinga. Tarsi eksperimentas, kurio rezultatas galbūt nustebins mus visus. Tuomet manėme, kad tai - vienkartinis projektas, tačiau, kaip matome, išaugome į daug platesnę veiklą. Vienu metu labiau linkome į meną, kitu - į mokslą. Tačiau pačioje pradžioje dėmesį koncentravome į mokslo turinį ir vylėmės sudėti jį į meninę formą.
Pirmieji spektakliai iš tiesų priminė meno ir mokslo jungtį. Šiuo metu menas ir mokslas, regis, vyrauja skirtinguose projektuose. Kaip patys matote situaciją?
R. K.: Stengiamės akcentuoti „Meno ir mokslo laboratorijos“ pavadinimą, kad būtų aišku, jog mūsų veiklos raktas yra eksperimentas. Ir kalbu ne apie tai, kad pabandome ir pažiūrime, kas bus, o apie mokslinio eksperimento prigimtį: teoriją, hipotezę ir tikrinimą, ar tai veikia.
P. M.: Pavadinime jungiame meną, mokslą ir laboratoriją - visi šie dalykai yra vienodai svarbūs.
Taip pat galėčiau išskirti keletą jungčių krypčių. Turime seriją spektaklių, kuriuos inspiravo susitikimai su mokslininkais („Dalykai“, „Signalai“, „Ženklai“, „Errorai“). Yra spektaklių, sukurtų konkrečiomis, su mokslu susijusiomis temomis („Plutonas“, „Brilijant Advenčers“ „Reikalai“). Dar pristatome instaliacijas, kurias tiesiogiai inspiravo mokslai: genų inžinerija, šviesa, neuromokslas, magnetologija, kardiologija, inversijos. Ir dar yra spektakliai, kuriuos apibūdindami galime žongliruoti socialinių ir humanitarinių mokslų sąvokomis: „Gyvenimas - tai sapnas“, Gretos Grinevičiūtės trilogija, „Miražas“, „Pasakų parkas“. Čia yra svarbiausia „laboratorijos“ sąvoka. Žinoma, nenorime niekuo dangstytis - „Hamletą“ juk irgi galėtume vadinti moksliniu veikalu, nes pjesėje veikia mechanika. Mes kūrybą grindžiame vidiniu tyrimu, jau minėtus darbus pasirinkome siekdami sukurti galimybes komandos nariams išbandyti jų idėjas. Kai kurie darbai turėjo aiškų tikslą, tačiau jų autoriai nežinojo kelio; kiti žinojo, kaip eiti, tačiau nenumanė būsimo rezultato. Taip veikia laboratorija: tikrinamės, ar su menininkais kalbame ta pačia kalba.
MMLAB kuria sėkmingi menininkai, tačiau, regis, nė vienas jų nėra gavęs apdovanojimo už būtent šioje įstaigoje sukurtą spektaklį. Šiuo požiūriu MMLAB darbai atrodo labiau pastebimi mokslo nei meno ekspertų. Kaip manote, kodėl taip yra?
R. K.: Viešų įvertinimų už meno pasiekimus taip pat sulaukiame. Asmeniškai didžiuojuosi tuo, kad inspiravome LR Kultūros ministerijos skiriamą Jaunojo kūrėjo premiją Juliui Kuršiui - pirmąkart toks apdovanojimas atiteko šviesų dailininkui. O mokslo įvertinimai mus išskiria iš kitų. Todėl pritraukiame žiūrovus, kurių galbūt nejaudina teatras, tačiau jiems aktuali kvantinė fizika.
Mokslo atstovams mūsų veikla labai įdomi. Iki šiol bendradarbiaujame su Molėtų observatorija ir Teorinės fizikos institutu, kurie teatrą priima kaip dar vieną galimybę kalbėti apie mokslą ir mokslininkus. Mes, MMLAB, šią idėją taip pat palaikome - mėgstu sakyti, kad kultūra yra įrankis žinutei skleisti.
Šiandien didžioji MMLAB veiklų dalis, žinoma, yra mokslo įkvėptos menininkų interpretacijos, tačiau, kaip ir anksčiau, prižiūrime, kad jose nepamestume mokslinės tiesos. Pamenu, kaip rengėme pirmojo spektaklio „Dalykai“ aprašą, kuriame įvardijome tezę: „kvantinės teorijos tampa realybe“. Čia įsiterpė mūsų bendradarbis, fizikos mokslų daktaras Vytenis Pranculis, sakydamas: „ne, šios teorijos YRA realybė“. Regis, smulkmena, tačiau svarbi. Vengiame fakto klaidų - jei yra aiški teorija, jos neapipiname interpretacijomis. Beje, mokslininkams dirbti su menininkais įdomu ir dėl to, kad jie užduoda klausimus, paprastai neiškylančius mokslo terpėje.
P. M.: Tik papildysiu, kad teatro publikai, manau, nėra skirtumo, kokiomis temomis kalbame - apie kvantinę fiziką, drugelius ar padangas. Besidomintys menu ateina pažiūrėti, kaip veikia kūrinys ir ar pavyko įtaigiai papasakoti istoriją.
Tęsiant MMLAB veiklos kaitos temą... Pastaruoju metu Paulius čia režisuoja mažiau, tačiau stato spektaklius kitoje bendroje jūsų įstaigoje - „Urbanistiniame draustinyje“. Kodėl atsirado poreikis apsikrauti papildoma biurokratija ir įkurti dar vieną įstaigą? Kas ir kur neįsitenka?
P. M.: Pradžioje daug režisavau MMLAB, nes nuolat gaudavau pasiūlymų iš Rusnės. Ilgainiui subūrėme bendraminčių komandą, kurios nariai taip pat turi idėjų. Tuomet pažvelgėme į MMLAB kaip į aikštelę, kuria galime dalytis su kitais. Norėjome, kad atsirastų daugiau režisuojančių menininkų, patys kvietėme siūlyti projektus mokslinėmis temomis.
O „Urbanistinis draustinis“ buvo įkurtas pragmatiniais tikslais - kad galėtume atskirti skirtingo pobūdžio ir krypčių veiklas. Ne meno įstaigoms kartais nesuprantama, kodėl, pavyzdžiui, teatras kuria instaliacijas.
Kaip suprantate, už ką jūs buvote nominuoti Boriso Dauguviečio auskarui?
R. K.: Buvome nominuoti už „MMLAB erdvės“ renginių ciklą.
P. M.: Labiausiai džiaugiamės dėl to, kad buvome pastebėti dėl meninių veiklų. „MMLAB erdvė“ daugialypė - čia rodome instaliacijas, performansus, spektaklius, čia susitinka daugybė menininkų. Tad manau, jog buvo įvertintas dėmesys skirtingoms formoms ir sudarytos galimybės menininkams įgyvendinti savo idėjas. Iš tiesų suvaldėme didelį projektą - peržiūrėjome gausybę paraiškų ir padėjome įgyvendinti atrinktas.
Akcentuojate įvairovę. Vis dėlto, Dauguviečio auskaras skiriamas už inovatyvumą. Kaip suprantate, kuo jūsų veikla inovatyvi Lietuvos teatro kontekste?
P. M.: Nežinau kito teatro, kuris veiktų taip, kaip mes, t. y. praplėstų scenos menų konceptą, kuriame scena taip ryškiai susilietų su kitomis meno kryptimis. Bet galbūt aš kažko nežinau.
R. K.: Galbūt tai inovatyvu organizaciniu požiūriu: kaip kurti meną gavus 60 kv. metrų ploto darželio patalpas? Turėjome į savo veiklą pažvelgti kūrybiškai ir per karantiną: kai dauguma koncentravosi į skaitmenizavimą, mes nutarėme užsiimti dar ir didelėmis instaliacijomis, kurias kūrė daug skirtingų menininkų. Galų gale, juos atrinkti - tai taip pat didelis darbas.
Jei vykdote atrankas, vadinasi, negalite būti atviri viskam. Kokie yra jūsų atrankų kriterijai: ką laikote prioritetais, kaip bandote numatyti, kurie eksperimentai pasiteisins?
P. M.: Man iškart į galvą šauna du dalykai: meninis ir emocinis rezonansas. Kartais skaitydamas paraiškas jaučiu, kad jas ne tik įmanoma įgyvendinti, bet dar jose menininkas išreiškia norą kurti ir tokius dalykus, kokių aplink mus nėra. Taip pat paperka mintys, siūlančios naują žvilgsnį į tai, kur šiandien esame. O kartais tiesiog užsimezga stiprus emocinis ryšys su siūloma idėja. Tad kriterijai turbūt yra trys: emocinis, intelektinis ir meninis.
Vadinasi, svarbiausia - pojūčiai?
R. K.: Sakyčiau, nuojauta.
Kaip MMLAB repertuare atsiranda nauji režisieriai ir kaip dalis jų (Gediminas Rimeika, Greta Grinevičiūtė) pradeda dominuoti? Kiek tai susiję su asmeninėmis draugystėmis ir simpatijomis? Ir ar MMLAB matote veikiau kaip keleto režisierių trupę, ar kaip teatrą, kuriame kiekvieną spektaklį režisuotų vis kitas žmogus?
P. M.: Greta MMLAB veikloje dalyvauja nuo pirmo mano spektaklio „Dalykai“, o Gediminas nuo antro - „Reikalai“. Tad galima sakyti, kad jie pas mus užaugo. Beje, kviečiu pastebėti, kad turime ir kitų nuolatinių bendrakūrėjų. Agnė Matulevičiūtė ir Andrius Šiurys kuria daugumos spektaklių muziką, Julius Kuršis - šviesas. Mes tai vertiname ir norėtume, kad tokia komanda laikytųsi toliau. Tačiau drauge nuolat stebime, kokie scenografai ar režisieriai baigia studijas. Nenorime užsidaryti savo laboratorijoje, mums svarbu, kokie žmonės ateina, ir kokių naujų idėjų turi jau atėję.
R. K.: Kalbant apie Aušros paminėtus kūrėjus, tai Gediminui Alistairo McDowallo pjesę „Brilliant Adventures“ pasiūliau dar prieš jam statant pirmą spektaklį profesionalioje scenoje - „Žuvėdra. Remix“. Greta idėjas pasiūlė pati. Manau, kad aplink mus natūraliai susibūrė žmonės, kalbantys panašia kūrybine kalba. Turiu omenyje ne tik režisierius, bet ir aktorius - kartais į spektaklį ateina naujas profesionalas, tačiau atrodo, kad jis ar ji čia buvo visuomet.
Beje, nors Paulius stato mažiau spektaklių, tai nereiškia, kad jis nedalyvauja MMLAB veikloje. Jis mato kūrybinius procesus ir neretai priima svarbius bei reikalingus sprendimus.
Tad ką MMLAB daro meno vadovas?
R. K.: Aš galiu pasiūlyti pjesę, tačiau neturiu kompetencijų formuoti meninę kryptį. Tai labai svarbu dabar, kai iš šalies sulaukiame daug menininkų idėjų. Paulius plačiausiai mato MMLAB kūrybinę veiklą.
P. M.: Meno vadovo atsiradimą padiktavo ir poreikis oficialiai prisistatyti kreipiantis į tam tikras įstaigas, pavyzdžiui - į Vilniaus savivaldybę. Tačiau yra taip, kaip sako Rusnė: esame su ja aiškiai pasidaliję atsakomybes - ji rūpinasi projektais ir kuria galimybes juos įgyvendinti, o aš - turiniu. Grindis šluojam abu.
Ant kurio iš jūsų pečių šiandien laikosi MMLAB? Pastaruoju metu Rusnės veikla matyti kiek ryškiau.
R. K.: Tai, - kuris kuriam atnešam kolos, - priklauso nuo tam tikro etapo ir projektų. Pavasarį buvau labiau matoma, nes turėjome išskirtinį projektą Pakistane, kur vykau pati, nes gastrolės yra mano veiklos laukas. Tačiau Paulius žinojo, kas vyksta, kaip pakistaniečiai perstato „Šokį objektui ir vaikui“. O kai kuriami pastatymai, tuomet daugiau dirba Paulius. Tik tai mažiau matoma socialiniuose tinkluose.
P. M.: Manau, kad tavo, Aušra, matymas yra teisingas. Nenoriu nuvertinti kūrėjų, tačiau mes galime prifantazuoti kokių tik norime idėjų - realių, eksperimentinių, gastrolių, spektaklių su pradedančiais ir žymiais menininkais - tačiau, kad tai būtų įgyvendinta, reikia labai stipraus prodiuserio. Tad ir pats jaučiu, kad daugiausiai atsakomybių prisiima Rusnė. O dėl turinio... taip, aš nusprendžiu, ar sienas dažysim raudonai, ar mėlynai.
Pabaikime pokalbį svajonėmis. Kokie kiekvieno jūsų asmeniniai lūkesčiai ir ambicijos susiję su MMLAB ateitimi?
R. K.: Man įdomu patikrinti, kiek toli gali nueiti nevyriausybinės teatro organizacijos. Tokia įstaiga turi daug laisvės ir kartu susiduria su nepastovaus finansavimo iššūkiais. Tačiau atrodo, kad galime padaryti labai daug - taip manyti mane įkvėpė ir minėtos, neseniai įvykusios gastrolės Pakistane. Nevyriausybinis teatras gali inicijuoti pokyčius kultūros politikoje, vykdyti neįprastas praktikas, atkreipti dėmesį ten, kur jis anksčiau nebuvo kreipiamas.
P. M.: Vienareikšmiškai antrinu Rusnei: didžiausias mūsų eksperimentas yra patikrinti, kiek gali išaugti ir kokią erdvę užimti reiškinys, prasidėjęs nuo vieno spektaklio. Galbūt ateityje stiprinsime savo smalsumą ir bendradarbiavimo su mokslininkais formas. Galbūt mūsų kuriamas menas patiems mokslininkams inspiruos naujas idėjas.
O kaip dėl asmeninių meninių ambicijų?
P. M.: Tai - paslaptis.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
